CP v2

Tag: Folio rūgštis

  • Šios salotos lenkia rukolą: daugiau geležies, vitamino C ir švelnesnės skrandžiui

    Daržovių skyriuose vis dažniau pastebima vienu pavadinimu išsiskirianti lapinė daržovė – avinžirnė, dar vadinama avinžole arba lauko salota. Ji vertinama dėl švelnaus, lengvai riešutinio skonio ir traškių, nedidelių lapelių. Ypač ji išpopuliarėja šaltuoju metų laiku, kai šviežių vietinių daržovių pasirinkimas siaurėja.

    Mitybos požiūriu tai viena maistingesnių lapinių žalumynų rūšių: avinžolėje gausu vitaminų A ir C, folio rūgšties, taip pat kalio ir geležies. Lapuose aptinkama ir bioaktyvių junginių, tarp jų karotenoidų bei fenolinių medžiagų, kurios siejamos su antioksidaciniu poveikiu. Dėl mažo kaloringumo ši daržovė lengvai įtraukiama į kasdienį racioną.

    Kuo išsiskiria maistinė sudėtis?

    Avinžolė dažnai lyginama su įprastomis salotomis ir rukola, nes gali būti geras būdas paįvairinti žalumynus. Joje paprastai būna daugiau mikroelementų nei neutralios skonio salotų rūšys, o skonis išlieka švelnus. Dėl to ji tinka ir tiems, kurie vengia aštresnių, kartesnių lapinių daržovių.

    Geležis ir folio rūgštis svarbios normaliai kraujodarai, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijos ir padeda organizmui įsisavinti geležį iš augalinių šaltinių. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas problemų neišsprendžia: svarbiausia yra bendra mitybos įvairovė ir pakankamas baltymų bei kitų mikroelementų kiekis.

    Švelnesnė skrandžiui

    Praktikoje avinžolė dažnai pasirenkama kaip švelnesnė alternatyva rukolai ar cikorijai, ypač jautresnio virškinimo žmonėms. Jos lapai minkšti, o skonis ne toks aitrus, todėl ji lengvai dera su įvairiais patiekalais. Tai patogu, kai norisi daugiau žalumynų, bet nesinori ryškaus kartumo.

    Internete paplitę teiginiai apie organizmo odruskėjimą ar toksinų šalinimą dažnai skamba patraukliai, tačiau mokslo požiūriu tokias frazes vertinti reikėtų atsargiai. Organizmas natūraliai šalina medžiagų apykaitos produktus per kepenis ir inkstus, o didžiausią naudą duoda paprasti įpročiai: daugiau daržovių, pakankamai skysčių ir mažiau itin perdirbto maisto.

    Kaip ją valgyti kasdien?

    Lengviausias būdas – naudoti avinžolę salotoms: ji dera su feta, kiaušiniais, tunu ar lašiša, taip pat su ankštiniais ir keptomis daržovėmis. Kad neprarastų tekstūros, ją verta dėti pačioje pabaigoje ir padažu apšlakstyti prieš pat valgant.

    Norint daugiau naudos, salotas verta papildyti vitamino C šaltiniais, pavyzdžiui, citrinų sultimis ar paprika, o sotumui – baltymais. Taip iš paprastos žalumynų saujos gaunamas visavertiškesnis patiekalas, tinkantis ir pietums, ir vakarienei.

  • Jau pasirodė daržovynuose, bet kainuoja brangiai: ši ankštinė daržovė stebina nauda

    Pavasario pabaigoje daržovynuose ir turguose vis dažniau pasirodo šviežios pupos, dar vadinamos bobais. Nors sezono pradžioje jos paprastai kainuoja brangiau, daugelis skuba paragauti dėl skonio ir maistinės vertės.

    Pagrindinis bobų sezonas dažniausiai tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio pabaigos, kai derlius būna gausiausias, o kainos krenta. Sezono pradžioje kainą kelia ribota pasiūla, trumpas šviežumo langas ir didesnės logistikos sąnaudos.

    Bobai vertinami dėl augalinių baltymų, kurie padeda ilgiau jaustis sotiems ir svarbūs raumenų būklei. Ne mažiau reikšmingos maistinės skaidulos, prisidedančios prie reguliaraus žarnyno darbo ir padedančios stabiliau valdyti gliukozės bei cholesterolio rodiklius.

    Ši ankštinė daržovė taip pat yra folio rūgšties šaltinis, todėl aktuali planuojančioms nėštumą ir nėščiosioms, kurioms svarbus normalus vaisiaus vystymasis. Be to, bobuose yra įvairių B grupės vitaminų, taip pat vitamino C ir vitamino K, kurie siejami su imunitetu, kraujotaka ir kaulų sveikata.

