CP v2

Tag: Fotografija

  • Marcinkonyse atidaroma Miglės Markulytės paroda: žibintuvėlis, avys ir riba tarp būties

    Marcinkonyse atidaroma Miglės Markulytės paroda: žibintuvėlis, avys ir riba tarp būties

    Rugpjūčio 15 dieną 13 valandą Marcinkonių stoties galerijoje atidaroma menininkės Miglės Markulytės personalinė paroda „Kito vardo akimis. (ne)būti“.

    Paroda yra trejus metus plėtoto tarpdisciplininio projekto dalis, kuriame menininkė per fotografiją ir tekstą tiria posthumanistinį santykį su nežmogiškuoju Kitu. Pagrindinė kryptis – ne simbolinis gyvūno „įkalbinimas“, o simetriškesnis ryšys, paremtas stebėjimu ir rūpesčiu.

    Marcinkonių stoties galerijos erdvėje siūlomas patyrimas kuriamas taip, kad pasakojimas neužsifiksuotų vienoje, iš anksto nustatytoje reikšmėje. Lankytojas kviečiamas judėti prieblandoje ir žibintuvėlio šviesa pačiam brėžti dėmesio trajektoriją, tarsi „perskaitant“ parodą skirtingais būdais.

    „Vietos, kuriose (ne)buvai, atrodo tokios pažįstamos… Ar atsimeni, ko čia atėjai?“, – sakoma parodos tekste.

    Parodoje akcentuojama riba tarp būties ir nebūties, dokumentalumo ir fikcijos, konkretybės ir abstrakcijos. Šią įtampą kuria vaizdo ir žodžio sandūra, o simboliai ir užuominos tampa priemone kalbėti apie tai, kas sunkiai įvardijama tiesiogiai.

    Pasakojime svarbi vieta tenka avims, įvardijamoms nematomomis parodos protagonistėmis ir poezijos adresatėmis. Jos nurodo į vietas, keliones ir dėmesio perkėlimą nuo žmogaus patirties centro į aplinką, kurioje egzistuoja ir kitos gyvybės formos.

    Miglė Markulytė yra menininkė, kultūrologė ir meno kritikė. Ji baigė fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o Vilniaus universitete įgijo literatūros antropologijos ir kultūros magistrės kvalifikaciją.

    Parodą kuruoja Agnė Gintalaitė, o Marcinkonių stoties galeriją kuruoja Laura Garbštienė. Paroda veiks iki rugpjūčio 30 dienos, ją bus galima lankyti šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12 iki 17 valandos arba susitarus iš anksto.

    Projektas yra parodų ciklo Marcinkonių stoties galerijoje dalis, jį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybė. Skelbiama, kad projekto tąsa numatyta ir kitose erdvėse Kaune bei Vilniuje.

  • Ką verta pamatyti Europoje šią savaitę: naujas Insidious, „Weezer“ sugrįžimas ir parodos

    Ką verta pamatyti Europoje šią savaitę: naujas Insidious, „Weezer“ sugrįžimas ir parodos

    Europa šią savaitę: ką rinktis?

    Po saulės užtemimo dėmesys Europoje krypsta ne į dangų, o į kultūros sceną: galerijos, kino teatrai ir srautinių platformų premjeros siūlo tankią darbotvarkę. Šią savaitę išsiskiria naujas siaubo filmas Insidious, svarbios fotografijos ekspozicijos ir naujas „Weezer“ albumas.

    Pastaraisiais metais kultūros vartojimas Europoje aiškiai pasiskirstė į du polius: gyvus renginius ir turinį namuose. Dėl to žiūrovai vis dažniau planuoja trumpus savaitgalio išvykų maršrutus aplink parodas ar festivalius, o premjeras renkasi pagal tai, ar jos pasiekiamos kine, ar platformose tą pačią savaitę.

    Parodos: fotografija ir klasika naujame kontekste

    Londone šią savaitę dėmesio centre atsiduria Royal Photographic Society tarptautinė fotografijos paroda, pristatanti šiuolaikinės fotografijos spektrą nuo socialinių temų iki vizualinių eksperimentų. Organizatorių atrankoje paprastai dalyvauja tūkstančiai autorių, todėl ekspozicija veikia kaip metinė tendencijų apžvalga, ką fotografija pasakoja apie dabartį.

    Florencijoje tęsiama Marko Rothko kūrybai skirta paroda istoriniame Palazzo Strozzi kontekste. Tokie projektai Europoje vis dažniau remiasi idėja, kad meno patirtį kuria ne tik darbai, bet ir erdvė, todėl klasikinė architektūra naudojama kaip papildomas pasakojimo sluoksnis šiuolaikiniam žiūrovui.

