CP v2

Tag: Fluoras

  • Odontologė įspėja: ši dantų pasta gali nebeapsaugoti – patikrinkite galiojimą ir laikymą

    Odontologai primena, kad dantų pasta nėra amžina: pasibaigus galiojimo laikui ji gali prarasti dalį apsauginio poveikio, nors pats valymasis paprastai netaps pavojingas sveikatai. Dažniausiai dantų pastos galioja apie dvejus metus nuo pagaminimo datos, tačiau tikslus terminas priklauso nuo sudėties ir gamintojo.

    Galiojimo data žymi laikotarpį, per kurį gamintojas gali užtikrinti ingredientų stabilumą ir veiksmingumą. Pasibaigus terminui, pasta gali keistis: atsiranda neįprastas skonis, kinta konsistencija, o aktyviosios medžiagos gali veikti silpniau nei įprastai.

    Kodėl sena pasta silpniau veikia

    Vienas svarbiausių ingredientų daugelyje pastų yra fluoras, kuris padeda stiprinti emalį ir mažinti ėduonies riziką. Laikui bėgant formulės stabilumas mažėja, todėl apsauga nuo ėduonies ir dantenų problemų gali būti ne tokia patikima.

    Jei pasta skirta jautriems dantims ar dantenoms, jos efektyvumas taip pat gali mažėti, nes aktyviosios medžiagos gali prarasti dalį numatytų savybių. Dėl to žmogus gali nepajusti įprasto rezultato, nors valymo įprotis ir išlieka teisingas.

    Kaip laikymas sutrumpina galiojimą

    Net ir nepasibaigus galiojimo laikui, pastos savybes gali pabloginti netinkamas laikymas. Per didelė šiluma ir drėgmė pagreitina sudedamųjų dalių irimą, todėl pasta gali greičiau prarasti veiksmingumą.

    Praktiškas sprendimas yra laikyti dantų pastą vėsioje, sausoje vietoje ir po naudojimo sandariai uždaryti dangtelį. Vonios kambaryje, kur dažnai būna karštų garų, svarbu pastos nelaikyti arti šilumos šaltinių.

    Kaip suprasti, kad metas keisti

    Paprasčiausia yra patikrinti galiojimo datą ant tūbelės ar pakuotės. Jei ji pasibaigusi, saugiausia pastą pakeisti nauja, ypač jei siekiate patikimos apsaugos nuo ėduonies.

    Keisti pastą verta ir tada, kai ji akivaizdžiai pakito: atsirado keistas skonis, pakito tekstūra, pasta atsiskyrė į sluoksnius ar nebesuteikia įprasto švaros pojūčio. Visgi, jei pasirinkimo nėra, vienkartinis valymas pasibaigusio galiojimo pasta paprastai yra geriau nei visai praleisti dantų valymą.

  • Ar kranų vanduo kenkia smegenims? Naujas tyrimas atskleidė, kas vyksta su pažinimu

    Ar kranų vanduo kenkia smegenims? Naujas tyrimas atskleidė, kas vyksta su pažinimu

    Diskusijos apie vandens iš čiaupo saugumą neslūgsta: vieni juo pasitiki, kiti baiminasi mikroorganizmų, cheminių priemaišų ar fluoro poveikio. Pastaraisiais metais šias baimes dar labiau pakurstė politiniai sprendimai ir ginčai dėl vandens fluorizavimo kai kuriose JAV valstijose.

    Fluorizavimas reiškia, kad į centralizuotai tiekiamą vandenį papildomai įterpiama fluoro junginių, siekiant mažinti dantų ėduonies riziką. JAV ši praktika plačiai taikoma nuo XX amžiaus vidurio, o Lietuvoje centralizuotas fluorizavimas buvo nutrauktas maždaug prieš du dešimtmečius, daugiau dėmesio skiriant burnos higienai ir fluoro turinčioms dantų pastoms.

    Svarbu tai, kad net ir nefluorizuojant vandens papildomai, fluoro junginių vandenyje gali būti natūraliai. Europoje geriamajam vandeniui taikomi reikalavimai numato leistinas ribas, o vandens kokybė prižiūrima reguliariai, siekiant, kad fluoro kiekiai neviršytų nustatytų normų.

    Vienas dažniausių visuomenėje sklandančių teiginių yra susijęs su tariamu fluoro kaupimusi smegenyse ir galimu neigiamu poveikiu vaikų nervų sistemai bei intelekto raidai. Dėl to neretai į vandens kokybės klausimą žiūrima ne tik kaip į kasdienį patogumą, bet ir kaip į ilgalaikės sveikatos riziką.

    Naujausi moksliniai duomenys šias baimes bent iš dalies koreguoja. JAV mokslininkai, analizuodami daugiau kaip 10 000 Viskonsino gyventojų duomenis, vertino, ar vaikystėje patirtas fluorizuoto vandens poveikis siejasi su pažintinėmis funkcijomis vėlesniame amžiuje, įskaitant ir senjorus, kurių dalis buvo perkopę 80 metų.

    Tyrime buvo vertinama, kur tiksliai gyveno dalyviai skirtingais gyvenimo etapais ir kokios fluoro koncentracijos būdingos tose vietovėse tiekiamam vandeniui. Nors tyrėjai negalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek fluoro realiai suvartojo kiekvienas asmuo, tokio tipo didelės apimties duomenys leidžia įvertinti bendras tendencijas populiacijos mastu.

    Tyrėjai lygino intelekto testų rezultatus ir kitus pažinimo rodiklius, o išvada buvo aiški: statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vaikystėje fluorizuotą vandenį gėrusių ir jo negėrusių žmonių nenustatyta. Tai reiškia, kad tiriamoje grupėje fluorizuotas vanduo nebuvo susijęs su blogesnėmis pažinimo funkcijomis suaugus ar senstant.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vandens saugumas nėra vien fluoro klausimas. Kranų vandens kokybei įtakos gali turėti vandentiekio tinklų būklė, vamzdynų amžius, pastatų vidaus komunikacijos ir tai, ar vanduo nėra užsistovėjęs, todėl praktinis patarimas dažnai paprastas: jei vanduo ilgai nebėgo, verta jį trumpai nuleisti.

    Jeigu kyla abejonių dėl konkretaus būsto vandens, galima atlikti laboratorinius tyrimus, o esant jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, kūdikiams, sprendimus dėl vandens vartojimo pravartu aptarti su sveikatos priežiūros specialistais. Tačiau bendra kryptis išlieka tokia pati: nauji ilgalaikiai duomenys nerodo, kad fluorizuotas vanduo savaime blogintų smegenų veiklą ar pažinimą.