CP v2

Tag: Fotografija

  • DI keičia fotografijos ribas: apdovanota menininkė Nóra Bereczki atvirai apie kūrybą ir mokyklas

    DI keičia fotografijos ribas: apdovanota menininkė Nóra Bereczki atvirai apie kūrybą ir mokyklas

    Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš nišinės technologijos tapo kasdienybe, kuri keičia ne tik verslą ar mediciną, bet ir vizualiuosius menus. Kūrėjai vis dažniau pasitelkia vaizdų generavimo modelius, o kartu stiprėja diskusija, kur baigiasi įrankis ir prasideda autorystė.

    Vengrų kūrėja Nóra Bereczki, dirbanti slapyvardžiu Digital Umami, išgarsėjo socialiniuose tinkluose serijomis, kuriose DI pagalba atgaivina vengrų poetus ir rašytojus. 2026 metais ji laimėjo „Reve“ vaizdų generavimo konkursą, kuriame varžėsi apie 52 000 dalyvių, ir gavo maždaug 85 000 eurų pagrindinį prizą.

    Kaip gimsta DI vaizdas

    Apdovanota serija „Dolce Impossible“ įkvėpta Viduržemio jūros vasaros: atostogų scenos joje atpažįstamos daugeliui, tačiau kiekvieną kadrą papildo sąmoningai įterpta siurrealistinė detalė. Pasak menininkės, toks rezultatas atsiranda ne iš atsitiktinumo, o iš nuoseklaus darbo su idėja, kompozicija ir šviesa.

    N. Bereczki pabrėžia, kad DI jai nepakeitė fotografijos, o tapo papildomu instrumentu. Ji derina analoginę ir skaitmeninę fotografiją su generuojamais vaizdais, o kiekvieną kartą renkasi priemonę pagal sumanymą, o ne pagal madas.

    „Svarbu ne tai, ar įrankis dirbtinis, o tai, ar mintis už jo yra žmogiška“, – sakė Nóra Bereczki.

    Kūrybos procese esminiu ji laiko autoriaus kontrolę: aiškiai apibrėžtą viziją ir iteracijas, kai rezultatas tikslinamas keliais etapais. Ilgas aprašas pats savaime, anot jos, negarantuoja kokybės, o per daug nurodymų gali net pabloginti rezultatą, nes skirtingi modeliai tekstą interpretuoja nevienodai.

    Kada prasideda menas, o kada tik turinys

    Menininkė atkreipia dėmesį, kad techninis slenkstis šiandien itin žemas: įspūdingą vaizdą galima gauti per kelias sekundes, todėl internete daugėja masiškai gaminamo žemos kokybės turinio. Būtent dėl šios priežasties, jos vertinimu, labiausiai išsiskiria tie, kurie turi vizualinės kalbos pagrindus ir geba kryptingai valdyti rezultatą.

    Ji teigia pastebinti, kad tarptautinėje scenoje ryškūs DI kūrėjai dažnai ateina iš fotografijos, kino, grafikos ar dailės. Tokia patirtis padeda ne tik sukurti gražų kadrą, bet ir papasakoti istoriją, suvaldyti ritmą bei emociją.

    DI mokyklose ir darbo rinkoje

    N. Bereczki sako, kad DI gali būti naudingas mokymosi procese, tačiau pirmiausia reikia pasirengti patiems mokytojams. Jos vertinimu, svarbu ne vien praktiniai įgūdžiai, bet ir supratimas, kada DI tinka, kaip tikrinti atsakymus, kokios kyla autorių teisių, duomenų apsaugos ir etikos rizikos.

    Kalbėdama apie vaikų naudojimą namuose, ji akcentuoja pamatinių kompetencijų svarbą: gebėjimą mokytis savarankiškai, kritiškai vertinti informaciją ir suprasti, kaip veikia DI. Tik tuomet, pasak menininkės, atsiveria personalizuoto mokymosi galimybės, kai ta pati tema paaiškinama skirtingais būdais ir pritaikoma prie tempo.

    Darbo rinkos tema kūrėja ragina neignoruoti pokyčių: kai kurios profesijos jaučia spaudimą, bet kartu atsiranda ir naujų vaidmenų. Ji pabrėžia, kad prisitaikymui lemiami tampa nuolatinis mokymasis, technologinis raštingumas ir gebėjimas perkelti patirtį į naujas užduotis.

    Nors DI įrankiai tampa vis įtikinamesni ir sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo sugeneruoto, menininkė ragina nepainioti technologijos su asmenybe. Jos požiūriu, kūrybinė intencija, sprendimų priėmimas ir atsakomybė privalo likti žmogui, o DI turi būti aiškiai suvokiamas kaip įrankis.

