Tag: Fluoras

  • Natūrali dantų pasta ne visada geresnė: esminis dalykas, kurį reikia patikrinti ant pakuotės

    Natūralios, žolelinės ar ekologiškos dantų pastos vis dažniau vilioja pažadais būti „sveikesnės“, tačiau tai dar nereiškia geresnės apsaugos dantims. Svarbiausias klausimas renkantis pastą – ar joje yra fluoro.

    Kaip pabrėžiama „The Conversation“ publikuotame ėduonies (karieso) specialistės paaiškinime, užrašai „natural“, „herbal“ ar „organic“ ant tūbelės patys savaime neatsako, ar priemonė padės apsaugoti emalį nuo skylučių.

    Šie terminai dažnai painiojami, nors reiškia skirtingus dalykus: „natūrali“ paprastai nurodo natūralios kilmės sudedamąsias dalis, „žolelinė“ – augalinius ekstraktus, o „ekologiška“ – gamybą pagal tam tikrus ūkininkavimo standartus. Vis dėlto nė viena iš šių etikečių neįrodo, kad dantų pasta apsaugo nuo ėduonies.

    Didelė dalis alternatyvių produktų gali būti be fluoro. Pavyzdžiui, 2021 metų Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime, kuriame vertinta 500 dantų pastų iš 95 prekės ženklų (įskaitant miltelius ar kietas tabletes), beveik trečdalyje fluoro nebuvo, o kai kuriuose produktuose jo kiekis net nebuvo aiškiai nurodytas.

    Kodėl fluoras toks svarbus

    Ėduonis prasideda tuomet, kai dantų apnašose esančios bakterijos minta su maistu ir gėrimais gaunamu cukrumi. Jos išskiria rūgštis, kurios ardo emalį – kietą išorinį danties sluoksnį – ir ilgainiui gali suformuoti ertmes (skylutes).

    Fluoras padeda emaliui atlaikyti rūgščių poveikį ir gali prisidėti prie ankstyvų pažeidimų „sutaisymo“ dar iki susiformuojant skylutei. Šis poveikis pagrįstas ilgamečiais tyrimais.

    2019 metų „Cochrane“ apžvalga, apibendrinusi 96 tyrimų rezultatus, parodė, kad dantų valymas fluoro turinčia pasta mažina ėduonies riziką, palyginti su fluoro neturinčiomis pastomis.

    Vis dėlto kai kurie žmonės sąmoningai renkasi pastas be fluoro, manydami, kad natūralūs ingredientai savaime yra saugesni ar sveikesni. Specialistai pabrėžia, kad toks pasirinkimas ne visada yra palankus dantų apsaugai.

    Ką sako įrodymai apie žolelines pastas

    Dalies „natūralių“ burnos priežiūros priemonių sudėtyje būna augalų ekstraktų – pavyzdžiui, žaliosios arbatos, alavijo ar nimbamedžio (neem). Tokie ingredientai gali padėti kontroliuoti bakterijas ir dantenų uždegimą (gingivitą), kuris pasireiškia paraudimu, tinimu ar kraujavimu valantis dantis.

    2024 metų ankstesnių tyrimų apžvalga leido manyti, kad kai kurie žoleliniai produktai, ypač burnos skalavimo skysčiai, gali mažinti apnašas ir dantenų uždegimą panašiai kaip įprasti produktai. Tačiau pabrėžiama, kad nemažai tyrimų buvo trumpalaikiai, o metodikos ir rezultatai skyrėsi.

    Svarbi detalė: apnašų ar dantenų uždegimo sumažinimas dar nereiškia, kad priemonė apsaugo nuo ertmių. Specialistės vertinimu, šiuo metu nepakanka įrodymų, kad žoleliniai ingredientai galėtų pakeisti fluoro suteikiamą, gerai pagrįstą apsaugą nuo ėduonies.

    Tuo pačiu vartotojams nebūtina rinktis „arba–arba“: dantų pasta gali turėti ir augalinių sudedamųjų dalių, ir fluoro.

