CP v2

Tag: Forterra

  • JAV kariuomenė išbandė autonominį „Ford F-250“, kuris pats aptinka ir numuša dronus

    JAV kariuomenė išbandė autonominį „Ford F-250“, kuris pats aptinka ir numuša dronus

    JAV kariuomenė per bandymus išmėgino autonominį pikapą „Ford F-250“, pritaikytą dronų grėsmei aptikti ir neutralizuoti. Demonstracija buvo programos Sandhills 2.0 dalis, kuria siekiama sukurti transporto priemonę, galinčią važiuoti priekyje padalinių ir atlikti pavojingiausias užduotis be įgulos.

    Šiame etape platforma parinkta ne atsitiktinai: serijinis „Ford F-250“ reiškia lengvesnį dalių tiekimą, paprastesnę priežiūrą ir greitesnį remontą. Kariuomenei tai svarbu, nes lauko sąlygomis technika dėvisi greičiau, o logistika dažnai tampa lemiamu veiksniu.

    Autonominį važiavimą užtikrina „Forterra“ sukurta „AutoDrive“ sistema, leidžianti automobiliui savarankiškai judėti maršrutu ir įveikti kliūtis. Tokie sprendimai pirmiausia orientuoti į rizikos mažinimą: idėja paprasta, kad priešakyje važiuojantis aparatas galėtų žvalgyti, tikrinti maršrutą ir sumažinti pavojų kariams.

    Didžiausias šio prototipo akcentas yra kovos su bepilotėmis sistemomis modulis C-UAS Edda, kurį kuria bendrovė „9 Mothers“. Sistema pirmiausia naudoja akustinę detekciją, kad užfiksuotų artėjantį droną, o vėliau optinė dalis perima taikinio sekimą, taip mažinant nuolatinio aktyvaus spinduliavimo poreikį.

    Gamintojo pateikiamais duomenimis, sprendimas orientuotas į maždaug 18 centimetrų skersmens ir didesnius dronus, o deklaruojamas veikimo nuotolis siekia nuo 10 iki 100 metrų. Neutralizavimui naudojamas ant bokštelio įrengtas šautuvo tipo įtaisas, o visas modulis, nurodoma, sveria apie 23 kilogramus, todėl neturėtų smarkiai apkrauti bazinės platformos.

    Tokių bandymų aktualumą didina sparčiai išplitę pigūs FPV dronai, kurie moderniuose konfliktuose tapo vienu pavojingiausių ir sunkiausiai suvaldomų veiksnių. Ypač rizikingos situacijos susidaro puolimo ir manevro metu, kai judantys padaliniai lengviau aptinkami ir atakuojami iš oro.

    Sandhills 2.0 koncepcija remiasi prielaida, kad autonominis automobilis galėtų važiuoti priekyje, atidengti maršrutą ir kartu turėti bent minimalią savisaugą nuo artimo nuotolio dronų. Vis dėlto viešai kol kas nepateikiama detalių apie efektyvumą, pavyzdžiui, pataikymo tikimybę ar tai, kiek taikinių sistema pajėgi neutralizuoti per trumpą laiką.

    Jei tokie bandymai pasiteisins, serijinių automobilių pagrindu sukurti autonominiai sprendimai gali tapti patrauklesni dėl kainos, priežiūros ir mastelio galimybių. Kariuomenei tai reikštų lankstesnį būdą greitai diegti naujas funkcijas, o dronų grėsmės akivaizdoje tokios platformos galėtų būti pritaikomos vis plačiau.

  • Pagaliau paaiškėjo: Ukrainoje dirba per 100 JAV robotų – jų misijos pavojingiausios fronte

    Pagaliau paaiškėjo: Ukrainoje dirba per 100 JAV robotų – jų misijos pavojingiausios fronte

    Ukrainoje jau naudojama daugiau nei 100 JAV pagamintų bepilotės antžeminės technikos vienetų, kurie į frontą pateko per JAV finansuojamas paramos programas. Nors viešojoje erdvėje jie dažnai vadinami koviniais robotais, pagrindinė jų paskirtis – pavojingiausios logistinės užduotys ten, kur žmogui rizika tampa per didelė.

    Tokios mašinos gabena šaudmenis, maistą ir įrangą į pirmąsias linijas, o prireikus padeda evakuoti sužeistuosius. Praktikoje tai reiškia, kad dalis maršrutų, kurie anksčiau reikalavo vairuotojų ir palydos, dabar gali būti vykdomi nuotoliniu būdu, mažinant karių netektis.

    Kodėl logistika tapo mirtinai pavojinga

    Pastaraisiais metais sparčiai išaugęs žvalgybinių ir smogiamųjų dronų skaičius pakeitė karo logiką: judėjimas atvirose vietovėse tapo lengvai pastebimas iš oro. Net trumpas važiavimas į pozicijas gali būti aptiktas ir apšaudytas FPV dronais, artilerija ar minosvaidžiais.

    Dėl to kariuomenės vis dažniau investuoja į bepilotes antžemines platformas, kurios gali perimti dalį tiekimo ir evakuacijos grandinės. Idėja paprasta: kai kelią dengia nuolatinė žvalgyba, geriau prarasti techniką nei žmones.

    Amerikietiški UGV ir jų rezultatai fronte

    Vienas ryškiau minimų sprendimų – „Forterra“ kuriami antžeminiai robotai, tarp jų ir „Lancer“, kurių bazė siejama su „Polaris“ visureigių platformomis. Skirtingai nei dalis Ukrainoje kuriamų akumuliatorinių sprendimų, šie UGV naudoja vidaus degimo variklį ir gali gabenti iki 750 kilogramų krovinį.

    Skelbiama, kad nuo įdiegimo pradžios šios mašinos nuvažiavo daugiau nei 4 000 kilometrų, atliko per 1 100 misijų ir pervežė apie 353 tonas atsargų. Taip pat fiksuota 52 sužeistųjų evakuacijos, tačiau dalis technikos fronte prarasta – įstrigusi purve ar sudėtingame reljefe ji tampa lengvu taikiniu.

    Autonomija dar ribota, bet kryptis aiški

    Patirtis Ukrainoje rodo, kad visiškai autonominiai sprendimai dar nėra pasirengę savarankiškai veikti dinamiškoje mūšio aplinkoje. Nors mašinos geba važiuoti maršrutu ir apvažiuoti kliūtis, realiomis sąlygomis jos dažniausiai valdomos nuotoliniu būdu, nes situacija keičiasi per greitai.

    Tokia technika turi spręsti ir elektroninės kovos iššūkius: ryšio trikdymą, navigacijos klaidinimą, staigius maršruto pokyčius. Gamintojai akcentuoja atsparumą trikdžiams, nuotolinius programinės įrangos atnaujinimus ir patikimumą ekstremaliomis sąlygomis kaip kritinius reikalavimus.

    „Forterra“ nurodo dirbanti su naujos kartos programine įranga, kuri tradicinę autonominę navigaciją jungtų su DI sprendimais, kad platformos geriau reaguotų į netikėtumus. Vis dėlto karių vertinimu, didžiausia tokių robotų problema išlieka kaina: prarasti antžeminę platformą fronte paprastai brangiau nei netekti daugumos oro dronų.