Hidroelektrinės užtvankos tiekia elektrą, tačiau upėse jos dažnai tampa rimta kliūtimi migruojančioms žuvims. Dėl tokių barjerų kai kurios rūšys sunkiau pasiekia nerštavietes ir kitus svarbius buveinių ruožus, o tai ilgainiui prisideda prie populiacijų mažėjimo.
Tradiciniai sprendimai šiai problemai mažinti paprastai yra žuvitakiai, pakėlimo įrenginiai arba apylankos kanalai. Vis dėlto tokios sistemos ne visada vienodai veiksmingos skirtingoms rūšims, be to, jų įrengimas ir pritaikymas konkrečiai upei gali būti sudėtingas.
Užtvanka kaip migracijos barjeras
Konektikute, Prestono miestelyje, prie Tunnel hidroelektrinės stoties pradėtas bandymas, kuriuo ieškoma alternatyvos įprastiems žuvitakiams. Projekte bendradarbiauja „FirstLight“ ir „Fishheart Ltd.“, o diegiama technologija pristatoma kaip pirmasis tokio masto „Fishheart“ hidraulinio žuvitakio sprendimas Šiaurės Amerikoje.
Sistemos esmė paprasta: žemiau užtvankos įrengiamas plūduriuojantis įrenginys, o per pačią užtvanką nutiesiamas vamzdis, kuriuo žuvys saugiai nukreipiamos į aukštupį. Specialiai suformuota traukos srovė padeda žuvims rasti įėjimą ir patekti į pralaidą.
Mobilus sprendimas vietoje betono
Skirtingai nei dauguma stacionarių sprendimų, ši konstrukcija kuriama kaip mobilesnė ir lengviau pritaikoma kintančioms upės sąlygoms. Idėja tokia, kad sistemą būtų galima koreguoti atsižvelgiant į vandens lygį, srovės stiprumą ar tai, kaip konkrečios rūšys reaguoja į srautus ir įėjimo vietą.
Bandymai orientuojami į migracines rūšis, tarp jų amerikinę silkę ir upines silkes, kurių atkūrimas daugelyje regionų laikomas prioritetu. Jų populiacijos istorijoje smuko, kai užtvankos ir kiti barjerai apribojo patekimą į aukštupio buveines.
Kai kiekviena žuvis palieka įrašą
Projektas išsiskiria ir tuo, kad pralaidoje naudojamas DI: jam aptikus įplaukiančią žuvį, sistema realiu laiku fiksuoja nuotrauką ir migracijos duomenis. DI atpažįsta rūšį ir registruoja matavimus, o kameros užfiksuoja momentą, kai žuvis keliauja vamzdžiu į aukštupį.
Taip kiekvienas praplaukimas tampa atskiru įrašu, o tyrėjai gali analizuoti migraciją praktiškai neimdami žuvų į rankas ir jų netrikdydami. Tokie duomenys leidžia aiškiau matyti sezoninius judėjimo pikus, elgseną prie užtvankos ir tai, ar žuvys iš tiesų randa įėjimą bei sėkmingai pasinaudoja sistema.
Bandymai planuojami 3 metų laikotarpiui, per kurį bus vertinama, kiek efektyviai žuvys aptinka pralaidą ir kaip dažnai ja naudojasi skirtingos rūšys. Jei rezultatai pasiteisins, technologija galėtų tapti lankstesne alternatyva kitoms panašioms hidroelektrinėms, kur reikia suderinti elektros gamybą ir upių ekosistemų atkūrimą.