    Kinas ir ekranai: siaubas grįžta į didįjį ekraną

    Kino teatruose pasirodo Insidious: Out of the Further, nauja antgamtinio siaubo franšizės dalis, kuri grįžta prie pagrindinės serijos idėjos: riba tarp realaus pasaulio ir anapusybės yra trapi. Siužeto centre motina, grįžtanti į vaikystės namus ir atrandanti pavojingą gebėjimą, leidžiantį į realybę prasiveržti būtybėms iš dvasinio pasaulio.

    Siaubo žanras pastaruoju metu vėl stiprina pozicijas kino teatruose, nes tai vienas efektyviausių būdų pasiūlyti žiūrovui patirtį, kurios namuose atkartoti sunku. Kūrėjai dažniau remiasi ne vien staigiais išgąsčiais, o atmosferos, garso ir psichologinės įtampos deriniu, kad filmas veiktų kaip kolektyvinis seansas salėje.

    Namų ekranams skirta ir trečiojo sezono kelionių formato laida Conan O’Brien Must Go, kuri grįžta su komiko vizitais pas gerbėjus skirtingose šalyse. Šį kartą žadami epizodai Indijoje, Nyderlanduose, Maroke ir Filipinuose, o laidos stiprybė išlieka improvizacija ir sąmoningai nepatogios situacijos, kurios atskleidžia kasdienę vietos kultūrą.

    Muzika: „Weezer“ ir vėlyvos vasaros nuotaika

    „Weezer“ pristato albumą Weezer (The Gold Album), tęsdami įprotį periodiškai grįžti su aiškiai atpažįstamu, melodijomis paremtu skambesiu. Grupė, aktyvi nuo 1990-ųjų, šįkart flirtuoja su dykumų roko nuotaikomis ir nostalgija, o dainose ryškėja tema apie laiką, brandą ir santykį su praeitimi.

    Nauji įrašai iš veteranų grupių vis dažniau orientuojami į dvi auditorijas vienu metu: klausytojus, užaugusius su ankstyvaisiais hitais, ir jaunesnius, kurie atranda muziką per trumpus vaizdo įrašus ir grojaraščius. Tokia strategija reiškia daugiau vizualinio turinio, aiškesnį singlų pasirinkimą ir albumus, kurie turi skambėti ir kaip naujiena, ir kaip pažįstamas ženklas.

    Jei savaitę norisi suplanuoti paprastai, kryptys aiškios: vieną vakarą skirti naujam siaubo filmui kine, kitą savaitgalio dieną derinti su paroda, o namuose palikti vietos kelionių formato komedijai ir naujam albumui. Tai vienas tų kultūrinių periodų, kai pasirinkimų daug, bet kiekvienas jų turi aiškų adresą ir laiką.

  • Fotografas atvėrė kitokį Afganistaną: kadrai, kurių nematėte antraštėse, sukrėtė

    Fotografas atvėrė kitokį Afganistaną: kadrai, kurių nematėte antraštėse, sukrėtė

    Dešimtmečius Afganistano įvaizdį pasaulyje dažniausiai formavo karas, krizės ir dramatiškos naujienų antraštės. JAV užaugęs afganų pabėgėlių sūnus, fotografas Danielis Malikyaras siekia šį pasakojimą praplėsti: jo naujoje fotografijų knygoje Afganistanas – kasdienybė, tradicijos ir žmonės, kurių istorijos retai pasiekia tarptautinę auditoriją.

    Autorius į šalį keliavo savarankiškai ir, dar iki Talibano sugrįžimo į valdžią, fiksavo atokesnes bendruomenes bei mažai matytus kraštovaizdžius. Jo darbuose atsiranda Kabulo rytai, vaikų leidžiami aitvarai, turgų ritmas, taip pat Pamyrų kalnų regiono klajoklių gyvenimas.

    Kas slypi už kadrų?

    Malikyaras pasakoja, kad vaikystėje namuose girdėdavo istorijas apie kultūros grožį, o už namų durų matydavo visai kitą, antraščių suformuotą Afganistano paveikslą. Fotografijos projektą jis vadina bandymu sujungti šias dvi patirtis ir pačiam susigrąžinti ryšį su protėvių žeme.

    „Kai žmonės galvoja apie Afganistaną, jie prisimena tik antraštes. Tačiau ten yra gerokai daugiau nei tai“, – sakė Danielis Malikyaras.

