CP v2

Tag: Fotografija

  • „Icelandair“ išrinko „blogiausią pasaulio fotografę“ ir už 10 dienų kelionę į Islandiją moka 44 000 eurų

    „Icelandair“ išrinko „blogiausią pasaulio fotografę“ ir už 10 dienų kelionę į Islandiją moka 44 000 eurų

    Netikėta atranka

    Islandijos nacionalinė oro bendrovė „Icelandair“ baigė tarptautinę atranką, kurioje ieškojo „blogiausio pasaulio fotografo“. Kampanijos nugalėtoja tapo Paryžiuje gyvenanti Blanche Mortemard, atrinkta iš 127 642 dalyvių iš 178 šalių.

    Įprastuose fotografijos konkursuose už neryškius kadrus, kreivą horizontą ar netyčia į kadrą patekusį pirštą dalyvis greičiausiai būtų diskvalifikuotas. Šį kartą būtent tokie trūkumai buvo pagrindinis vertinimo kriterijus.

    Kas lėmė pergalę

    „Icelandair“ teigimu, komisiją labiausiai įtikino kandidatės gebėjimas nuolat sukurti techniškai nesėkmingus kadrus ir ignoruoti bazinius fotografijos principus. Tarp pateiktų nuotraukų buvo snieguotas miesto vaizdas, kuriame didelę kadro dalį užėmė pirštas, taip pat prastai išlaikytas ir neryškus kadras, darytas Laisvės statulos kryptimi.

    Kituose darbuose matėsi paukštis ant stulpo, tačiau kadre greta atsitiktinai atsidūrė ir žmogaus ausies spenelis. Tokia „klaidų kolekcija“ ir tapo bilietu į pergalę.

    „Daugelį metų draugai ir šeima klausė, kodėl mano nuotraukos visada nuvilia. Dabar pagaliau turiu atsakymą: aš tam treniravausi. Šis projektas švenčia netobulumą, tai turbūt vienintelis konkursas, kurį turėjau šansų laimėti“, – sakė Blanche Mortemard.

    Kodėl to prireikė „Icelandair“

    Kampanijos idėja rėmėsi paprasta žinute: Islandija yra tokia fotogeniška, kad net žmogui, kuris fotografuoja ypač prastai, turėtų būti sunku ją „sugadinti“. Oro bendrovė pabrėžė, kad sulaukė didžiulio susidomėjimo, o dalyviai aktyviai reagavo į kvietimą rinktis autentiškumą, o ne dirbtinai išblizgintą turinį.

    Tokios rinkodaros kampanijos vis dažniau remiasi nuovargiu nuo tobulo įvaizdžio socialiniuose tinkluose, kai kelionių turinys pernelyg suvienodėja. Prekės ženklai ieško būdų išsiskirti, o ironija ir sąmoningai „neteisingas“ turinys tampa priemone atkreipti dėmesį neprarandant patikimumo.

    „Džiaugiamės pagaliau radę mūsų prastą fotografę. Šis projektas atsiliepė visame pasaulyje, nes žmonės pavargo nuo sukurpto tobulumo. Mus sužavėjo dalyvių drąsa rinktis autentiškumą vietoj imitacijos“, – sakė „Icelandair“ pasaulinės rinkodaros direktorius Gísli S. Brynjólfsson.

    44 000 eurų ir kelionė po Islandiją

    Kaip kampanijos dalį Blanche Mortemard 10 dienų keliaus po Islandiją ir fotografuos šalies kraštovaizdžius, bandydama atsakyti į provokuojantį klausimą: ar įmanoma visiškai nesugebėti padaryti geros nuotraukos vienoje įspūdingiausių pasaulio vietų.

    Už darbą jai numatytas 50 000 JAV dolerių atlygis, kuris, konvertavus ir suapvalinus, sudaro apie 44 000 eurų. Į šią sumą įtraukiamas jos laikas, kelionės išlaidos ir kampanijai skirti vaizdai.

  • Fotografijos muziejus atveria vyskupo emerito Eugenijaus Bartulio kadrus: nuo kariuomenės iki Šventosios Žemės

    Fotografijos muziejus atveria vyskupo emerito Eugenijaus Bartulio kadrus: nuo kariuomenės iki Šventosios Žemės

    Šiaulių Fotografijos muziejuje pristatoma Šiaulių vyskupo emerito ir miesto garbės piliečio Eugenijaus Bartulio fotografinė kūryba. Paroda kviečia pažvelgti į autoriaus kelią, kuriame fotografija ilgainiui tapo ne tik pomėgiu, bet ir nuoseklia kultūrine bei edukacine veikla.

    Eugenijus Bartulis gimė 1949 metais Kaune, dešimties vaikų šeimoje. Pirmieji susidomėjimo fotografija ženklai pasirodė dar mokykloje, tačiau rimtesnė praktika atėjo sovietų kariuomenėje, kur jis tarnavo netoli Vladivostoko ir dirbo fotogrammetristu.

    Tarnybos metais E. Bartulis turėjo atskirą fotolaboratoriją, todėl kasdienė rutina virto intensyviu amato mokymusi. Ši patirtis vėliau padėjo formuoti jo braižą, kuriame svarbus kruopštumas, šviesos pajauta ir aiški, dokumentiška detalė.

    1971 metais jis pasirinko kunigystės kelią ir studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, o 1976 metais buvo įšventintas kunigu. Vėlesniais dešimtmečiais tarnystė vedė per skirtingas parapijas ir pareigas, stiprindama jo ryšį su bendruomenėmis ir kultūrine aplinka.

