CP v2

Tag: Folkloras

  • Tikrasis Robinas Hudas šokiruoja: istorikai atskleidė, kuo legendinis plėšikas buvo iš tiesų

    Tikrasis Robinas Hudas šokiruoja: istorikai atskleidė, kuo legendinis plėšikas buvo iš tiesų

    Legenda, kuri buvo gerokai tamsesnė

    Šiandien Robinas Hudas dažniausiai vaizduojamas kaip kilnus Šervudo miško didvyris, atimantis iš turtingųjų ir dalijantis vargšams. Tačiau ankstyviausiuose pasakojimuose jis kur kas mažiau primena vėlesnių filmų ir romanų herojų, o jo elgesys neretai atitinka žiaurią viduramžių realybę.

    Istorikai pabrėžia, kad seniausios išlikusios baladės apie Robiną Hudą siekia XIV–XV amžius. Jose jis vaizduojamas kaip patyręs kovotojas ir už įstatymo ribų atsidūręs lankininkas, gyvenantis miške su savo būriu ir veikiantis pagal savas taisykles.

    Šiuose ankstyvuosiuose tekstuose dar nėra daugelio vėliau išpopuliarėjusių elementų. Pavyzdžiui, neminima ledi Marion kaip jo mylimoji, o pats Robinas nėra pristatomas kaip kilmingasis, netekęs žemių ir laukiantis progos jas atgauti.

    Ne kilmingasis gelbėtojas, o laisvas karys

    Ankstyvieji pasakojimai Robiną Hudą dažniau apibūdina kaip yeoman, tai yra laisvą žmogų, viduramžių socialinėje hierarchijoje stovėjusį tarp valstiečių ir smulkiosios bajorijos. Tai svarbi detalė, nes ji keičia ir visą legendos logiką: jis nėra didikas, ginantis savo privilegijas, bet ir ne paprastas skurdžius.

    Kita populiari klišė, kad Robinas Hudas nuolat dalijo grobį vargšams, ankstyvuose šaltiniuose neatrodo tokia aiški. Pasak medievistų, jis labiau linkęs padėti tiems, kuriuos laiko vertais paramos, pavyzdžiui, į bėdą patekusiam, bet garbingam riteriui, kuriam suteikiama finansinė pagalba kaip paskola.

    Jo pagrindiniais taikiniais dažnai tampa ne atsitiktiniai turtingi keliautojai, o korumpuoti dvasininkai ir vietos didikai, piktnaudžiaujantys valdžia. Tai leidžia suprasti, kad pasakojimų moralė sukasi apie neteisybę ir savivalę, o ne apie sistemingą perskirstymą vargingiausiems.

    Smurtas, kuris nebetelpa į romantišką vaizdinį

    Didžiausias kontrastas su šiuolaikine legenda išryškėja kalbant apie smurtą. Senosiose istorijose Robinas Hudas gali elgtis itin žiauriai, o brutalios detalės pateikiamos kaip herojaus ryžto ir jėgos įrodymas, būdingas viduramžių literatūros tradicijai.

    Viename iš plačiau aptariamų siužetų, nugalėjęs Guy of Gisborne, Robinas Hudas nukerta jam galvą ir dar papildomai suluošina veidą, kad žuvusiojo būtų neįmanoma atpažinti. Šiandien toks elgesys vargiai derėtų su idealizuotu socialinio teisingumo gynėjo įvaizdžiu.

    Istorikai atkreipia dėmesį, kad viduramžių Anglijoje veikė ir realios už įstatymo ribų atsidūrusios gaujos, kurios vykdė plėšimus, pagrobimus, prievartą ir žmogžudystes. Minimi ir tokie vardai kaip Coterelų ar Folvillų grupuotės, kurių reputacija buvo tokia žiauri, kad tapo savotišku epochos smurto simboliu.