    Autoriaus teigimu, svarbiausias darbo principas buvo pasitikėjimas: prieš išsitraukdamas kamerą jis dažnai pirmiausia bendraudavo su vietiniais, dalydavosi arbata, paaiškindavo savo ketinimus ir tai, kad yra su šalimi susijęs ne kaip pašalietis. Taip, anot jo, žmonės kadre atrodo natūraliai ir oriai, o ne įsitempę ar sutrikę.

    Gyvenimas, kurio nemato naujienos

    Vienu ryškiausių epizodų fotografas laiko ankstyvą rytą, kai išvažiuodamas iš Kabulo pamatė balionų pardavėjus – spalvų „debesį“, judantį miesto pakraščiu. Šį kadrą jis pavadino Omid, kas dari kalboje reiškia viltį, ir sako, kad būtent tokios akimirkos geriausiai atskleidžia, kodėl Afganistaną verta matyti ne vien per konflikto prizmę.

    Kitoje serijos dalyje – Pamyrų kalnų kyrgyzų bendruomenė, gyvenanti viename aukščiausių gyvenamų regionų pasaulyje, maždaug 4 000 metrų virš jūros lygio. Fotografas fiksuoja kasdienius ritualus, pavyzdžiui, jakų melžimą, iš kurių pieno gaminami vietiniai produktai, o tai padeda suprasti, kaip tradicijos išlieka net itin atšiauriomis sąlygomis.

    Knyga, dokumentika ir paroda

    Malikyaras pasakoja, kad projektą pasirinko plėtoti keliais formatais: greta fotografijų knygos kuriama dokumentikos serija, o taip pat numatyta paroda su riboto leidimo darbais. Tokiu būdu, anot jo, žiūrovas gali ne tik pamatyti atskirus kadrus, bet ir geriau pajusti kelionės geografiją, laiką bei žmonių kasdienybės kontekstą.

    Taip pat skelbiama, kad dalis projekto pajamų turėtų būti skiriama naujai vizualiųjų pasakotojų kartai Afganistane ugdyti, kad vietiniai patys galėtų pasakoti savo istorijas. Tokia kryptis atitinka platesnę pastarųjų metų tendenciją žurnalistikoje ir dokumentikoje – daugiau erdvės skirti vietos autoriams ir bendruomenėms, o ne vien išoriniam žvilgsniui.

  • Toruńą nufotografavo iki rekordų: 168 gigapikselių panorama atima žadą ir rodo detales

    Toruńą nufotografavo iki rekordų: 168 gigapikselių panorama atima žadą ir rodo detales

    Lenkijoje užfiksuotas naujas didelės raiškos fotografijos rekordas: fotografai Jadwiga ir Marek Czarneckiai sukūrė 168 gigapikselių panoramą, vaizduojančią Torunę. Kūrinys tapo didžiausia tokio tipo panorama šalyje ir, autorių teigimu, pateko į didžiausių pasaulio skaitmeninių panoramų dešimtuką.

    Panoramos dydis įspūdingas ne tik skaičiais: ją sudaro 168 066 520 000 pikselių, o galutiniai matmenys siekia 1 065 000 × 157 808 pikselių. Tokia raiška leidžia priartinus įžiūrėti smulkias detales, kurių iš įprastų nuotraukų ar net plika akimi nuo Vyslos krantinės dažnai nepastebėtumėte.

    Projektas buvo surinktas iš maždaug 3 500 atskirų kadrų, darytų vidutinio formato fotoaparatu „Fujifilm GFX 100 II“. Autoriai naudojo 500 mm objektyvą su 1,4 karto konverteriu, todėl efektyvus židinio nuotolis siekė 700 mm, o stabilumui užtikrinti pasitelkta robotizuota panoraminė galvutė.

    Didelė raiška turi ir praktinę kainą: tokiai panoramai sukurti prireikė galingo kompiuterio su „Intel“ i9 klasės procesoriumi, 128 GB operatyviosios atminties, kelių terabaitų SSD kaupiklių ir atskiros serverio talpos failų apdorojimui. Kad panorama būtų patogiai peržiūrima naršyklėje, galutinis vaizdas suskaidytas į milijonus mažesnių fragmentų, kurie įkeliami tik priartinus pasirinktą vietą.

    Nuotraukos darytos nuo Kępa Bazarowa apžvalgos taško, laikomo vienu klasikinių miesto panoramų „langų“. Dėl itin didelio detalumo priartinus galima matyti gotikinių mūrų faktūras, įžiūrėti laikrodžių rodykles bažnyčių bokštuose ir Senamiesčio rotušėje, o taip pat atskirti pavienius praeivius bulvare.