    Kaip praktiškai pasirinkti dantų pastą

    Paprčiausias būdas – patikrinti fluoro koncentraciją ant pakuotės. Straipsnyje pateikiamos Jungtinės Karalystės NHS rekomendacijos: suaugusiesiems – ne mažiau kaip 1 350 dalelių milijonui (ppm) fluoro turinti pasta.

    Vaikams rekomenduojamas fluoro kiekis priklauso nuo amžiaus ir naudojamo pastos kiekio. NHS nurodo, kad vaikams iki trejų metų rekomenduojama bent 1 000 ppm (labai mažas kiekis ant šepetėlio), 3–6 metų vaikams – žirnio dydžio porcija su 1 000–1 500 ppm, o nuo septynerių – 1 350–1 500 ppm.

    Taip pat svarbi ir pati rutina: dantis rekomenduojama valytis du kartus per dieną apie dvi minutes, ypač prieš miegą. Po valymo patariama pastą išspjauti, bet neskubėti iš karto skalauti vandeniu – taip fluoras ilgiau išlieka ant dantų.

    Išvada paprasta: „natūralus“ užrašas ant pakuotės nėra apsaugos nuo ėduonies įrodymas. Kad ir kokių papildomų ingredientų būtų sudėtyje, tinkamas fluoro kiekis išlieka vienas paprasčiausių ir ekonomiškiausių būdų saugoti dantis.

  • Odontologė įspėja: ši dantų pasta gali nebeapsaugoti – patikrinkite galiojimą ir laikymą

    Odontologai primena, kad dantų pasta nėra amžina: pasibaigus galiojimo laikui ji gali prarasti dalį apsauginio poveikio, nors pats valymasis paprastai netaps pavojingas sveikatai. Dažniausiai dantų pastos galioja apie dvejus metus nuo pagaminimo datos, tačiau tikslus terminas priklauso nuo sudėties ir gamintojo.

    Galiojimo data žymi laikotarpį, per kurį gamintojas gali užtikrinti ingredientų stabilumą ir veiksmingumą. Pasibaigus terminui, pasta gali keistis: atsiranda neįprastas skonis, kinta konsistencija, o aktyviosios medžiagos gali veikti silpniau nei įprastai.

    Kodėl sena pasta silpniau veikia

    Vienas svarbiausių ingredientų daugelyje pastų yra fluoras, kuris padeda stiprinti emalį ir mažinti ėduonies riziką. Laikui bėgant formulės stabilumas mažėja, todėl apsauga nuo ėduonies ir dantenų problemų gali būti ne tokia patikima.

    Jei pasta skirta jautriems dantims ar dantenoms, jos efektyvumas taip pat gali mažėti, nes aktyviosios medžiagos gali prarasti dalį numatytų savybių. Dėl to žmogus gali nepajusti įprasto rezultato, nors valymo įprotis ir išlieka teisingas.

    Kaip laikymas sutrumpina galiojimą

    Net ir nepasibaigus galiojimo laikui, pastos savybes gali pabloginti netinkamas laikymas. Per didelė šiluma ir drėgmė pagreitina sudedamųjų dalių irimą, todėl pasta gali greičiau prarasti veiksmingumą.

    Praktiškas sprendimas yra laikyti dantų pastą vėsioje, sausoje vietoje ir po naudojimo sandariai uždaryti dangtelį. Vonios kambaryje, kur dažnai būna karštų garų, svarbu pastos nelaikyti arti šilumos šaltinių.

    Kaip suprasti, kad metas keisti

    Paprasčiausia yra patikrinti galiojimo datą ant tūbelės ar pakuotės. Jei ji pasibaigusi, saugiausia pastą pakeisti nauja, ypač jei siekiate patikimos apsaugos nuo ėduonies.

    Keisti pastą verta ir tada, kai ji akivaizdžiai pakito: atsirado keistas skonis, pakito tekstūra, pasta atsiskyrė į sluoksnius ar nebesuteikia įprasto švaros pojūčio. Visgi, jei pasirinkimo nėra, vienkartinis valymas pasibaigusio galiojimo pasta paprastai yra geriau nei visai praleisti dantų valymą.

