Tag: Fosfatai

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.

  • Dietologai įspėja: šį sūrį perkame kasdien, bet etiketė slepia tai, ko nesitikėjote

    Lietuvos ir Europos prekybos tinkluose plačiai parduodamas lydytas sūris dažnai suvokiamas kaip patogus užkandis ar greitas ingredientas sumuštiniams. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas natūralus sūris, o jo sudėtis gali būti gerokai labiau apdorota, nei tikisi pirkėjas.

    Lydyto sūrio gamyboje įprastai naudojamas sūris ar varškė, tačiau galutinei tekstūrai ir stabilumui pasiekti dažnai pridedama lydančiųjų druskų, emulsiklių bei kitų priedų. Dėl to produktas ilgiau išlaiko vienodą konsistenciją, bet kartu gali reikšmingai išaugti druskos ir tam tikrų priedų kiekis racione.

    Kas dažniausiai kelia klausimų?

    Viena dažniausių kritikų krypčių siejama su didesniu fosfatų kiekiu, nes lydančiosios druskos neretai būna fosfatų pagrindu. Sveikatos specialistai primena, kad didesnis fosforo junginių suvartojimas, ypač kai mityboje trūksta kalcio, gali būti nepalankus kaulų ir dantų būklei, o jautresniems žmonėms svarbi ir inkstų apkrova.

    Ne mažiau svarbus aspektas yra druska: lydytuose sūriuose jos kiekis neretai būna aukštas, todėl kasdienis vartojimas gali didinti bendrą natrio perteklių mityboje. Tai aktualu žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Riebalai, priedai ir skonis

    Skonis ir malonus tepumas dažnai pasiekiami ne tik pieno riebalais, bet ir įvairiais riebalų mišiniais, o kai kuriuose produktuose gali būti ir sočiųjų riebalų perteklius. Dietologai pabrėžia, kad būtent bendras racionas lemia poveikį cholesterolio rodikliams, tačiau dažnai vartojami itin apdoroti produktai gali apsunkinti subalansuotos mitybos planavimą.

    Kitas praktinis niuansas yra kvapiosios medžiagos ir skonio stiprikliai, kurie sustiprina sūrumo bei riebumo pojūtį. Dėl to tokį produktą lengva suvalgyti didesniais kiekiais, ypač jei jis nuolat naudojamas sumuštiniuose, užkandžiuose ar greituose padažuose.

    Kaip pasirinkti saugiau?

    Specialistai siūlo paprastą taisyklę: kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo lengviau kontroliuoti, ką iš tiesų valgote. Vertėtų lyginti etiketes ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį, riebalų sudėtį bei tai, ar produkte yra fosfatų, emulsiklių ir kitų priedų.

    Jei norisi sūrio kasdien, dažniau rekomenduojama rinktis mažiau apdorotus variantus, pavyzdžiui, natūralius fermentinius sūrius ar varškę, o lydytą sūrį palikti kaip retesnį pasirinkimą. Žmonėms, turintiems inkstų ligų, širdies ir kraujagyslių problemų ar ribojantiems druską, dėl konkretaus raciono geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.