    Tai ne pirmas šios poros pasiekimas: 2020 metais jie buvo sukūrę 35 gigapikselių Torunės panoramą, kuri taip pat buvo minima tarp pasaulio lyderių. Šį kartą naujas darbas beveik penkis kartus pranoko ankstesnį, o projekto technologiniu partneriu tapo „FUJIFILM Polska“.

    Gigapikselinės panoramos pastaraisiais metais vis dažniau naudojamos ne vien kaip meniniai projektai, bet ir kaip skaitmeninės sklaidos įrankis miestams bei kultūros paveldui. Interaktyvūs vaizdai leidžia žiūrovams nuotoliniu būdu tyrinėti architektūrą ir urbanistinį reljefą, o kartu tampa efektyvia turizmo rinkodaros priemone, ypač kai turinys lengvai pasiekiamas mobiliajame telefone.

  • „Icelandair“ išrinko „blogiausią pasaulio fotografę“ ir už 10 dienų kelionę į Islandiją moka 44 000 eurų

    „Icelandair“ išrinko „blogiausią pasaulio fotografę“ ir už 10 dienų kelionę į Islandiją moka 44 000 eurų

    Netikėta atranka

    Islandijos nacionalinė oro bendrovė „Icelandair“ baigė tarptautinę atranką, kurioje ieškojo „blogiausio pasaulio fotografo“. Kampanijos nugalėtoja tapo Paryžiuje gyvenanti Blanche Mortemard, atrinkta iš 127 642 dalyvių iš 178 šalių.

    Įprastuose fotografijos konkursuose už neryškius kadrus, kreivą horizontą ar netyčia į kadrą patekusį pirštą dalyvis greičiausiai būtų diskvalifikuotas. Šį kartą būtent tokie trūkumai buvo pagrindinis vertinimo kriterijus.

    Kas lėmė pergalę

    „Icelandair“ teigimu, komisiją labiausiai įtikino kandidatės gebėjimas nuolat sukurti techniškai nesėkmingus kadrus ir ignoruoti bazinius fotografijos principus. Tarp pateiktų nuotraukų buvo snieguotas miesto vaizdas, kuriame didelę kadro dalį užėmė pirštas, taip pat prastai išlaikytas ir neryškus kadras, darytas Laisvės statulos kryptimi.

    Kituose darbuose matėsi paukštis ant stulpo, tačiau kadre greta atsitiktinai atsidūrė ir žmogaus ausies spenelis. Tokia „klaidų kolekcija“ ir tapo bilietu į pergalę.

    „Daugelį metų draugai ir šeima klausė, kodėl mano nuotraukos visada nuvilia. Dabar pagaliau turiu atsakymą: aš tam treniravausi. Šis projektas švenčia netobulumą, tai turbūt vienintelis konkursas, kurį turėjau šansų laimėti“, – sakė Blanche Mortemard.

    Kodėl to prireikė „Icelandair“

    Kampanijos idėja rėmėsi paprasta žinute: Islandija yra tokia fotogeniška, kad net žmogui, kuris fotografuoja ypač prastai, turėtų būti sunku ją „sugadinti“. Oro bendrovė pabrėžė, kad sulaukė didžiulio susidomėjimo, o dalyviai aktyviai reagavo į kvietimą rinktis autentiškumą, o ne dirbtinai išblizgintą turinį.

    Tokios rinkodaros kampanijos vis dažniau remiasi nuovargiu nuo tobulo įvaizdžio socialiniuose tinkluose, kai kelionių turinys pernelyg suvienodėja. Prekės ženklai ieško būdų išsiskirti, o ironija ir sąmoningai „neteisingas“ turinys tampa priemone atkreipti dėmesį neprarandant patikimumo.

    „Džiaugiamės pagaliau radę mūsų prastą fotografę. Šis projektas atsiliepė visame pasaulyje, nes žmonės pavargo nuo sukurpto tobulumo. Mus sužavėjo dalyvių drąsa rinktis autentiškumą vietoj imitacijos“, – sakė „Icelandair“ pasaulinės rinkodaros direktorius Gísli S. Brynjólfsson.

    44 000 eurų ir kelionė po Islandiją

    Kaip kampanijos dalį Blanche Mortemard 10 dienų keliaus po Islandiją ir fotografuos šalies kraštovaizdžius, bandydama atsakyti į provokuojantį klausimą: ar įmanoma visiškai nesugebėti padaryti geros nuotraukos vienoje įspūdingiausių pasaulio vietų.