    Šiame kontekste Robinas Hudas atrodo labiau literatūrinis personažas, o ne tikslus istorinis atspindys. Vis dėlto būtent jo istorijos suteikė patogų pagrindą vėlesnėms interpretacijoms, kurios sušvelnino žiaurumą ir sustiprino socialinio teisingumo liniją.

    Legenda per šimtmečius nuolat kito: vėliau atsirado brolis Tukas, ledi Marion, lojalumo karaliui Ričardui Liūtaširdžiui motyvai. Tyrėjų teigimu, ši geba prisitaikyti prie laikmečių lūkesčių ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Robino Hudo istorija išliko tokia gyvybinga iki šių dienų.

  • Kaune – nemokamos dainų ir šokių dirbtuvės visai vasarai: suplanuoti užsiėmimai ir koncertas

    Kaune – nemokamos dainų ir šokių dirbtuvės visai vasarai: suplanuoti užsiėmimai ir koncertas

    Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka šią vasarą tęsia projektą „Etnosodas“ ir kviečia kauniečius bei miesto svečius į atviras dainų ir šokių dirbtuves. Organizatoriai pabrėžia, kad dalyvauti gali visi norintys, nepriklausomai nuo patirties, o veiklos orientuotos į kartų bendrystę.

    Užsiėmimai vyks Kalniečių parko skaitykloje, kur visą vasarą bus galima ne tik dainuoti ir šokti, bet ir susipažinti su lietuvių folkloro tradicijomis. Biblioteka skelbia, kad renginiai nemokami, o programa sudaryta taip, kad būtų patraukli ir šeimoms su vaikais, ir jaunimui, ir senjorams.

    Dainavimai Kalniečių parke

    Dainų dirbtuvės startuoja birželio 9 dieną Kalniečių parko skaitykloje. Antradieniais 18 valandą pasidainavimus ves ansamblis „Kadujo“ ir jo vadovė etnomuzikologė Laura Lukenskienė.

    Dalyviai bus kviečiami dainuoti tiek senąsias, tiek vėlesnių laikų dainas, taip pat mokytis giedoti sutartines. Sutartinės yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą ir laikomos viena ryškiausių lietuvių daugiabalsio dainavimo tradicijų.

    Šokiai ir Joninės bendruomenėje

    Šokių užsiėmimai šiemet prasidės birželio 23 dieną 19 valandą Joninių šventėje Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėje. Tradicinius pasišokimus ves folkloro muzikos duetas Medetka, žadantis supažindinti su pagrindiniais valso, fokstroto ir polkos žingsneliais.

    Vėliau šokių vakarai sugrįš į Kalniečių parko skaityklą, kur suplanuoti susitikimai liepos 23 dieną ir rugpjūčio 20 dieną 19 valandą. Organizatoriai teigia, kad repertuaras bus platus, o atmosfera labiau primins bendruomenišką vakaronę nei formalią pamoką.

    Valstybės dienos koncertas

    Vienu ryškiausių projekto akcentų įvardijamas Sauliaus Petreikio koncertas, skirtas Valstybės dienai. Pasirodymas Kalniečių parko skaitykloje numatytas liepos 3 dieną 19 valandą.

    Bibliotekos teigimu, atlikėjo programa klausytojams siūlo kelionę per skirtingus muzikinius pasaulius, o scenoje kartu pasirodys ir jo brolis Donatas Petreikis. Organizatoriai tikisi, kad koncertas taps proga į folkloro skambesį pažvelgti šiuolaikiškai ir įtraukti įvairaus amžiaus auditoriją.

    Rudenį projekto veiklos persikels į bibliotekos Girstupio padalinį, kur planuojamos folkloro dirbtuvės vaikams. Taip pat, bendradarbiaujant su Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija, dalyviai bus kviečiami išbandyti tradicinius lietuvių amatus ir geriau suprasti jų vietą šiuolaikinėje kasdienybėje.

    „Svarbiausia čia – smalsumas ir noras patirti senąją lietuvių tradiciją“, – teigia organizatoriai. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, o partneriais įvardijamos asociacija „Kadujo“ ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija.