    Iš mineralų dažniausiai minimi geležis, cinkas, manganas, fosforas ir kalcis. Jie svarbūs kraujodarai, imuninei sistemai, nervų sistemai bei kaulų ir dantų tvirtumui, todėl bobai gali prasmingai papildyti subalansuotą mitybą.

    Vis dėlto bobai tinka ne visiems. Dėl didesnio glikeminio poveikio jų kiekį verta aptarti diabetu sergantiems ar turintiems atsparumą insulinui, o sergantiesiems podagra ankštinės daržovės neretai ribojamos dėl purinų.

    Kita dažna problema yra pilvo pūtimas, ypač jei ankštinių racione mažai arba jos vartojamos dideliais kiekiais. Jautresniems virškinimui žmonėms dažniau rekomenduojama pradėti nuo mažesnių porcijų ir rinktis gerai termiškai apdorotus bobus.

    Jauni bobai paprastai išverda per 10–15 minučių, o brandesniems gali prireikti apie 20 minučių, priklausomai nuo dydžio. Druską verta dėti pačioje pabaigoje, o patiekimui tinka krapai, petražolės ar česnakas, taip pat kepimas orkaitėje ar trumpas apkepimas keptuvėje.

    Žalius bobus valgyti galima, tačiau dažniau rekomenduojamas virimas, nes termiškai neapdoroti gali sunkiau virškintis ir sukelti nemalonius pojūčius. Jei norisi ragauti žalius, verta rinktis itin jaunus, labai šviežius ir pradėti nuo mažo kiekio.

  • Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Folatai, dar vadinami folinais, yra natūrali vitamino B9 forma, gaunama su maistu. Nuo jų reikšmės organizmui dažnai atskiriama sintetinė forma – folio rūgštis, kuri įprastai naudojama papilduose ir kai kuriuose praturtintuose produktuose.

    Vitamino B9 junginiai būtini DNR ir RNR sintezei, todėl tiesiogiai susiję su ląstelių dalijimusi, audinių augimu ir atsikūrimu. Dėl šios priežasties folatų poreikis tampa ypač svarbus greito augimo laikotarpiais, taip pat planuojant nėštumą ir jo metu.

    „Pakankamas folatų kiekis iki nėštumo ir pirmaisiais nėštumo mėnesiais yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių nervinio vamzdelio vystymosi ydų riziką“, – teigia sveikatos specialistai.

    Folatų trūkumas siejamas ne tik su nuovargiu ar bendru silpnumu. Ilgiau trunkantis nepakankamas kiekis gali prisidėti prie megaloblastinės anemijos, kai susidaro pakitusios, prastesnę deguonies pernašą turinčios eritrocitų formos.

    Dar vienas svarbus aspektas – homocisteino apykaita: folatai dalyvauja procesuose, kurie padeda palaikyti šios medžiagos balansą. Padidėjęs homocisteino kiekis literatūroje siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, nors individuali rizika priklauso nuo daugelio veiksnių.

    Kam folatų reikia daugiau?

    Suaugusiesiems dažniausiai nurodoma apie 400 mikrogramų folatų ekvivalento per dieną. Nėštumo metu poreikis didėja iki maždaug 600 mikrogramų, o žindant dažnai nurodoma apie 500 mikrogramų per dieną.

    Didesnės rizikos grupėms priskiriami rūkantys, dažniau vartojantys alkoholį, turintys virškinamojo trakto ligų ar vartojantys kai kuriuos vaistus, galinčius mažinti folatų pasisavinimą. Tokiais atvejais mitybos korekcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kur jų daugiausia daržovėse?

    Daugiausia folatų įprastai randama žalialapėse daržovėse. Prie dažniausiai minimų šaltinių priskiriami špinatai, lapiniai kopūstai, salotos, brokoliai, briuseliniai kopūstai ir šparagai.

    Geri folatų šaltiniai yra ir ankštiniai: lęšiai, pupelės, avinžirniai, žirniai. Kasdienėje mityboje jie gali padėti stabiliau surinkti reikiamą kiekį, ypač jei daržovių suvartojama per mažai.

    Folatų taip pat gaunama iš citrusinių vaisių, kivių, burokėlių, pilno grūdo produktų ir riešutų, o mažesniais kiekiais – iš kai kurių gyvūninės kilmės produktų, pavyzdžiui, kiaušinių ar kepenų. Vis dėlto pagrindinis dėmesys paprastai skiriamas daržovėms ir ankštiniams.

    Kodėl virimas „suvalgo“ vitaminą?

    Folatai yra jautrūs karščiui ir šviesai, todėl ilgesnis virimas vandenyje gali reikšmingai sumažinti jų kiekį patiekale. Dėl to dažnai rekomenduojama dalį daržovių valgyti žalias arba rinktis trumpą apdorojimą.