    Už darbą jai numatytas 50 000 JAV dolerių atlygis, kuris, konvertavus ir suapvalinus, sudaro apie 44 000 eurų. Į šią sumą įtraukiamas jos laikas, kelionės išlaidos ir kampanijai skirti vaizdai.

  • Fotografijos muziejus atveria vyskupo emerito Eugenijaus Bartulio kadrus: nuo kariuomenės iki Šventosios Žemės

    Fotografijos muziejus atveria vyskupo emerito Eugenijaus Bartulio kadrus: nuo kariuomenės iki Šventosios Žemės

    Šiaulių Fotografijos muziejuje pristatoma Šiaulių vyskupo emerito ir miesto garbės piliečio Eugenijaus Bartulio fotografinė kūryba. Paroda kviečia pažvelgti į autoriaus kelią, kuriame fotografija ilgainiui tapo ne tik pomėgiu, bet ir nuoseklia kultūrine bei edukacine veikla.

    Eugenijus Bartulis gimė 1949 metais Kaune, dešimties vaikų šeimoje. Pirmieji susidomėjimo fotografija ženklai pasirodė dar mokykloje, tačiau rimtesnė praktika atėjo sovietų kariuomenėje, kur jis tarnavo netoli Vladivostoko ir dirbo fotogrammetristu.

    Tarnybos metais E. Bartulis turėjo atskirą fotolaboratoriją, todėl kasdienė rutina virto intensyviu amato mokymusi. Ši patirtis vėliau padėjo formuoti jo braižą, kuriame svarbus kruopštumas, šviesos pajauta ir aiški, dokumentiška detalė.

    1971 metais jis pasirinko kunigystės kelią ir studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, o 1976 metais buvo įšventintas kunigu. Vėlesniais dešimtmečiais tarnystė vedė per skirtingas parapijas ir pareigas, stiprindama jo ryšį su bendruomenėmis ir kultūrine aplinka.

    Reikšmingas lūžis įvyko 1997 metais, kai popiežius Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją, o Eugenijus Bartulis tapo pirmuoju jos vyskupu. Vyskupijai jis vadovavo iki emeritūros, kartu 2000–2010 metais eidamas Lietuvos kariuomenės ordinaro pareigas.

    Už nuopelnus miestui ir dvasinės kultūros sklaidą E. Bartuliui 2006 metais suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Vėliau jam suteiktas Šiaulių universiteto garbės daktaro vardas, taip pat skirtas įvertinimas už reikšmingą indėlį į humanitarinės minties ir kultūros sklaidą.

    Fotografijoje autorius kryptingai jungia kelionės patirtį, sakralumą ir gamtos stebėjimą. Jo darbuose dažnai atsiveria šventovės, relikvijos, sakralus menas, taip pat peizažai, kuriuose svarbi tyla ir susikaupimas.

    Vienas ryškiausių leidybinių darbų yra 2000 metais pasirodęs albumas „Kryžių kalnas“. Nuo 2007 metų visuomenė kasmet sulaukia ir teminių kalendorių, kuriuose autoriaus fotografijos tampa tarsi vizualiu pasakojimu apie aplankytas vietas ir jose patirtą dvasingumą.

    Pasak autoriaus, kelionės į kalnus ir įvairias pasaulio šventoves beveik visada baigiasi gausiu vaizdų derliumi, kuris vėliau sugula į leidinius. Pirmuosiuose kalendoriuose dominavo kalnuose matyti kryžiai ir bažnyčios, o vėlesnėse serijose atsirado vis daugiau gamtos, architektūros ir simbolinių detalių.

    Brandžiausiu kūrybos etapu laikomas penkiatomis leidinys „Evangelija kasdien“, parengtas 2010–2012 metais. Jame E. Bartulio ir fotografo Evaldo Darškaus nuotraukos iš Šventosios Žemės siejamos su kasdieniais Šventojo Rašto skaitiniais, todėl vaizdas tampa ne vien iliustracija, bet ir apmąstymo priemone.

    2024 metų gruodžio 8 dieną Eugenijus Bartulis tęsė tarnystę kaip Šiaulių vyskupas emeritas. Jo fotografijų rinkiniai, kalendoriai ir knygos liudija ilgalaikį darbą, kuriame susitinka asmeninė patirtis, kelionės ir bendruomenei svarbios dvasinės temos.

