Giliavandenių tyrimų komanda prie Čilės krantų užfiksavo neįprastą elgesį: ant milžiniško jūrų voro kojų tarsi keleiviai laikėsi keli maži vėžiagyviai. Vaizdai nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu povandeniniu aparatu „SuBastian“, priklausančiu Schmidt Ocean Institute.
Pirmasis stebėjimas įvyko 2024 metų lapkričio 24 dieną maždaug 3 155 metrų gylyje. Tyrėjai pamatė jūrų vorą Colossendeis colossea, o ant jo galūnių buvo įsitaisę trys obunogiai vėžiagyviai Mesopleustes abyssorum.
Po keturių dienų panaši situacija pasikartojo maždaug 225 kilometrų atstumu, apie 2 698 metrų gylyje. Tuomet ant kito jūrų voro jau laikėsi du obunogiai, o tai sustiprino įtarimą, kad tai ne atsitiktinumas, o pasikartojanti strategija.
Kas tie paslaptingi „keleiviai“?
Obunogiai yra maži vėžiagyviai, paplitę įvairiuose vandenynų gelmių regionuose. Tačiau Mesopleustes abyssorum išsiskiria tuo, kad nėra geras plaukikas ir neturi planktoninės lervos stadijos, kuri daugeliui jūrų gyvūnų padeda išplisti srovėmis.
Nepaisant to, šios rūšies atstovai aptinkami skirtingose pasaulio vietose, nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynų. Jie fiksuoti maždaug nuo 690 iki 3 500 metrų gylyje, todėl kyla klausimas, kaip jie įveikia tokius atstumus.
Jūrų vorai kaip transportas
Tyrėjai kelia hipotezę, kad atsakymas gali slypėti jūrų voruose. Nors pavadinimas primena sausumos vorus, jūrų vorai priklauso kitai nariuotakojų grupei, o jų kūnas mažas, palyginti su itin ilgomis kojomis, į kurias gali nusidriekti dalis vidaus organų.
Svarbiausia tai, kad didelės kikutnės ne tik ropoja dugnu. Jos gali judėti vandens stulpelyje ir pasinaudoti srovėmis, todėl mažiems vėžiagyviams toks „šeimininkas“ gali tapti natūralia transporto priemone.
Toks ryšys biologijoje vadinamas forezija, kai vienas organizmas kitą naudoja pirmiausia judėjimui. Vaizduose matyti, kad obunogiai laikėsi tvirtai, kabindamiesi į jūrų voro kojas struktūromis, primenančiomis kabliukus ar nagus.
Kodėl tai gali būti svarbu gelmėse?
Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka galutinei išvadai, tačiau detalės intriguoja. Abiem atvejais didesni obunogiai, panašu, sudarė suaugusio patino ir patelės porą, todėl neatmetama, kad jūrų vorai gali būti ir mobilios susitikimų vietos partneriui rasti.
Gelmėse, kelių kilometrų gylyje, vyrauja visiška tamsa, žema temperatūra ir milžiniškas slėgis, o maistas pasirodo nereguliariai. Tokiomis sąlygomis galimybė greičiau judėti ir plačiau išsisklaidyti gali smarkiai padidinti išgyvenimo ir dauginimosi šansus.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology, o tolesni stebėjimai turėtų padėti atsakyti, ar šie „pasivažinėjimai“ yra paplitęs reiškinys, ar tik reta, atsitiktinai užfiksuota gelmių istorija.