  • Lazdijuose nuaidėjo „Piemenėlių Sekminės“: kaip vaikai atgaivino senąsias dainas ir amatus

    Lazdijuose nuaidėjo „Piemenėlių Sekminės“: kaip vaikai atgaivino senąsias dainas ir amatus

    Šiandien Etnografinėje Prano Dzūko sodyboje Lazdijuose surengta tradicinė vaikų ir jaunimo folkloro bei amatų šventė „Piemenėlių Sekminės“. Renginyje skambėjo dainos, netrūko šokių, ratelių ir tradicinių žaidimų, o pagrindiniu šventės akcentu tapo gyvas etninės kultūros patyrimas.

    Šventės dalyvius pasveikino Lazdijų rajono savivaldybės atstovai, sveikinimus perdavė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus „Tūkstantmečio mokyklų“ programos veiklų koordinatorė Angelė Mizerienė. Organizatoriai pabrėžė, kad tokie renginiai ugdo vaikų smalsumą, bendruomeniškumą ir padeda natūraliai perduoti tradicijas.

    Sekminių papročiai gyvai

    Sekminės lietuvių tradicijoje siejamos su pavasario darbų pabaigtuvėmis, gyvulių ganiavos pradžia ir bendruomenės sambūriais. „Piemenėlių Sekminės“ primena laikus, kai piemenavimas buvo svarbi kaimo kasdienybės dalis, o dainos ir žaidimai atliko ne tik pramoginę, bet ir ugdomąją funkciją.

    Renginyje vaikai ir jaunimas dalyvavo folkloro kolektyvų pasirodymuose, mokėsi ratelių, išbandė tradicinius žaidimus, susipažino su senaisiais amatais. Pasak renginio organizatorių, praktinis prisilietimas prie amatų ir dainavimo kartu padeda etninei kultūrai išlikti ne kaip muziejinei vertybei, o kaip gyvai patirčiai.

    Nuo amatų iki bendro stalo

    Šventėje netrūko ir Sekminėms būdingų vaišių: dalyviai ragavo tradicinę Sekminių kiaušinienę. Bendras stalas, kaip ir dainos ar žaidimai, tapo proga bendrauti skirtingų kartų žmonėms, pasidalyti istorijomis ir prisiminimais.

    Už iniciatyvą, puoselėjančią krašto tradicijas ir etninę kultūrą, padėkota Etninės kultūros ir saviraiškos klubui „Bitinė“ bei Lazdijų krašto muziejaus komandai. Jų pastangomis jaunajai kartai perduodami papročiai, dainos, žaidimai ir amatų pažinimas, kurie šiandien vis dažniau tampa ne tik šventės dalimi, bet ir ugdymo bei bendruomeninių veiklų pagrindu.

  • Vasarvidžio šventė Ukmergėje: trumpiausios nakties magija su muzika, ugnies šou ir edukacijomis

    Ukmergėje ruošiamasi Vasarvidžio šventei, kuri kvies pasitikti trumpiausią metų naktį ir prisiminti senąsias vasaros saulėgrįžos tradicijas. Organizatoriai skelbia, kad renginys vyks birželio 21 dieną 21.00 valandą Ukmergės piliakalnio papėdėje.

    Vasarvidis Lietuvoje siejamas su gamtos virsmu, žolynų rinkimu ir bendruomenišku buvimu po atviru dangumi, todėl šventės programoje numatytos veiklos, artimos etninei tradicijai. Lankytojai bus kviečiami kupoliauti pievose ir dalyvauti edukacijose, skirtose papročiams, simboliams ir jų prasmei.

    Muzika ir pasirodymai po atviru dangumi

    Renginyje skambės liaudiška muzika, pasirodys kapela „Šeduvos bernai“, taip pat numatyti folkloro ansamblių pasirodymai. Organizatoriai tikisi, kad gyva muzika ir tradiciniai motyvai padės sukurti šventės nuotaiką, artimą Vasarvidžio papročiams.