    Parodos organizatorius yra Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Prie projekto įgyvendinimo prisideda koordinatorius Viktoras Gundajevas ir komunikacijos dizaineris Darius Linkevičius.

  • Varėnoje atverta paroda apie XIV Dalai Lamos vizitus Lietuvoje: akimirkos ir istoriniai ryšiai

    Varėnoje atverta paroda apie XIV Dalai Lamos vizitus Lietuvoje: akimirkos ir istoriniai ryšiai

    Varėnoje pristatyta fotografijų paroda apie Jo Šventenybės XIV Tibeto Dalai Lamos vizitus Lietuvoje. Ekspozicija kviečia prisiminti ne tik viešnagių akimirkas, bet ir platesnį Lietuvos ryšį su Tibeto laisvės idėja.

    Parodoje rodomi skirtingų metų vizitų kadrai, tarp jų ir Varėnos fotografo Nikolajaus Lysenkovo nuotraukos iš 2013 metais vykusio apsilankymo. Organizatoriai pabrėžia, kad tai dokumentas apie visuomenės laikyseną žmogaus teisių ir laisvės klausimais.

    2013 metais XIV Tibeto Dalai Lama į Lietuvą atvyko tuometės Seimo Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupės pirmininkės Dalios Kuodytės kvietimu. Prie vizito organizavimo prisidėjo ir Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

    „Ši paroda yra priminimas, kad laisvė, žmogaus teisės ir tautų teisė išsaugoti tapatybę nėra savaime suprantami dalykai“, – sakė A. Kašėta.

    Renginyje taip pat akcentuotas Dalios Kuodytės indėlis ir jos atminimas. Ji buvo viena nuosekliausių Tibeto rėmimo iniciatyvų Lietuvoje dalyvių ir ilgą laiką dirbo Varėnos rajono savivaldybėje.

    Ryšiai nuo nepriklausomybės pradžios

    Organizatoriai primena, kad XIV Tibeto Dalai Lama Lietuvai svarbus ir istoriniu požiūriu. Po nepriklausomybės atkūrimo jis buvo tarp pirmųjų pasaulio lyderių, pasveikinusių Lietuvą, telegramą Vytautui Landsbergiui išsiuntęs 1990 metais balandžio 3 dieną.

    1991 metais Dalai Lama pirmą kartą oficialiai lankėsi Lietuvoje ir kreipėsi į žmones iš Seimo tribūnos. Šie vizitai tapo atspirties tašku visuomeninėms Tibeto rėmimo iniciatyvoms, kurios Lietuvoje aktyvėjo ir vėlesniais metais.

    Primenama ir visuomeninių lyderių įtaka, tarp jų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, kuri ilgą laiką buvo siejama su Tibeto kultūros sklaida ir solidarumo idėjomis. Pasak parodos rengėjų, šis kontekstas padeda geriau suprasti, kodėl paroda aktuali ne vien kaip fotografijų rinkinys.

    Aktualus kontekstas: Tibeto padėtis ir simbolinės datos

    Parodos autoriai atkreipia dėmesį, kad Tibeto situacija tarptautinėje darbotvarkėje išlieka jautri. Žmogaus teisių organizacijos pastaraisiais metais kritikuoja priemones, kurios, jų vertinimu, silpnina tibetiečių kalbos ir kultūros tęstinumą, o diskusijos dažnai kyla dėl internatinių mokyklų sistemos.

    Gegužės 17 dieną pasaulyje minima XI Tibeto Pančen Lamos pagrobimo metinė. 1995 metais jis buvo pagrobtas būdamas šešerių, o jo likimas iki šiol nežinomas, todėl šis atvejis dažnai įvardijamas kaip vienas ilgiausiai trunkančių dingimų šiuolaikinėje žmogaus teisių darbotvarkėje.

    „Simboliška, kad paroda jubiliejinius metus užbaigs Dzūkijoje, krašte, kuris gerai supranta laisvės kainą ir atminties svarbą“, – sakė A. Kašėta.

    Parodą Varėnoje parengė Tibeto laisvės judėjimas, fondas „Už Tibetą“, VšĮ „Tibeto namai“ ir Varėnos rajono savivaldybė. Skelbiama, kad ekspozicija Varėnoje veiks iki 2026 metais liepos 6 dienos.

  • Nemenčinės kultūros centre atidaryta paroda „Kur gyvena istorijos?“: senjorų portretai prabyla balsu

    Nemenčinės kultūros centre atidaryta paroda „Kur gyvena istorijos?“: senjorų portretai prabyla balsu

    Gegužės 13 dieną Nemenčinės kultūros centre pristatytas meninės dokumentikos projektas „Kur gyvena istorijos?“. Paroda kviečia senatvę matyti ne kaip tylų gyvenimo etapą, o kaip patirties, orumo ir gyvosios atminties saugyklą.