  • Rudeninės nuotraukos kaip iš filmo: išeikite šiuo metu ir net telefonu pagaunate auksinę valandą

    Rudeninės nuotraukos kaip iš filmo: išeikite šiuo metu ir net telefonu pagaunate auksinę valandą

    Norint rudenį padaryti įspūdingų kadrų, nebūtina turėti profesionalios technikos ar būti patyrusiu fotografu. Dažnai didžiausią skirtumą sukuria vadinamoji auksinė valanda, kai saulė būna žemai virš horizonto ir skleidžia šiltą, minkštą šviesą.

    Rudenį šis efektas ypač ryškus, nes spinduliai gražiai persišviečia pro gelstančius lapus, o aplinka įgauna auksinių ir rusvų atspalvių. Tokia šviesa palanki ir portretams, ir miesto detalėms, ir peizažams, nes šešėliai tampa švelnesni, o spalvos atrodo sodresnės.

    Dažniausiai geriausias laikas būna maždaug prieš 30–60 minučių iki saulėlydžio. Tikslus momentas kasdien keičiasi, o spalį skirtumai ypač juntami, nes dienos sparčiai trumpėja, todėl verta iš anksto pasitikrinti saulėlydžio laiką jūsų vietovėje.

    Auksinė valanda trunka neilgai

    Praktiškai gražiausia šviesa kartais išsilaiko vos keliolika minučių, todėl naudinga atvykti šiek tiek anksčiau ir jau turėti pasirinktą vietą bei kadrą. Jei fotografuojate telefonu, verta iš anksto nusivalyti objektyvą ir įsijungti HDR režimą, kad būtų išsaugotos detalės tiek šviesiose, tiek tamsesnėse vietose.

    Fotografuojant fotoaparatu ar telefonu, stabilumas tampa svarbus, nes šviesos mažėja, o išlaikymas ilgėja. Jei neturite trikojo, padeda paprasti sprendimai: atsiremti į sieną, laikyti įrenginį abiem rankomis, fotografuoti serijomis ir vėliau išsirinkti ryškiausią kadrą.

    Ne tik saulė už nugaros

    Nors klasikinis variantas yra saulę turėti už nugaros, rudenį ypač įspūdingai atrodo kadrai prieš šviesą. Spinduliai, prasiskverbiantys pro medžius, gali sukurti švytėjimą ir atmosferinį rūką, o lapai tampa tarsi permatomi.

    Tokioje šviesoje gerai atrodo ir portretai, ir paprastos kasdienės scenos: parkų takai, senamiesčio gatvės, kavinės lauko staliukai, namų fasadai. Svarbiausia stebėti, kaip šviesa keičiasi kas minutę, ir nebijoti pajudėti kelis žingsnius į šoną, nes tai dažnai iš esmės pakeičia kadrą.

  • Yann Arthus-Bertrand „Vivre Ensemble“ paroda Lione: 40 000 portretų ir žinia apie vieną planetą

    Yann Arthus-Bertrand „Vivre Ensemble“ paroda Lione: 40 000 portretų ir žinia apie vieną planetą

    Portretai, fiksuojantys šiuolaikinę Prancūziją

    Prancūzų fotografas Yann Arthus-Bertrand Lione pristato projektą „Vivre Ensemble“, kuriame šimtai portretų pasakoja apie žmones ir bendruomenes, kuriančias šiandienos Prancūziją. Autorius sako, kad keliaudamas ir fotografuodamas sutiko šalį, kuri jam pasirodė laiminga, džiugi ir savimi pasitikinti.

    Parodos idėja, pasak kūrėjo, paprasta: parodyti ne abstrakčią statistiką, o gyvą visuomenę per veidus, profesijas ir šeimas. Projektą jis pradėjo kartu su demografu Hervé Le Bras, siekdamas aprėpti skirtingas socialines grupes ir kasdienybės realijas.

    40 000 žmonių prieš objektyvą

    Fotografas teigia, kad šiam projektui jau įamžino apie 40 000 žmonių. Vien Lione per tris dienas, anot jo, buvo nufotografuota beveik 1 500 dalyvių, o tai rodo ir vietos susidomėjimą, ir projekto mastą.

    „Man vis labiau rūpi veidai, nes tarp fotografo ir žmogaus atsiranda ryšys, o su juo ir empatija“, – sakė Yann Arthus-Bertrand.