    Vakarą papildys ugnies šou „Liepsnų valdovai“, kuris, pasak organizatorių, taps vienu ryškiausių akcentų. Programoje taip pat numatytos pramogos šeimoms, kurias ves linksmosios Dėdienytė ir Agotėlė.

    Ką svarbu žinoti planuojantiems atvykti

    Skelbiama, kad renginys yra nemokamas, todėl organizatoriai kviečia atvykti su šeima ar draugais ir pasiruošti vakarui lauke. Kadangi šventė vyks vakare, verta pasirūpinti šiltesniais drabužiais ir apsauga nuo vabzdžių, ypač jei planuojama ilgiau būti pievose.

    Taip pat pranešama, kad renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama, todėl atvykę dalyviai gali patekti į viešinimo medžiagą. Organizatoriai kviečia bendruomenę susitikti Ukmergės piliakalnio papėdėje ir kartu kurti Vasarvidžio vakarą, kuriame susipins tradicijos, muzika ir ugnies šviesa.

  • Ruzguose atidarytas „Širdies kartų“ muziejus: trejus metus rinkti eksponatai tapo gyva atmintimi

    Ruzguose gegužės 2 dieną duris atvėrė „Širdies kartų“ muziejus – bendruomenės iniciatyva sukurta erdvė, kurioje kaupiami vietos žmonių šeimų pasakojimai, buities daiktai ir fotografijos. Atidarymas sutapo su artėjančia Motinos diena, todėl renginyje netrūko padėkų šeimoms ir kartų ryšį stiprinančių akcentų.

    Naujoji erdvė siekia ne tik pristatyti praeitį, bet ir ją „įdarbinti“ šiandienai: muziejus planuojamas kaip vieta susitikimams, edukacijoms ir vietos istorijos pažinimui. Tokie maži, vietos žmonių kuriami muziejai pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau tampa bendruomeniškumo centru, o ne vien eksponatų saugykla.

    Atidaryme dalyvavę svečiai pabrėžė, kad muziejaus atsiradimas yra nuoseklaus darbo rezultatas. Susirinkusiuosius sveikino Mažeikių rajono savivaldybės merė Rūta Matulaitienė ir Ruzgų bendruomenės pirmininkė Jūratė Statkuvienė, dėkodamos už istorinės atminties išsaugojimą ir iniciatyvumą.

    „Kai žmonės atneša šeimos relikvijas, jie perduoda ne tik daiktus, bet ir pasitikėjimą, kad jų istorija bus išgirsta“, – sakė Jūratė Statkuvienė.

    Muziejaus idėjos iniciatorė yra J. Statkuvienė, o eksponatai rinkti trejus metus. Gyventojai dovanojo papuošalų, namų apyvokos reikmenų, drabužių, nuotraukų ir kitų šeimos relikvijų, kurios liudija krašto kasdienybę, tradicijas ir gyvenimo būdą skirtingais laikotarpiais.

    Šventinę nuotaiką renginyje kūrė Telšių kultūros centro folkloro ansamblis „Spigėns“ ir kiti atlikėjai. Bendruomenė tikisi, kad „Širdies kartų“ muziejus taps vieta, į kurią norėsis sugrįžti ne tik dėl eksponatų, bet ir dėl gyvo pasakojimo apie žmones, kūrusius šį kraštą.

  • Alytuje skambėjo „Dzūkų balsas“: per šimtą vaikų ir jaunimo varžėsi dzūkiškų dainų konkurse

    2026 metų balandžio 23 dieną Alytaus muzikos mokykloje vyko tradicinis Dzūkijos krašto dainų konkursas „Dzūkų balsas“. Renginys subūrė jaunus atlikėjus iš įvairių regiono ugdymo įstaigų ir tapo proga gyvai puoselėti dzūkišką dainavimo tradiciją.