    Ekspozicijos pagrindą sudaro fotografės Agnės Papievytės sukurti dešimties Lietuvos senjorų portretai ir trumpi jų gyvenimo pasakojimai. Šalia nuotraukų įrengti QR kodai nukreipia į garsinius įrašus, kuriuose istorijos pasakojamos pačių herojų balsais.

    Parodos idėja ir kontekstas

    Organizatoriai pabrėžia, kad projektas gimė kaip atsakas į dažną vyresnio amžiaus žmonių nematomumą viešojoje erdvėje. Pastaraisiais metais vis dažniau ieškoma formų, kaip kultūros priemonėmis mažinti amžinę atskirtį, o dokumentinė fotografija ir garsiniai liudijimai tam tampa ypač paveikūs.

    Parodą papildo jaunimo, gimnazistų, mintys apie ateitį, kurios sukuria dialogą tarp kartų. Tokia struktūra leidžia lankytojams ne tik įsiklausyti į sukauptą patirtį, bet ir pamatyti, kaip skirtingai formuluojami lūkesčiai, baimės ir viltis skirtingais gyvenimo tarpsniais.

    Savivaldybės dėmesys senjorams

    Parodos atidaryme dalyvavęs Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius akcentavo, kad savivaldybėje stiprinamos veiklos, skirtos senjorų įtraukimui. Pasak jo, paroda natūraliai įsilieja į kryptį, kurioje siekiama vyresniąją kartą matyti, girdėti ir įtraukti į bendruomenės gyvenimą.

    „Projektas pasakoja apie žmones, jų gyvenimus ir tai, kas kasdienybėje dažnai lieka nepastebėta“, – sakė Vytautas Vansavičius.

    Viešoji iniciatyva ir kultūriniai renginiai vis dažniau tampa erdve, kur senjorai pristatomi ne kaip statistika ar socialinės politikos objektas, o kaip aktyvūs pasakotojai ir bendruomenės dalyviai. Tokie projektai prisideda prie tarpusavio supratimo ir skatina į amžių žvelgti kaip į vertę, o ne trūkumą.

    Kada galima aplankyti?

    Projektą organizavo Silvija Graliauskienė, Indrė Kručaitė, fotografė Agnė Papievytė ir VšĮ „Socialinė sinergija“. Paroda „Kur gyvena istorijos?“ Nemenčinės kultūros centre bus eksponuojama iki 2026 metų birželio 13 dienos.

    Ekspozicija skirta tiek vietos bendruomenei, tiek visiems, kurie ieško ramesnio, bet prasmingo pasakojimo apie žmogaus gyvenimo kelią. Parodos formatas leidžia ne tik pamatyti portretus, bet ir išgirsti tai, kas dažnai lieka už kadro.

  • Kas yra Marcin Jamkowski: nepriklausomo žurnalisto veikla ir „Adventure Pictures“ užkulisiai

    Kas yra Marcin Jamkowski: nepriklausomo žurnalisto veikla ir „Adventure Pictures“ užkulisiai

    Marcin Jamkowski pristatomas kaip nepriklausomas žurnalistas ir fotografas, taip pat įmonės „Adventure Pictures“ savininkas. Trumpame aprašyme pabrėžiama, kad jo profesinė veikla apima tiek turinio kūrimą, tiek vizualinį pasakojimą, kuris dažnai svarbus žiniasklaidoje ir prekės ženklų komunikacijoje.

    Tokie autoriai paprastai dirba projektiniu principu: rengia reportažus, nuotraukų istorijas, dokumentuoja įvykius ar keliones, o turinį pritaiko skirtingiems kanalams. Skaitmeninės leidybos kontekste tai reiškia ne tik publikacijas, bet ir turinį platformoms bei socialiniams tinklams, kur svarbus greitis ir patikimumas.

    „Adventure Pictures“ pavadinimas leidžia suprasti specializaciją, susijusią su kelionėmis, lauko veiklomis ar nuotykių fotografija. Tokiose srityse didelę reikšmę turi autentiškumas, autorinės teisės ir aiškios licencijavimo sąlygos, nes fotografijos dažnai naudojamos redakcijose, reklamoje ir prekės ženklų istorijose.