    Nuo vaizdų iš oro prie žmogaus

    Yann Arthus-Bertrand plačiau žinomas dėl apdovanojimų sulaukusio projekto apie Žemę, fotografuotą iš oro, tačiau dabar, jo žodžiais, jis sąmoningai renkasi artimesnį žvilgsnį. Portretuose svarbiausia tampa ne fonas, o asmens istorija ir tai, kas jungia skirtingus žmones.

    Parodos centre autorius iškelia meilės žmonėms idėją ir teigia, kad žvelgiant į pasaulį iš aukštai sienos išnyksta. „Iš viršaus nematai sienų ar sienų linijų, matai tik vieną planetą, kuria visi dalijamės“, – sakė Yann Arthus-Bertrand.

  • Seime atidaroma ypatinga paroda: Čiobiškio žmonių portretai atskleidžia tai, ko nepamatysite kasdien

    Seime pristatoma paroda „Čiobiškio krašto žmonių portretai“, kurią inicijavo Seimo narė Indrė Kižienė. Joje eksponuojami fotografo ir knygų autoriaus Jono Lučiūno darbai, fiksuojantys gimtojo krašto žmones ir jų kasdienybės akimirkas.

    Paroda kviečia į dokumentinės fotografijos pasakojimą, kuriame svarbiausia ne poza ar dekoracijos, o žmogaus žvilgsnis, laikysena ir aplinka. Tai darbai, kuriuose juntamas ilgas ir nuoseklus santykis su bendruomene, o portretai tampa ir istorijos, ir atminties liudijimu.

    Fotografijos kelias ir įvertinimai

    J. Lučiūnas fotografija susidomėjo dar studijuodamas Odesoje, o vėliau ėmė rengti parodas ir kaupti ilgalaikį fotografijų archyvą. Jo kūryba ne kartą įvertinta vietos bendruomenės ir savivaldybės, pabrėžiant indėlį į kultūros puoselėjimą ir krašto garsinimą.

    Širvintų rajono savivaldybė autoriui yra reiškusi padėkas už kūrybinį bendradarbiavimą ir meninės fotografijos sklaidą. Čiobiškio bendruomenė 2004 metais fotografui suteikė Garbės svečio nominaciją, o 2018 metais jam suteiktas Šimtmečio širvintiškio vardas.

    Kas slypi už portretų?

    Autoriaus pasakojimas rodo, kad portretai gimė iš susitikimų, pokalbių ir kantraus grįžimo pas tuos pačius žmones. Tokia praktika artima vizualinei dokumentikai, kur svarbus ne tik vaizdas, bet ir už jo esanti istorija, išgirsti prisiminimai bei kasdienio gyvenimo pokyčiai.

    „Fotografuoti savo gimtąjį kraštą ir kraštiečius pradėjau 1965 metais. Dažniausiai neieškojau iš anksto sukomponuotų kadrų, fotografavau tai, ką mačiau, kitaip sakant, gaudžiau akimirkas, kai nepozuojama“, – sakė parodos autorius Jonas Lučiūnas.

    Parodos iniciatorė I. Kižienė teigia, kad šie darbai kviečia ne tik žiūrėti, bet ir įsiklausyti į emociją, kuri lieka už kadro. Pasak jos, kiekvienas portretas pasakoja atskirą istoriją apie artumą, trapumą, tylą ir vidinę žmogaus stiprybę.

    „Tegul šios fotografijos tampa tyliais pokalbiais tarp žiūrovo ir žmogaus, įamžinto kadre“, – sakė Seimo narė Indrė Kižienė.

    Kada ir kur pamatyti parodą?

    Paroda eksponuojama Seimo skaitykloje iki spalio 5 dienos. Atidarymas numatytas rugsėjo 23 dieną 13 valandą 30 minučių.

    Renginyje pristatomi darbai aktualūs ne tik kraštiečiams ar fotografijos gerbėjams, bet ir visiems, kuriems svarbi vietos tapatybė bei gyvas pasakojimas apie žmogų. Tokios parodos primena, kad kultūros atmintis kuriama ne vien didžiuosiuose centruose, o ir mažose bendruomenėse, kuriose gimsta ilgaamžės istorijos.

  • DI menas ir fotografijos ateitis: Nóra Bereczki atskleidžia, kas lemia vertingą kadrą

    DI menas ir fotografijos ateitis: Nóra Bereczki atskleidžia, kas lemia vertingą kadrą

    Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš laboratorijų ir technologijų įmonių persikėlė į kasdienybę: jis naudojamas reklamoje, medicinoje, švietime ir kūryboje. Kartu auga ir diskusija, ar DI sugeneruotas vaizdas gali būti laikomas menu, o kur baigiasi įrankis ir prasideda autorystė.