    Organizatorių teigimu, į konkursą susirinko daugiau nei šimtas dalyvių, o salėje netrūko nei palaikančių mokytojų, nei artimųjų. Dzūkiška šneka ir senosios melodijos tapo pagrindine renginio ašimi, priminusia, kad tarmė ir folkloras jaunajai kartai gali būti ne mažiau aktualūs nei šiuolaikinė muzika.

    Konkursą lydėjo tarmė ir tradicija

    Šventinę popietę dalyvius pasveikino Alytaus muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė, palinkėjusi sėkmės ir skambių pasirodymų. Jos žodžiais, tokie renginiai ugdo ne tik muzikinį pasirengimą, bet ir pagarbą savo krašto kultūrai.

    Kiekvienas pasirodymas buvo savitas: skambėjo dzūkiškos dainos, kuriose atgyja gamtos vaizdai, šeimos istorijos ir kasdienybės poetika. Klausytojai girdėjo ir gerai žinomus motyvus, perduodamus iš kartos į kartą, ir drąsesnes jaunųjų atlikėjų interpretacijas.

    Komisijai teko nelengvas sprendimas

    Atlikėjus vertino komisija, sudaryta iš regiono muzikos ir folkloro pedagogų. Komisijai pirmininkavo Alytaus Sakalėlio pradinės mokyklos muzikos mokytoja ekspertė Reda Vokietaitienė, taip pat vertino Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytoja ir folkloro ansamblio „Avilys“ vadovė Ineta Meduneckytė Tamošiūnienė bei Lazdijų menų mokyklos Veisiejų skyriaus vyresnioji dainavimo mokytoja Rasa Sabaliauskienė.

    Renginio vedėja mokytoja Jolanta Sabonienė šiltu bendravimu ir tarmiškais intarpais padėjo išlaikyti jaukią atmosferą, todėl konkurso jaudulys daugeliui tapo labiau įkvepiančia patirtimi nei įtampa. Komisijos narių teigimu, vertinant buvo svarbu ne tik balso tembras ar intonacija, bet ir gebėjimas perteikti dzūkiško dainavimo stilių.

    Bendra daina suvienijo visus

    Renginį simboliškai užbaigė visus dalyvius sujungusi bendra daina „Šių naktelį“. Organizatoriai pabrėžė, kad tokia pabaiga svarbi ne mažiau nei apdovanojimai, nes parodo bendruomeniškumą ir gyvą tradicijos tęstinumą.

    „Svarbiausia ne laimėjimai, o tas jausmas, kai šimtas balsų susilieja į vieną didelę Dzūkijos dainą“, – sakė konkurso organizatorė mokytoja Daiva Grabauskienė.

    „Dzūkų balsas“ Alytuje dar kartą priminė, kad regioninė kultūra gali būti ne tik saugoma, bet ir aktyviai kuriama šiandien. Augantis jaunų dalyvių skaičius rodo, kad tarmė ir folkloras išlieka patrauklūs, kai jiems suteikiama scena, profesionalus palaikymas ir aiški prasmė.

  • Prie Pyplių piliakalnio švęsta Jorė: po pirmos perkūnijos susibūrę žmonės sveikino bundančią žemę

    Sekmadienį prie Pyplių piliakalnio surengta apeiginė Jorės šventė, siejama su pavasario virsmu ir gamtos atbudimu. Pagal paprotį Jorė tradiciškai švenčiama po pirmosios perkūnijos, todėl renginio laikas neretai sutampa su permainingais ankstyvo pavasario orais.

    Šįkart dangus taip pat išbandė dalyvius: per dieną keitėsi vėtra, sniego gūsiai ir saulės pragiedruliai. Nepaisydami permainų, susirinkusieji tęsė šventės eigą ir išlaikė jos esmę: bendrystę, judesį, dainą ir dėmesį gamtos ritmui.

