JAV kariuomenė per bandymus išmėgino autonominį pikapą „Ford F-250“, pritaikytą dronų grėsmei aptikti ir neutralizuoti. Demonstracija buvo programos Sandhills 2.0 dalis, kuria siekiama sukurti transporto priemonę, galinčią važiuoti priekyje padalinių ir atlikti pavojingiausias užduotis be įgulos.
Šiame etape platforma parinkta ne atsitiktinai: serijinis „Ford F-250“ reiškia lengvesnį dalių tiekimą, paprastesnę priežiūrą ir greitesnį remontą. Kariuomenei tai svarbu, nes lauko sąlygomis technika dėvisi greičiau, o logistika dažnai tampa lemiamu veiksniu.
Autonominį važiavimą užtikrina „Forterra“ sukurta „AutoDrive“ sistema, leidžianti automobiliui savarankiškai judėti maršrutu ir įveikti kliūtis. Tokie sprendimai pirmiausia orientuoti į rizikos mažinimą: idėja paprasta, kad priešakyje važiuojantis aparatas galėtų žvalgyti, tikrinti maršrutą ir sumažinti pavojų kariams.
Didžiausias šio prototipo akcentas yra kovos su bepilotėmis sistemomis modulis C-UAS Edda, kurį kuria bendrovė „9 Mothers“. Sistema pirmiausia naudoja akustinę detekciją, kad užfiksuotų artėjantį droną, o vėliau optinė dalis perima taikinio sekimą, taip mažinant nuolatinio aktyvaus spinduliavimo poreikį.
Gamintojo pateikiamais duomenimis, sprendimas orientuotas į maždaug 18 centimetrų skersmens ir didesnius dronus, o deklaruojamas veikimo nuotolis siekia nuo 10 iki 100 metrų. Neutralizavimui naudojamas ant bokštelio įrengtas šautuvo tipo įtaisas, o visas modulis, nurodoma, sveria apie 23 kilogramus, todėl neturėtų smarkiai apkrauti bazinės platformos.
Tokių bandymų aktualumą didina sparčiai išplitę pigūs FPV dronai, kurie moderniuose konfliktuose tapo vienu pavojingiausių ir sunkiausiai suvaldomų veiksnių. Ypač rizikingos situacijos susidaro puolimo ir manevro metu, kai judantys padaliniai lengviau aptinkami ir atakuojami iš oro.
Sandhills 2.0 koncepcija remiasi prielaida, kad autonominis automobilis galėtų važiuoti priekyje, atidengti maršrutą ir kartu turėti bent minimalią savisaugą nuo artimo nuotolio dronų. Vis dėlto viešai kol kas nepateikiama detalių apie efektyvumą, pavyzdžiui, pataikymo tikimybę ar tai, kiek taikinių sistema pajėgi neutralizuoti per trumpą laiką.
Jei tokie bandymai pasiteisins, serijinių automobilių pagrindu sukurti autonominiai sprendimai gali tapti patrauklesni dėl kainos, priežiūros ir mastelio galimybių. Kariuomenei tai reikštų lankstesnį būdą greitai diegti naujas funkcijas, o dronų grėsmės akivaizdoje tokios platformos galėtų būti pritaikomos vis plačiau.