    Vengrų kūrėja Nóra Bereczki, internete žinoma kaip Digital Umami, šią diskusiją stebi iš pirmosios linijos. Ji dirba rinkodaros konsultante, o daugiau nei du dešimtmečius užsiima analogine ir skaitmenine fotografija, todėl DI vaizdų generavimą vertina kaip dar vieną kūrybos priemonę, bet ne fotografijos pakaitalą.

    Kas išskiria meną nuo atsitiktinio vaizdo?

    Kūrėja pabrėžia, kad skirtumas tarp įspūdingo, bet atsitiktinio sugeneruoto vaizdo ir kryptingai kuriamo meno dažniausiai slypi žmogaus intencijoje. Pasak jos, darbas prasideda nuo aiškios vizijos: kompozicijos, šviesos, faktūros, rakurso ir nuotaikos, o tada seka iteracijos, kol rezultatas atitinka sumanymą.

    Bereczki dėmesio sulaukė ir dėl serijos, kurioje socialiniuose tinkluose atgaivino vengrų poetus bei rašytojus, o vėliau laimėjo „Reve“ vaizdų generavimo konkursą. Pagrindinis prizas siekė 100 000 JAV dolerių, tai yra apie 90 000 eurų, o į konkursą buvo pateikta dešimtys tūkstančių darbų.

    Laimėjusi serija Dolce Impossible vaizduoja atpažįstamas atostogų scenas su siurrealistiniu posūkiu. Viename iš kadrų paplūdimyje priešais mažą mergaitę stovi žmogaus dydžio omaras, idėja, kuri tradicinės fotosesijos atveju, anot autorės, pareikalautų sudėtingos gamybos, postprodukcijos ir didelio biudžeto.

    DI mokyklose: galimybės ir ribos

    Švietime DI jau naudojamas kuriant interaktyvias užduotis, mokomąją medžiagą ar vizualizacijas, kurios padeda paaiškinti sudėtingus reiškinius. Tačiau, pasak kūrėjos, norint DI integruoti sistemiškai, pirmiausia reikia paruošti mokytojus: kaip tikrinti atsakymų patikimumą, kaip suprasti modelių ribas ir kaip spręsti privatumo bei autorinių teisių klausimus.

    Kitas scenarijus, kurį ji išskiria, yra vaikų savarankiškas DI naudojimas namuose. Bereczki teigia mananti, kad vaikas pirmiausia turi išmokti mokytis be DI, kad susiformuotų kritinis mąstymas, gebėjimas klysti ir taisyti klaidas, o tik tada DI gali tapti papildomu įrankiu, ypač individualizuotam mokymuisi.

    Ji pabrėžia, kad DI ypač naudingas, kai reikia tą pačią temą paaiškinti skirtingais būdais ar prisitaikyti prie mokinio tempo. Tokiais atvejais DI gali padėti suskaidyti informaciją į trumpesnes dalis, pateikti daugiau pavyzdžių ir išlaikyti mokymosi ritmą.

    Darbo rinka ir pavojus supainioti įrankį su partneriu

    Diskusijose apie DI nuolat grįžtama prie baimės, kad technologijos atims darbo vietas. Šią riziką sustiprina ir tyrimai, rodantys, kad kai kuriose srityse, kurios yra labiau veikiamos automatizavimo, jaunų specialistų įsidarbinimo perspektyvos prastėja, nors tuo pat metu atsiranda ir naujų pareigybių, susijusių su DI diegimu bei priežiūra.

    Bereczki ragina neslėpti galvos smėlyje: profesijos keisis, todėl verta iš anksto vertinti, kokių įgūdžių prireiks, ir nuosekliai mokytis. Jos požiūriu, DI priemonės taps kasdieniu darbo įrankiu daugelyje sričių, net jei daliai žmonių jų plėtra kelia diskomfortą.

    Ypatingą riziką ji sieja su tuo, kai dirbtinis intelektas pradedamas traktuoti kaip kūrybos partneris ar net asmenybė. Kūrėja pabrėžia atsakomybės klausimą: sprendimai, kontrolė ir etinės ribos turi likti žmogaus pusėje, nes technologija gali įtikinamai imituoti bendravimą, nors iš tiesų nejaučia ir nesupranta kaip žmogus.

    „Klausimas ne tas, ar įrankis dirbtinis, o ar mintis už jo yra žmogiška“, – sakė Nóra Bereczki.

    Jos patirtis rodo, kad DI kūryboje geriausiai atsiskleidžia tada, kai tampa sąmoningai valdomu instrumentu, o ne atsitiktinių rezultatų generatoriumi. Tuo pat metu visuomenei tenka užduotis išmokti atpažinti, kur baigiasi technologijos galimybės ir prasideda žmogaus atsakomybė, ypač švietime ir informacijos patikimumo vertinime.

