Indonezijos Floreso saloje, urve, kuriame buvo rasti vadinamųjų „hobitų“ – Homo floresiensis – palaikai, mokslininkai identifikavo dar vieną neįprastą senovės gyventoją: didelį, į vištą panašų paukštį.
Jis, tyrėjų vertinimu, galėjo sverti apie 3,9 kilogramo ir buvo kelis kartus stambesnis už artimiausius šiandien Floreso saloje gyvenančius giminaičius. Šis paukštis priklausė megapodų grupei – tai paukščiai, kurie kiaušinių neperi kūnu, o užkasa juos į smėlį, žemę ar augalijos sampylas, kur šiluma juos inkubuoja natūraliai.
Atradimas paremtas vienu kaulu – apatinės kojos dalimi, iškasta 2009 metais Liang Bua oloje. Nors kaulas buvo atpažintas kaip paukščio, tik po daugelio metų jis įvertintas detaliau ir priskirtas naujai rūšiai, pavadintai Megapodius rokusi.
Tyrėjai nurodo, kad šis egzempliorius yra didžiausias žinomas savo gentyje. Pagal sluoksnius, iš kurių kaulas iškastas, paukštis galėjo gyventi maždaug prieš 190 000–120 000 metų, pleistoceno laikotarpiu.
Kaip nustatyta nauja rūšis
Mokslininkai ištyrė vadinamąjį čiurnos–padikaulio (tarsometatarsus) fragmentą – kaulą, jungiantį apatinę koją su pirštais. Būtent vietose, kur tvirtinasi pirštai, pastebėti sąnarių formos skirtumai nuo kitų žinomų megapodų.
Lyginant su šiuolaikinėmis ir išnykusiomis rūšimis paaiškėjo, kad požymių derinys yra unikalus, todėl kaulas priskirtas naujai rūšiai. Kūno masė apskaičiuota pagal statistinį ryšį tarp kojų kaulų matmenų ir svorio.
Palyginimui, oranžkojis krūmapaukštis (Megapodius reinwardt) – vienintelis šiandien Floreso saloje gyvenantis megapodas – paprastai sveria apie 0,5–1,2 kilogramo. Tad naujai aprašytas paukštis, sprendžiant iš skaičiavimų, buvo maždaug 3–8 kartus sunkesnis.
Floreso „dydžių paradoksas“
Floresas jau seniai garsėja tuo, kad ten evoliucija tarsi „žaidė“ dydžiais: kai kurie gyvūnai smulkėjo, kiti – priešingai – didėjo. Be Homo floresiensis, saloje gyveno ir nykštukiniai dramblinių giminaičiai stegodonai, o kai kuriuose kauluose rasta pjovimo žymių, rodančių, kad juos galėjo doroti žmonės.
Tuo pačiu laikotarpiu regione gyveno ir komodo varanai, taip pat rasti duomenys apie kitus stambius paukščius. Šiame kontekste Megapodius rokusi papildo vaizdą apie neįprastą ir turtingą tuometės salos ekosistemą.
Kiaušiniai – lengvas grobis?
Megapodų veisimosi strategija išsiskiria tuo, kad kiaušiniai paliekami aplinkos šilumai, o jaunikliai išsirita labai savarankiški ir beveik nereikalauja tėvų priežiūros. Šiuolaikinės rūšys kartais pila inkubacines „kalvas“, o kitais atvejais kasa urvus – tai priklauso nuo vietos sąlygų.
Mokslininkai kol kas negali pasakyti, kaip elgėsi didysis Floreso megapodas, tačiau pažymi, kad aplink Liang Bua senovėje buvo žolynų ir miškų mozaika, kuri galėjo būti tinkama lizdavietėms. Tokios susitelkusios dėjimo vietos galėjo traukti ir plėšrūnus.
Taip pat svarstoma, kad kiaušiniai galėjo būti patrauklus maisto šaltinis: megapodų kiaušiniuose trynys sudaro didelę masės dalį, o tai reiškia daug energijos. Todėl neatmetama galimybė, kad Homo floresiensis galėjo rinkti ir šio stambaus paukščio kiaušinius, nors tiesioginių įrodymų nėra.
Kas nutiko milžiniškam paukščiui
Didžiausia mįslė – kada ir kodėl Megapodius rokusi išnyko. Kadangi rastas tik kojos kaulo fragmentas, be sparnų ar pečių kaulų neįmanoma patikimai nustatyti, ar paukštis galėjo skraidyti.
Tyrėjai svarsto, kad rūšis galėjo išlikti iki maždaug prieš 60 000 metų – laikotarpio, kai Floreso fosilijų įraše išnyksta ir dalis kitų gyvūnų. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad ji pradingo gerokai anksčiau.
Rūšies pavadinimas pasirinktas pagerbiant indoneziečių zooarcheologą Rokus Due Awe, kuris pirmasis atpažino, kad radinys yra paukščio kaulas, ir prisidėjo prie Homo floresiensis fosilijų tyrimų. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Alcheringa: An Australasian Journal of Palaeontology“.