    Praktiškai tai gali būti trumpas troškinimas, garinimas, apkepimas trumpą laiką, o salotas ir žalialapes daržoves verta dažniau įtraukti į šaltus patiekalus. Svarbiausia – reguliarumas ir įvairovė, kad folatų šaltiniai kartotųsi kasdien.

  • Bób jau pasirodė prekyboje: šie 7 ženklai išduoda, ar jis šviežias, ar jau per senas

    Bób yra viena seniausiai žmogaus auginamų ankštinių daržovių, vertinama dėl baltymų ir folio rūgšties. Nors į parduotuves jis dažnai atkeliauja anksčiau kaip importas, šviežiausio bobų pikas mūsų regione paprastai siejamas su vasaros pradžia ir viduriu.

    Pirmosios partijos neretai nuvilia: netinkamai laikomi grūdai greitai praranda sultingumą, ima kartėti ar tampa miltingi. Todėl perkant verta atkreipti dėmesį ne tik į kainą, bet ir į kelis paprastus šviežumo signalus.

    Kaip atpažinti šviežią bobą?

    Šviežias bób turi būti ryškiai žalias, be gelsvumo ir rusvų dėmių. Pageltimas dažnai rodo, kad derlius senesnis arba buvo laikytas per šiltai, o tamsesnės dėmės gali signalizuoti prasidedantį gedimą ar perdžiūvimą.

    Grūdai turi būti kieti ir stangrūs, o paspaudus neturi jaustis minkštumas ar guminė tekstūra. Jei bób atrodo suglebęs, tikėtina, kad jis prarado drėgmę, todėl išvirtas bus mažiau aromatingas ir prastesnės konsistencijos.

    Dar vienas patikimas kriterijus yra kvapas: šviežias bób kvepia lengvai, augališkai. Jei juntamas rūgštumas ar fermentacijos užuominos, tokio pirkinio geriau atsisakyti, nes tai gali reikšti, kad produktas pradėjo gesti.

    Kas išduoda blogą laikymą parduotuvėje?

    Dažnai bób parduodamas plastikiniuose maišeliuose, kuriuose jis greitai „užkaista“ ir sudrėksta. Jei maišelio viduje matyti daug kondensato, o ant grūdų ar sienelių atsiradęs balkšvas apnašas, tai ženklas, kad produktas buvo laikomas prastomis sąlygomis.

    Renkantis saugiau ieškoti bobų, kurie laikomi sausesnėje vietoje, o pakuotė praleidžia orą. Kuo mažiau drėgmės ir šilumos maišelyje, tuo lėčiau prastėja skonis ir tekstūra.

    Kaip laikyti namuose, kad nesugestų per kelias valandas?

    Parsinešus bób namo, svarbiausia jo nepalikti sandariai uždarytame plastike. Geriausia perkelti į popierinį maišelį ar medžiaginį maišelį ir laikyti šaldytuve, daržovių stalčiuje.

    Tokiu būdu bób paprastai išlieka tinkamas apie 2–3 dienas, tačiau kuo greičiau jį paruošite, tuo skonis bus geresnis. Jei nusipirkote daugiau, bób galima užšaldyti, prieš tai trumpai apvirus 1–2 minutes ir atvėsinus lediniame vandenyje, kad geriau išlaikytų spalvą ir skonį.

  • Mažai kalorijų, daug geležies: pavasario hitas – burokėlių lapų sriuba, kurią giria dietologai

    Pavasarį į turgus grįžta botvina, dar vadinama botvinka, tai yra jauni burokėlių lapai, stiebai ir mažesni šakniavaisiai. Iš jų verdamos lengvos sezoninės sriubos, gaminamas šaltibarščių tipo šaltas patiekalas ar gaivios salotos, o dalis šeimininkų botviną konservuoja, kad užtektų ir vėsesniam sezonui.

    Botvina vertinama dėl palankaus maistinių medžiagų profilio: joje yra geležies, folio rūgšties, vitamino C, taip pat kalio ir magnio. Vitaminas C svarbus imunitetui ir kolageno sintezei, o kartu gali pagerinti geležies pasisavinimą, todėl tokia sriuba dažnai minima tarp gerų pasirinkimų pavasario meniu.

    Dar viena botvinos stiprybė yra skaidulos, kurios padeda virškinimui ir sotumui, o taip pat siejamos su palankesniais cholesterolio ir gliukozės rodikliais. Burokėlių dalyse esantys natūralūs pigmentai, tokie kaip betalaimai, siejami su antioksidaciniu poveikiu, o lapuose esantis chlorofilas dažnai minimas kaip vertingas žalumynų komponentas.

    Ruošiant botvinos sriubą svarbiausia gerai nuplauti lapus ir stiebus po tekančiu vandeniu, nes juose neretai lieka žemių ar smėlio. Jaunus burokėlius verta nulupti ir supjaustyti mažais kubeliais, o lapus ir stiebus smulkinti, nes stambesni gabalai verda ilgiau ir gali likti kietesni.