  • Marcinkonyse atidaroma Miglės Markulytės paroda: žibintuvėlis, avys ir riba tarp būties

    Marcinkonyse atidaroma Miglės Markulytės paroda: žibintuvėlis, avys ir riba tarp būties

    Rugpjūčio 15 dieną 13 valandą Marcinkonių stoties galerijoje atidaroma menininkės Miglės Markulytės personalinė paroda „Kito vardo akimis. (ne)būti“.

    Paroda yra trejus metus plėtoto tarpdisciplininio projekto dalis, kuriame menininkė per fotografiją ir tekstą tiria posthumanistinį santykį su nežmogiškuoju Kitu. Pagrindinė kryptis – ne simbolinis gyvūno „įkalbinimas“, o simetriškesnis ryšys, paremtas stebėjimu ir rūpesčiu.

    Marcinkonių stoties galerijos erdvėje siūlomas patyrimas kuriamas taip, kad pasakojimas neužsifiksuotų vienoje, iš anksto nustatytoje reikšmėje. Lankytojas kviečiamas judėti prieblandoje ir žibintuvėlio šviesa pačiam brėžti dėmesio trajektoriją, tarsi „perskaitant“ parodą skirtingais būdais.

    „Vietos, kuriose (ne)buvai, atrodo tokios pažįstamos… Ar atsimeni, ko čia atėjai?“, – sakoma parodos tekste.

    Parodoje akcentuojama riba tarp būties ir nebūties, dokumentalumo ir fikcijos, konkretybės ir abstrakcijos. Šią įtampą kuria vaizdo ir žodžio sandūra, o simboliai ir užuominos tampa priemone kalbėti apie tai, kas sunkiai įvardijama tiesiogiai.

    Pasakojime svarbi vieta tenka avims, įvardijamoms nematomomis parodos protagonistėmis ir poezijos adresatėmis. Jos nurodo į vietas, keliones ir dėmesio perkėlimą nuo žmogaus patirties centro į aplinką, kurioje egzistuoja ir kitos gyvybės formos.

    Miglė Markulytė yra menininkė, kultūrologė ir meno kritikė. Ji baigė fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o Vilniaus universitete įgijo literatūros antropologijos ir kultūros magistrės kvalifikaciją.

    Parodą kuruoja Agnė Gintalaitė, o Marcinkonių stoties galeriją kuruoja Laura Garbštienė. Paroda veiks iki rugpjūčio 30 dienos, ją bus galima lankyti šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12 iki 17 valandos arba susitarus iš anksto.

    Projektas yra parodų ciklo Marcinkonių stoties galerijoje dalis, jį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybė. Skelbiama, kad projekto tąsa numatyta ir kitose erdvėse Kaune bei Vilniuje.

  • Ką verta pamatyti Europoje šią savaitę: naujas Insidious, „Weezer“ sugrįžimas ir parodos

    Ką verta pamatyti Europoje šią savaitę: naujas Insidious, „Weezer“ sugrįžimas ir parodos

    Europa šią savaitę: ką rinktis?

    Po saulės užtemimo dėmesys Europoje krypsta ne į dangų, o į kultūros sceną: galerijos, kino teatrai ir srautinių platformų premjeros siūlo tankią darbotvarkę. Šią savaitę išsiskiria naujas siaubo filmas Insidious, svarbios fotografijos ekspozicijos ir naujas „Weezer“ albumas.

    Pastaraisiais metais kultūros vartojimas Europoje aiškiai pasiskirstė į du polius: gyvus renginius ir turinį namuose. Dėl to žiūrovai vis dažniau planuoja trumpus savaitgalio išvykų maršrutus aplink parodas ar festivalius, o premjeras renkasi pagal tai, ar jos pasiekiamos kine, ar platformose tą pačią savaitę.

    Parodos: fotografija ir klasika naujame kontekste

    Londone šią savaitę dėmesio centre atsiduria Royal Photographic Society tarptautinė fotografijos paroda, pristatanti šiuolaikinės fotografijos spektrą nuo socialinių temų iki vizualinių eksperimentų. Organizatorių atrankoje paprastai dalyvauja tūkstančiai autorių, todėl ekspozicija veikia kaip metinė tendencijų apžvalga, ką fotografija pasakoja apie dabartį.

    Florencijoje tęsiama Marko Rothko kūrybai skirta paroda istoriniame Palazzo Strozzi kontekste. Tokie projektai Europoje vis dažniau remiasi idėja, kad meno patirtį kuria ne tik darbai, bet ir erdvė, todėl klasikinė architektūra naudojama kaip papildomas pasakojimo sluoksnis šiuolaikiniam žiūrovui.