    Šaltinio tekste taip pat apibūdinamas „Focus“ redakcinis kryptingumas: dėmesys gyvenimui geru stiliumi ir temoms, kurios siejamos su kasdienės kokybės gerinimu. Minimos sritys apima sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius, o tai atitinka populiarią gyvenimo būdo žiniasklaidos kryptį, kurioje vartotojams svarbus praktiškumas ir aiškiai pritaikoma informacija.

    Pastaraisiais metais tokio tipo turinyje ryškėja kelios tendencijos: didesnis dėmesys patikrinamiems faktams, asmeninei patirčiai, paremtai realiais pavyzdžiais, ir skaidrumui, kai aiškiai nurodoma autoriaus rolė bei veiklos pobūdis. Tai ypač aktualu auditorijai, kuri tikisi ne vien įkvėpimo, bet ir patikimų atsakymų apie sveikatos pasirinkimus, kelionių planavimą ar kasdienius įpročius.

  • Baku atidaryta lietuvių fotografų paroda apie Ukrainos pabėgėlius: istorijos, kurios lieka kadruose

    Baku atidaryta lietuvių fotografų paroda apie Ukrainos pabėgėlius: istorijos, kurios lieka kadruose

    Azerbaidžano sostinėje Baku atidaryta lietuvių fotografų paroda, pasakojanti apie Ukrainos karo pabėgėlių patirtis Lietuvoje. Juodai balti portretai parodoje Not All of Them. Portraits of War Refugees siekia sujungti asmeninį liudijimą ir kultūrinę diplomatiją.

    Atidaryme dalyvavo Lietuvos ministrė pirmininkė Inga Ruginienė, pabrėžusi, kad Lietuvoje prieglobstį radusių ukrainiečių istorijos tapo matoma kasdienybe ir formuoja visuomenės supratimą apie karo kainą. Jos teigimu, humanitarinė parama ir ilgalaikis įsipareigojimas padėti išlieka svarbūs dabartinėje geopolitinėje aplinkoje.

    „Lietuvoje gyvena daug ukrainiečių, ir čia, Baku, vėl matau panašumų tarp Azerbaidžano ir Lietuvos“, – sakė Inga Ruginienė.

    Parodos ašis yra portretai žmonių, kurie dėl Rusijos karo Ukrainoje buvo priversti palikti namus ir laikinai apsigyveno Lietuvoje. Kūriniai siekia fiksuoti ne tik netektį ir traumą, bet ir orumą, atsparumą bei bandymą susigrąžinti kasdienybės ritmą.

    Ekspozicijoje pristatomi kelių kartų Lietuvos fotografų darbai, sukurti dokumentinės fotografijos tradicijoje. Parodos kuratorinis sumanymas remiasi idėja, kad portretas gali tapti ne vien estetiniu objektu, bet ir socialiniu dokumentu, padedančiu auditorijai atpažinti karo pasekmes per konkretaus žmogaus veidą.

    Paroda kaip kultūrinė diplomatija

    Lietuvos diplomatinė atstovybė Baku parodą pristato kaip pastangų stiprinti tarptautinį solidarumą dalį. Tokie projektai neretai pasitelkiami siekiant, kad humanitarinės krizės nebūtų vertinamos vien statistikos kalba, o išliktų susietos su asmeniniais likimais.

    Iniciatyva rengiama akademinėje erdvėje, o tai suteikia progą kalbėti apie pabėgėlių integraciją, paramos mechanizmus ir visuomenių atsparumą dezinformacijai. Pastaraisiais metais Europos valstybės vis dažniau pabrėžia, kad parama Ukrainai apima ne tik saugumo politiką, bet ir socialinę bei kultūrinę dimensiją.

    Ukrainos atstovų žinutė

    Atidaryme dalyvavo ir Ukrainos ambasadorius Yuriy Husyev, akcentavęs tarptautinės paramos svarbą perkeltiems asmenims. Jo teigimu, pagalba pabėgėliams yra ne vien trumpalaikis sprendimas, o tęstinis darbas, kuriam reikia partnerių įsitraukimo.

    „Labai vertiname Lietuvos ir Azerbaidžano paramą mūsų perkeltiems žmonėms“, – sakė Yuriy Husyev.

    Paroda Baku išryškina ryšius tarp Lietuvos, Ukrainos ir Azerbaidžano, o meninė forma pasirenkama kaip būdas kurti dialogą ir išlaikyti dėmesį humanitarinėms karo pasekmėms. Skelbiama, kad ekspozicija Khazar universitete veiks iki 2026 metų balandžio 30 dienos.