    Norint išlaikyti ryškesnę burokėlių spalvą ir gaivesnį skonį, į puodą dažnai įspaudžiama šiek tiek citrinos sulčių. Sriuba gali būti valgoma ir be priedų, tačiau sotumui dažnai patiekiama su riekėmis raugintos duonos, o norint daugiau baltymų įprastas pasirinkimas yra kietai virti kiaušiniai.

    Nors botvina laikoma sveiku pasirinkimu, mitybos specialistai primena, kad geležies kiekis racione svarbus, tačiau ne visada reiškia, kad ji bus lengvai pasisavinama. Jei vargina nuovargis ar įtariama mažakraujystė, verta pasitikrinti kraujo rodiklius ir mitybą derinti su šeimos gydytoju.

  • Fasolka po bretońsku iš PRL laikų: dietetikas paaiškina, kodėl tai sotus ir sveikesnis pasirinkimas

    Senamadiškas patiekalas, kuris grįžta

    Vieno puodo patiekalai ilgus metus buvo praktiškas būdas nebrangiai pamaitinti šeimą, todėl tokie receptai kaip fasolka po bretońsku iki šiol turi tvirtą vietą namų virtuvėje. Nors šis patiekalas dažnai siejamas su PRL laikų kasdienybe, šiandien jis vėl atrandamas dėl paprastumo, sotumo ir aiškios sudėties.

    Skirtingai nei konservuotos angliško tipo keptos pupelės, tradicinė fasolka po bretońsku paprastai yra tiršta, su pomidorų padažu ir mėsos gabalėliais. Būtent pupelės čia atlieka pagrindinį vaidmenį, o ne tampa tik garnyru.

    Kodėl pupeles verta ruošti iš anksto

    Daugelis pupelių vengia dėl pilvo pūtimo ar sunkumo jausmo, tačiau dažnai problemą lemia ne pats produktas, o netinkamas paruošimas. Tradicinis mirkymas ir perplovimas prieš virimą padeda sumažinti junginių, galinčių dirginti virškinimą, kiekį.

    Prie pupelių klasika laikomas mairūnas, kuris dažnai minimas kaip prieskonis, padedantis virškinimui ir mažinantis spazmus. Dėl to PRL virtuvėje jis buvo beveik privalomas, ypač ruošiant sotesnius ankštinių patiekalus.

    Ką vertina dietetikai: skaidulos, folatai ir mažesni cukraus šuoliai

    Mitybos specialistai fasoles dažnai išskiria dėl skaidulų gausos, kuri siejama su geresne žarnyno veikla ir ilgesniu sotumo jausmu. Vienoje didesnėje porcijoje skaidulų kiekis gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį, todėl toks patiekalas gali padėti lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    „Skaidulos veikia tarsi švelni žarnyno šluotelė, padedanti pašalinti virškinimo likučius“, – sakė dietetikas Bartosz Kulczyński.

    Pupelėse taip pat yra folio rūgšties, kuri svarbi ne tik nėštumo laikotarpiu. Ji siejama su homocisteino mažinimu, o tai aktualu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos valdymui. Be to, pupelės dažnai minimos kaip produktas, galintis padėti išvengti staigių gliukozės šuolių dėl palyginti žemesnio glikeminio poveikio.

    Pomidorų padažas prideda likopeno

    Fasolkoje po bretońsku svarbūs ir pomidorai, ypač jei naudojamas troškintas padažas. Terminio apdorojimo metu pomidoruose esantis likopenas tampa lengviau pasisavinamas, todėl patiekalas įgauna papildomą antioksidacinę vertę.

    Jei anksčiau dažnai būdavo apsiribojama pomidorų koncentratu, dabar paprasta į troškinį dėti daugiau sutrintų pomidorų. Tai pagerina skonį, suteikia natūralaus tirštumo ir leidžia sumažinti poreikį naudoti papildomus tirštiklius.

    Kaip padaryti patiekalą lengvesnį

    Didžiausias skirtumas tarp lengvesnės ir sunkesnės fasolkos versijos dažniausiai slypi mėsoje ir riebalų kiekyje. Riebesnę kiaulieną ar rūkytą šoninę galima keisti liesesniu kumpiu ar kita mažiau riebiąja mėsa, o dalį skonio išgauti prieskoniais ir daržovėmis.

    Taip pat verta vengti užkepintos miltų užmaidos, kuri dažnai apsunkina patiekalą ir užgožia aromatą. Tirštumą galima pasiekti lėtai troškinant, naudojant gerai pakepintus svogūnus ir pabaigoje įmaišant šiek tiek alyvuogių aliejaus, o prieskoniams rinktis druską, pipirus, maltą papriką, mairūną ir šviežias žoleles.