    Kinas ir ekranai: siaubas grįžta į didįjį ekraną

    Kino teatruose pasirodo Insidious: Out of the Further, nauja antgamtinio siaubo franšizės dalis, kuri grįžta prie pagrindinės serijos idėjos: riba tarp realaus pasaulio ir anapusybės yra trapi. Siužeto centre motina, grįžtanti į vaikystės namus ir atrandanti pavojingą gebėjimą, leidžiantį į realybę prasiveržti būtybėms iš dvasinio pasaulio.

    Siaubo žanras pastaruoju metu vėl stiprina pozicijas kino teatruose, nes tai vienas efektyviausių būdų pasiūlyti žiūrovui patirtį, kurios namuose atkartoti sunku. Kūrėjai dažniau remiasi ne vien staigiais išgąsčiais, o atmosferos, garso ir psichologinės įtampos deriniu, kad filmas veiktų kaip kolektyvinis seansas salėje.

    Namų ekranams skirta ir trečiojo sezono kelionių formato laida Conan O’Brien Must Go, kuri grįžta su komiko vizitais pas gerbėjus skirtingose šalyse. Šį kartą žadami epizodai Indijoje, Nyderlanduose, Maroke ir Filipinuose, o laidos stiprybė išlieka improvizacija ir sąmoningai nepatogios situacijos, kurios atskleidžia kasdienę vietos kultūrą.

    Muzika: „Weezer“ ir vėlyvos vasaros nuotaika

    „Weezer“ pristato albumą Weezer (The Gold Album), tęsdami įprotį periodiškai grįžti su aiškiai atpažįstamu, melodijomis paremtu skambesiu. Grupė, aktyvi nuo 1990-ųjų, šįkart flirtuoja su dykumų roko nuotaikomis ir nostalgija, o dainose ryškėja tema apie laiką, brandą ir santykį su praeitimi.

    Nauji įrašai iš veteranų grupių vis dažniau orientuojami į dvi auditorijas vienu metu: klausytojus, užaugusius su ankstyvaisiais hitais, ir jaunesnius, kurie atranda muziką per trumpus vaizdo įrašus ir grojaraščius. Tokia strategija reiškia daugiau vizualinio turinio, aiškesnį singlų pasirinkimą ir albumus, kurie turi skambėti ir kaip naujiena, ir kaip pažįstamas ženklas.

    Jei savaitę norisi suplanuoti paprastai, kryptys aiškios: vieną vakarą skirti naujam siaubo filmui kine, kitą savaitgalio dieną derinti su paroda, o namuose palikti vietos kelionių formato komedijai ir naujam albumui. Tai vienas tų kultūrinių periodų, kai pasirinkimų daug, bet kiekvienas jų turi aiškų adresą ir laiką.

  • Fotografas atvėrė kitokį Afganistaną: kadrai, kurių nematėte antraštėse, sukrėtė

    Fotografas atvėrė kitokį Afganistaną: kadrai, kurių nematėte antraštėse, sukrėtė

    Dešimtmečius Afganistano įvaizdį pasaulyje dažniausiai formavo karas, krizės ir dramatiškos naujienų antraštės. JAV užaugęs afganų pabėgėlių sūnus, fotografas Danielis Malikyaras siekia šį pasakojimą praplėsti: jo naujoje fotografijų knygoje Afganistanas – kasdienybė, tradicijos ir žmonės, kurių istorijos retai pasiekia tarptautinę auditoriją.

    Autorius į šalį keliavo savarankiškai ir, dar iki Talibano sugrįžimo į valdžią, fiksavo atokesnes bendruomenes bei mažai matytus kraštovaizdžius. Jo darbuose atsiranda Kabulo rytai, vaikų leidžiami aitvarai, turgų ritmas, taip pat Pamyrų kalnų regiono klajoklių gyvenimas.

    Kas slypi už kadrų?

    Malikyaras pasakoja, kad vaikystėje namuose girdėdavo istorijas apie kultūros grožį, o už namų durų matydavo visai kitą, antraščių suformuotą Afganistano paveikslą. Fotografijos projektą jis vadina bandymu sujungti šias dvi patirtis ir pačiam susigrąžinti ryšį su protėvių žeme.

    „Kai žmonės galvoja apie Afganistaną, jie prisimena tik antraštes. Tačiau ten yra gerokai daugiau nei tai“, – sakė Danielis Malikyaras.

