Socialiniuose tinkluose pasirodė naujos nuotraukos, kuriose Ukrainos kariai matomi su kiniškais nešiojamaisiais priešlėktuviniais raketų kompleksais. Tai stebina, nes Kinija oficialiai teigia Ukrainai ginklų netiekianti. Dėl to viešojoje erdvėje vėl keliamas klausimas, kokiu keliu tokia ginkluotė galėjo pasiekti frontą.
Ekspertai primena, kad kare Ukrainoje jau ne kartą fiksuota įvairios Kinijoje pagamintos įrangos ir komponentų. Dalis jų į frontą patenka netiesiogiai per tarpininkus, civilinę rinką ar trečiąsias šalis. Vis dėlto nešiojami priešlėktuviniai kompleksai yra jautresnė kategorija, todėl jų kilmė kelia daugiau klausimų.
Kokie tai kompleksai ir ką jie gali
Minimi modeliai FN-6 ir FN-16 priskiriami nešiojamiems priešlėktuviniams kompleksams, skirtiems numušti žemai skrendančius taikinius. Tokia ginkluotė dažniausiai naudojama prieš sraigtasparnius, atakos lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Šie kompleksai vertinami kaip svarbus artimojo nuotolio oro gynybos elementas.
FN-16 dažnai apibūdinamas kaip „paleisk ir pamiršk“ tipo sistema, taikinį sekanti pagal infraraudonųjų spindulių principą. Viešai skelbiama, kad maksimalus veikimo nuotolis siekia apie 6 kilometrus, o maksimalus aukštis apie 4 kilometrus. Tokie parametrai atitinka tipinę nešiojamų sistemų nišą, kuri karo sąlygomis ypač reikšminga kovojant su dronais ir sraigtasparniais.
Kaip kinų ginklai galėjo atsidurti Ukrainoje
Tiesioginio atsakymo, iš kur konkrečiai šios sistemos atsirado Ukrainos daliniuose, šiuo metu nėra. Viena iš versijų būtų perimta ginkluotė, tačiau viešojoje erdvėje nėra patikimų duomenų, kad Rusija plačiai naudotų būtent FN-6 ar FN-16. Todėl vien „trofėjų“ paaiškinimas daugeliui analitikų atrodo nepakankamas.
Kita aptariama hipotezė siejama su ankstesniais konfliktais Artimuosiuose Rytuose, kur FN serijos kompleksai buvo fiksuoti įvairių ginkluotų grupuočių arsenaluose. Tokia ginkluotė galėjo būti perimta, vėliau sandėliuota ir galiausiai perduota Ukrainai kaip parama ar netiesioginis tiekimas per trečiąsias šalis. Taip pat neatmetama galimybė, kad dalis ginklų į Europą patenka per nelegalius kanalus.
Ši situacija dar kartą parodo, kad karo metu ginklų judėjimas ne visada vyksta vien tik per viešai skelbiamus valstybinius sprendimus. Net ir griežtai kontroliuojamų sistemų atveju egzistuoja tarpininkų grandinės, perėmimai ir antrinės rinkos. Kol kas tai lieka atvira istorija, kurią gali paaiškinti tik oficialūs tyrimai arba patikimai patvirtinta informacija.