  • Ar kranų vanduo kenkia smegenims? Naujas tyrimas atskleidė, kas vyksta su pažinimu

    Ar kranų vanduo kenkia smegenims? Naujas tyrimas atskleidė, kas vyksta su pažinimu

    Diskusijos apie vandens iš čiaupo saugumą neslūgsta: vieni juo pasitiki, kiti baiminasi mikroorganizmų, cheminių priemaišų ar fluoro poveikio. Pastaraisiais metais šias baimes dar labiau pakurstė politiniai sprendimai ir ginčai dėl vandens fluorizavimo kai kuriose JAV valstijose.

    Fluorizavimas reiškia, kad į centralizuotai tiekiamą vandenį papildomai įterpiama fluoro junginių, siekiant mažinti dantų ėduonies riziką. JAV ši praktika plačiai taikoma nuo XX amžiaus vidurio, o Lietuvoje centralizuotas fluorizavimas buvo nutrauktas maždaug prieš du dešimtmečius, daugiau dėmesio skiriant burnos higienai ir fluoro turinčioms dantų pastoms.

    Svarbu tai, kad net ir nefluorizuojant vandens papildomai, fluoro junginių vandenyje gali būti natūraliai. Europoje geriamajam vandeniui taikomi reikalavimai numato leistinas ribas, o vandens kokybė prižiūrima reguliariai, siekiant, kad fluoro kiekiai neviršytų nustatytų normų.

    Vienas dažniausių visuomenėje sklandančių teiginių yra susijęs su tariamu fluoro kaupimusi smegenyse ir galimu neigiamu poveikiu vaikų nervų sistemai bei intelekto raidai. Dėl to neretai į vandens kokybės klausimą žiūrima ne tik kaip į kasdienį patogumą, bet ir kaip į ilgalaikės sveikatos riziką.

    Naujausi moksliniai duomenys šias baimes bent iš dalies koreguoja. JAV mokslininkai, analizuodami daugiau kaip 10 000 Viskonsino gyventojų duomenis, vertino, ar vaikystėje patirtas fluorizuoto vandens poveikis siejasi su pažintinėmis funkcijomis vėlesniame amžiuje, įskaitant ir senjorus, kurių dalis buvo perkopę 80 metų.

    Tyrime buvo vertinama, kur tiksliai gyveno dalyviai skirtingais gyvenimo etapais ir kokios fluoro koncentracijos būdingos tose vietovėse tiekiamam vandeniui. Nors tyrėjai negalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek fluoro realiai suvartojo kiekvienas asmuo, tokio tipo didelės apimties duomenys leidžia įvertinti bendras tendencijas populiacijos mastu.

    Tyrėjai lygino intelekto testų rezultatus ir kitus pažinimo rodiklius, o išvada buvo aiški: statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vaikystėje fluorizuotą vandenį gėrusių ir jo negėrusių žmonių nenustatyta. Tai reiškia, kad tiriamoje grupėje fluorizuotas vanduo nebuvo susijęs su blogesnėmis pažinimo funkcijomis suaugus ar senstant.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vandens saugumas nėra vien fluoro klausimas. Kranų vandens kokybei įtakos gali turėti vandentiekio tinklų būklė, vamzdynų amžius, pastatų vidaus komunikacijos ir tai, ar vanduo nėra užsistovėjęs, todėl praktinis patarimas dažnai paprastas: jei vanduo ilgai nebėgo, verta jį trumpai nuleisti.

    Jeigu kyla abejonių dėl konkretaus būsto vandens, galima atlikti laboratorinius tyrimus, o esant jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, kūdikiams, sprendimus dėl vandens vartojimo pravartu aptarti su sveikatos priežiūros specialistais. Tačiau bendra kryptis išlieka tokia pati: nauji ilgalaikiai duomenys nerodo, kad fluorizuotas vanduo savaime blogintų smegenų veiklą ar pažinimą.