    Autoriaus teigimu, svarbiausias darbo principas buvo pasitikėjimas: prieš išsitraukdamas kamerą jis dažnai pirmiausia bendraudavo su vietiniais, dalydavosi arbata, paaiškindavo savo ketinimus ir tai, kad yra su šalimi susijęs ne kaip pašalietis. Taip, anot jo, žmonės kadre atrodo natūraliai ir oriai, o ne įsitempę ar sutrikę.

    Gyvenimas, kurio nemato naujienos

    Vienu ryškiausių epizodų fotografas laiko ankstyvą rytą, kai išvažiuodamas iš Kabulo pamatė balionų pardavėjus – spalvų „debesį“, judantį miesto pakraščiu. Šį kadrą jis pavadino Omid, kas dari kalboje reiškia viltį, ir sako, kad būtent tokios akimirkos geriausiai atskleidžia, kodėl Afganistaną verta matyti ne vien per konflikto prizmę.

    Kitoje serijos dalyje – Pamyrų kalnų kyrgyzų bendruomenė, gyvenanti viename aukščiausių gyvenamų regionų pasaulyje, maždaug 4 000 metrų virš jūros lygio. Fotografas fiksuoja kasdienius ritualus, pavyzdžiui, jakų melžimą, iš kurių pieno gaminami vietiniai produktai, o tai padeda suprasti, kaip tradicijos išlieka net itin atšiauriomis sąlygomis.

    Knyga, dokumentika ir paroda

    Malikyaras pasakoja, kad projektą pasirinko plėtoti keliais formatais: greta fotografijų knygos kuriama dokumentikos serija, o taip pat numatyta paroda su riboto leidimo darbais. Tokiu būdu, anot jo, žiūrovas gali ne tik pamatyti atskirus kadrus, bet ir geriau pajusti kelionės geografiją, laiką bei žmonių kasdienybės kontekstą.

    Taip pat skelbiama, kad dalis projekto pajamų turėtų būti skiriama naujai vizualiųjų pasakotojų kartai Afganistane ugdyti, kad vietiniai patys galėtų pasakoti savo istorijas. Tokia kryptis atitinka platesnę pastarųjų metų tendenciją žurnalistikoje ir dokumentikoje – daugiau erdvės skirti vietos autoriams ir bendruomenėms, o ne vien išoriniam žvilgsniui.

  • Toruńą nufotografavo iki rekordų: 168 gigapikselių panorama atima žadą ir rodo detales

    Toruńą nufotografavo iki rekordų: 168 gigapikselių panorama atima žadą ir rodo detales

    Lenkijoje užfiksuotas naujas didelės raiškos fotografijos rekordas: fotografai Jadwiga ir Marek Czarneckiai sukūrė 168 gigapikselių panoramą, vaizduojančią Torunę. Kūrinys tapo didžiausia tokio tipo panorama šalyje ir, autorių teigimu, pateko į didžiausių pasaulio skaitmeninių panoramų dešimtuką.

    Panoramos dydis įspūdingas ne tik skaičiais: ją sudaro 168 066 520 000 pikselių, o galutiniai matmenys siekia 1 065 000 × 157 808 pikselių. Tokia raiška leidžia priartinus įžiūrėti smulkias detales, kurių iš įprastų nuotraukų ar net plika akimi nuo Vyslos krantinės dažnai nepastebėtumėte.

    Projektas buvo surinktas iš maždaug 3 500 atskirų kadrų, darytų vidutinio formato fotoaparatu „Fujifilm GFX 100 II“. Autoriai naudojo 500 mm objektyvą su 1,4 karto konverteriu, todėl efektyvus židinio nuotolis siekė 700 mm, o stabilumui užtikrinti pasitelkta robotizuota panoraminė galvutė.

    Didelė raiška turi ir praktinę kainą: tokiai panoramai sukurti prireikė galingo kompiuterio su „Intel“ i9 klasės procesoriumi, 128 GB operatyviosios atminties, kelių terabaitų SSD kaupiklių ir atskiros serverio talpos failų apdorojimui. Kad panorama būtų patogiai peržiūrima naršyklėje, galutinis vaizdas suskaidytas į milijonus mažesnių fragmentų, kurie įkeliami tik priartinus pasirinktą vietą.

    Nuotraukos darytos nuo Kępa Bazarowa apžvalgos taško, laikomo vienu klasikinių miesto panoramų „langų“. Dėl itin didelio detalumo priartinus galima matyti gotikinių mūrų faktūras, įžiūrėti laikrodžių rodykles bažnyčių bokštuose ir Senamiesčio rotušėje, o taip pat atskirti pavienius praeivius bulvare.

