Bulvių maras yra viena pavojingiausių pomidorų ir bulvių ligų, per trumpą laiką galinti sunaikinti didelę derliaus dalį. Dažniausiai pirmiausia paruduoja lapai, vėliau pažeidžiami stiebai, o vaisiai ima pūti dar ant krūmo arba jau nuskinti.
Po tokio sezono svarbiausia ne panikuoti ir negriebtis kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, „išvirinti“ dirvą. Kur kas veiksmingiau yra sumažinti ligos užkrato šaltinius ir sudaryti sąlygas dirvai atsigauti iki kito sezono.
Rudenį pašalinkite visas liekanas
Baigus skinti derlių lysves būtina kruopščiai išvalyti: pašalinkite visus pomidorų krūmus su stiebais, lapais ir likusiais vaisiais. Ypač svarbu surinkti ant žemės nukritusius, pradėjusius pūti pomidorus, nes juose infekcija išlieka lengviausiai.
Pažeistų augalų likučių geriau nemesti į namų kompostą, jei nesate tikri, kad kompostas pasiekia pakankamai aukštą temperatūrą ir ją išlaiko. Saugiau tokias atliekas išvežti kaip žaliąsias atliekas arba utilizuoti taip, kad jos netaptų infekcijos šaltiniu kitą sezoną.
Taip pat verta nuvalyti kuoliukus, atramas ir įrankius, kurie lietėsi su sergančiais augalais. Išdžiūvusias augalų dalis nuplaukite, inventorių nusausinkite ir tik tada sandėliuokite.
Pavojus gali slėptis dirvoje
Jei toje pačioje vietoje augo bulvės, dirvoje gali likti pavienių gumbų, kurie peržiemoja ir pavasarį sudygsta. Tokie savaime sudygę augalai gali tapti ankstyvu infekcijos židiniu, todėl rudenį ir pavasarį verta apžiūrėti lysvę ir pašalinti visus likusius gumbus.
Toje pačioje lysvėje nereikėtų palikti ir savaime sudygusių pomidorų ar bulvių daigų. Net jei jie atrodo sveiki, jie gali palaikyti ligos ciklą ir didinti pakartotinio protrūkio riziką.
Verdantis vanduo gali labiau pakenkti
Kai kurie daržininkai po maro bando dirvą dezinfekuoti verdančiu vandeniu ar karštais garais, tačiau tai dažniausiai neduoda laukiamo rezultato. Karštis nepasiskirsto tolygiai gilesniuose sluoksniuose, o kartu gali sunaikinti dirvai naudingus mikroorganizmus.
Vietoj dirvos „plikinimo“ geriau įvertinti jos būklę ir, jei trūksta organinės medžiagos, papildyti gerai perpuvusiu kompostu. Kompostas pagerina struktūrą, drėgmės laikymą ir maisto medžiagų apykaitą, tačiau jis nėra priemonė tiesiogiai sunaikinti ligos sukėlėją.
Rudenį taip pat nebūtina smarkiai tręšti tuščių lysvių, ypač azoto trąšomis. Perteklinis tręšimas gali paskatinti jautresnį, minkštesnį augalų audinį kitą sezoną ir netiesiogiai didinti ligų riziką.
Žiemai dirvos nepalikite plikos: jei leidžia laikas ir oro sąlygos, pasėkite tarpinius augalus, o vėlyvą rudenį uždenkite paviršių mulčiu, pavyzdžiui, šiaudais ar sveikais sausais lapais. Tai padeda mažinti eroziją, saugo dirvos struktūrą ir riboja maisto medžiagų išplovimą.
Kitą sezoną patikimiausia prevencija yra sėjomaina: toje pačioje vietoje neauginti pomidorų ir bulvių, jei įmanoma, bent kelis metus. Taip pat pravartu sodinti retesniais atstumais, rinktis gerai vėdinamą vietą ir laistyti taip, kad kuo mažiau drėktų lapai.