    Šventės dalyviai keliavo į rugių lauką, atliko apsiprausimo verbomis paprotį, šoko ir dainavo. Vėliau bendruomenė telkėsi prie ugnies apeigoms ir bendroms vaišėms, kurios tokio pobūdžio renginiuose tampa ne tik tradicijos dalimi, bet ir proga sustiprinti tarpusavio ryšį.

    Programą papildė folkloro kolektyvų pasirodymai, kurių muzika ir sutartinės kūrė šventei būdingą nuotaiką. Renginyje dalyvavo Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio folkloro ansamblis „Nova“ ir to paties padalinio vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Užnovietis“.

    Taip pat pasirodė Zapyškio laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Altonė“, sutartinių giedotojų grupė „Devyniaragė“, Ringaudų laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Ringauda“ ir sutartinių giedotojų grupė „Gaudė“. Organizatoriai pabrėžė, kad gyvos tradicijos tąsa priklauso nuo žmonių įsitraukimo, o tokie susibūrimai leidžia papročiams išlikti ne tik scenoje, bet ir kasdienėje bendruomenės patirtyje.

  • Aukštadvario pavasario mugė pagal Jurgį: gausi augalų prekyba, amatai ir Jurginių apeigos

    Aukštadvario pavasario mugė pagal Jurgį: gausi augalų prekyba, amatai ir Jurginių apeigos

    2026 metais balandžio 25 dieną Aukštadvaryje surengta pavasarinė mugė pagal Jurgį subūrė vietos gyventojus ir svečius, atvykusius pasitikti šiltesnio sezono pradžios. Renginyje skambėjo sveikinimai ir priminta Jurginių reikšmė lietuviškoje tradicijoje, siejama su pavasario darbų startu.

    Mugėje dalyvavo amatininkai ir tautodailininkai, siūlę įvairius dirbinius bei rankdarbius, o didžiausio dėmesio sulaukė augalai ir sodinukai. Lankytojai rinkosi pavasarines gėles, dekoratyvinius augalus ir sodo naujoves, kurios kasmet tampa vienu pagrindinių tokių mugių traukos centrų.

    Prekybinė dalis tradiciškai persipynė su gastronominiais atradimais, todėl mugėje netrūko kepinių ir sezoninių skanėstų. Organizatoriai akcentavo, kad tokie renginiai svarbūs ne tik dėl prekybos, bet ir dėl galimybės vietos kūrėjams bei smulkiesiems gamintojams pasiekti pirkėją tiesiogiai.

    Scenoje nuo vaikų iki kapelos

    Meninėje programoje pasirodė Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“ neformalaus švietimo būrelio „Muzikos garsai“ jaunieji atlikėjai, folkloro kolektyvas „Volunga“, vokalinis ansamblis „Verknė“ ir Aukštadvario bendruomenės kapela. Koncertinė dalis kūrė šventišką nuotaiką ir įtraukė skirtingas kartas.

    Renginyje taip pat pristatytos autentiškos Jurginių apeigos, kurios primena kalendorinių švenčių vaidmenį bendruomenės gyvenime. Etnologų vertinimu, tokios praktikos padeda išlaikyti gyvąją tradiciją, o šiuolaikinėse mugėse ji dažnai susiejama su amatais, vietos maistu ir regiono tapatybės puoselėjimu.

    Kodėl pavasario mugės išlieka svarbios?

    Pastaraisiais metais Lietuvos regionuose ryškėja tendencija stiprinti vietos renginius, kurie vienu metu atlieka ir kultūrinę, ir ekonominę funkciją. Pavasario mugės, ypač orientuotos į sodininkystę ir smulkiąją gamybą, prisideda prie vietos verslų matomumo ir skatina trumpąsias tiekimo grandines.

    Aukštadvaryje surengta šventė tapo proga ne tik apsipirkti, bet ir susitikti su bendruomene, išgirsti koncertinę programą bei prisiminti Jurginių tradicijas. Organizatorių teigimu, tokie renginiai yra viena iš priemonių išlaikyti miestelio gyvybingumą ir pritraukti svečių į regioną.