    Tai ne pirmas šios poros pasiekimas: 2020 metais jie buvo sukūrę 35 gigapikselių Torunės panoramą, kuri taip pat buvo minima tarp pasaulio lyderių. Šį kartą naujas darbas beveik penkis kartus pranoko ankstesnį, o projekto technologiniu partneriu tapo „FUJIFILM Polska“.

    Gigapikselinės panoramos pastaraisiais metais vis dažniau naudojamos ne vien kaip meniniai projektai, bet ir kaip skaitmeninės sklaidos įrankis miestams bei kultūros paveldui. Interaktyvūs vaizdai leidžia žiūrovams nuotoliniu būdu tyrinėti architektūrą ir urbanistinį reljefą, o kartu tampa efektyvia turizmo rinkodaros priemone, ypač kai turinys lengvai pasiekiamas mobiliajame telefone.

  • „Icelandair“ išrinko „blogiausią pasaulio fotografę“ ir už 10 dienų kelionę į Islandiją moka 44 000 eurų

    „Icelandair“ išrinko „blogiausią pasaulio fotografę“ ir už 10 dienų kelionę į Islandiją moka 44 000 eurų

    Netikėta atranka

    Islandijos nacionalinė oro bendrovė „Icelandair“ baigė tarptautinę atranką, kurioje ieškojo „blogiausio pasaulio fotografo“. Kampanijos nugalėtoja tapo Paryžiuje gyvenanti Blanche Mortemard, atrinkta iš 127 642 dalyvių iš 178 šalių.

    Įprastuose fotografijos konkursuose už neryškius kadrus, kreivą horizontą ar netyčia į kadrą patekusį pirštą dalyvis greičiausiai būtų diskvalifikuotas. Šį kartą būtent tokie trūkumai buvo pagrindinis vertinimo kriterijus.

    Kas lėmė pergalę

    „Icelandair“ teigimu, komisiją labiausiai įtikino kandidatės gebėjimas nuolat sukurti techniškai nesėkmingus kadrus ir ignoruoti bazinius fotografijos principus. Tarp pateiktų nuotraukų buvo snieguotas miesto vaizdas, kuriame didelę kadro dalį užėmė pirštas, taip pat prastai išlaikytas ir neryškus kadras, darytas Laisvės statulos kryptimi.

    Kituose darbuose matėsi paukštis ant stulpo, tačiau kadre greta atsitiktinai atsidūrė ir žmogaus ausies spenelis. Tokia „klaidų kolekcija“ ir tapo bilietu į pergalę.

    „Daugelį metų draugai ir šeima klausė, kodėl mano nuotraukos visada nuvilia. Dabar pagaliau turiu atsakymą: aš tam treniravausi. Šis projektas švenčia netobulumą, tai turbūt vienintelis konkursas, kurį turėjau šansų laimėti“, – sakė Blanche Mortemard.

    Kodėl to prireikė „Icelandair“

    Kampanijos idėja rėmėsi paprasta žinute: Islandija yra tokia fotogeniška, kad net žmogui, kuris fotografuoja ypač prastai, turėtų būti sunku ją „sugadinti“. Oro bendrovė pabrėžė, kad sulaukė didžiulio susidomėjimo, o dalyviai aktyviai reagavo į kvietimą rinktis autentiškumą, o ne dirbtinai išblizgintą turinį.

    Tokios rinkodaros kampanijos vis dažniau remiasi nuovargiu nuo tobulo įvaizdžio socialiniuose tinkluose, kai kelionių turinys pernelyg suvienodėja. Prekės ženklai ieško būdų išsiskirti, o ironija ir sąmoningai „neteisingas“ turinys tampa priemone atkreipti dėmesį neprarandant patikimumo.

    „Džiaugiamės pagaliau radę mūsų prastą fotografę. Šis projektas atsiliepė visame pasaulyje, nes žmonės pavargo nuo sukurpto tobulumo. Mus sužavėjo dalyvių drąsa rinktis autentiškumą vietoj imitacijos“, – sakė „Icelandair“ pasaulinės rinkodaros direktorius Gísli S. Brynjólfsson.

    44 000 eurų ir kelionė po Islandiją

    Kaip kampanijos dalį Blanche Mortemard 10 dienų keliaus po Islandiją ir fotografuos šalies kraštovaizdžius, bandydama atsakyti į provokuojantį klausimą: ar įmanoma visiškai nesugebėti padaryti geros nuotraukos vienoje įspūdingiausių pasaulio vietų.

    Už darbą jai numatytas 50 000 JAV dolerių atlygis, kuris, konvertavus ir suapvalinus, sudaro apie 44 000 eurų. Į šią sumą įtraukiamas jos laikas, kelionės išlaidos ir kampanijai skirti vaizdai.