    Reikšmingas lūžis įvyko 1997 metais, kai popiežius Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją, o Eugenijus Bartulis tapo pirmuoju jos vyskupu. Vyskupijai jis vadovavo iki emeritūros, kartu 2000–2010 metais eidamas Lietuvos kariuomenės ordinaro pareigas.

    Už nuopelnus miestui ir dvasinės kultūros sklaidą E. Bartuliui 2006 metais suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Vėliau jam suteiktas Šiaulių universiteto garbės daktaro vardas, taip pat skirtas įvertinimas už reikšmingą indėlį į humanitarinės minties ir kultūros sklaidą.

    Fotografijoje autorius kryptingai jungia kelionės patirtį, sakralumą ir gamtos stebėjimą. Jo darbuose dažnai atsiveria šventovės, relikvijos, sakralus menas, taip pat peizažai, kuriuose svarbi tyla ir susikaupimas.

    Vienas ryškiausių leidybinių darbų yra 2000 metais pasirodęs albumas „Kryžių kalnas“. Nuo 2007 metų visuomenė kasmet sulaukia ir teminių kalendorių, kuriuose autoriaus fotografijos tampa tarsi vizualiu pasakojimu apie aplankytas vietas ir jose patirtą dvasingumą.

    Pasak autoriaus, kelionės į kalnus ir įvairias pasaulio šventoves beveik visada baigiasi gausiu vaizdų derliumi, kuris vėliau sugula į leidinius. Pirmuosiuose kalendoriuose dominavo kalnuose matyti kryžiai ir bažnyčios, o vėlesnėse serijose atsirado vis daugiau gamtos, architektūros ir simbolinių detalių.

    Brandžiausiu kūrybos etapu laikomas penkiatomis leidinys „Evangelija kasdien“, parengtas 2010–2012 metais. Jame E. Bartulio ir fotografo Evaldo Darškaus nuotraukos iš Šventosios Žemės siejamos su kasdieniais Šventojo Rašto skaitiniais, todėl vaizdas tampa ne vien iliustracija, bet ir apmąstymo priemone.

    2024 metų gruodžio 8 dieną Eugenijus Bartulis tęsė tarnystę kaip Šiaulių vyskupas emeritas. Jo fotografijų rinkiniai, kalendoriai ir knygos liudija ilgalaikį darbą, kuriame susitinka asmeninė patirtis, kelionės ir bendruomenei svarbios dvasinės temos.

    Parodos organizatorius yra Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Prie projekto įgyvendinimo prisideda koordinatorius Viktoras Gundajevas ir komunikacijos dizaineris Darius Linkevičius.

  • Varėnoje atverta paroda apie XIV Dalai Lamos vizitus Lietuvoje: akimirkos ir istoriniai ryšiai

    Varėnoje atverta paroda apie XIV Dalai Lamos vizitus Lietuvoje: akimirkos ir istoriniai ryšiai

    Varėnoje pristatyta fotografijų paroda apie Jo Šventenybės XIV Tibeto Dalai Lamos vizitus Lietuvoje. Ekspozicija kviečia prisiminti ne tik viešnagių akimirkas, bet ir platesnį Lietuvos ryšį su Tibeto laisvės idėja.

    Parodoje rodomi skirtingų metų vizitų kadrai, tarp jų ir Varėnos fotografo Nikolajaus Lysenkovo nuotraukos iš 2013 metais vykusio apsilankymo. Organizatoriai pabrėžia, kad tai dokumentas apie visuomenės laikyseną žmogaus teisių ir laisvės klausimais.

    2013 metais XIV Tibeto Dalai Lama į Lietuvą atvyko tuometės Seimo Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupės pirmininkės Dalios Kuodytės kvietimu. Prie vizito organizavimo prisidėjo ir Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

    „Ši paroda yra priminimas, kad laisvė, žmogaus teisės ir tautų teisė išsaugoti tapatybę nėra savaime suprantami dalykai“, – sakė A. Kašėta.

    Renginyje taip pat akcentuotas Dalios Kuodytės indėlis ir jos atminimas. Ji buvo viena nuosekliausių Tibeto rėmimo iniciatyvų Lietuvoje dalyvių ir ilgą laiką dirbo Varėnos rajono savivaldybėje.

    Ryšiai nuo nepriklausomybės pradžios

    Organizatoriai primena, kad XIV Tibeto Dalai Lama Lietuvai svarbus ir istoriniu požiūriu. Po nepriklausomybės atkūrimo jis buvo tarp pirmųjų pasaulio lyderių, pasveikinusių Lietuvą, telegramą Vytautui Landsbergiui išsiuntęs 1990 metais balandžio 3 dieną.

    1991 metais Dalai Lama pirmą kartą oficialiai lankėsi Lietuvoje ir kreipėsi į žmones iš Seimo tribūnos. Šie vizitai tapo atspirties tašku visuomeninėms Tibeto rėmimo iniciatyvoms, kurios Lietuvoje aktyvėjo ir vėlesniais metais.

    Primenama ir visuomeninių lyderių įtaka, tarp jų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, kuri ilgą laiką buvo siejama su Tibeto kultūros sklaida ir solidarumo idėjomis. Pasak parodos rengėjų, šis kontekstas padeda geriau suprasti, kodėl paroda aktuali ne vien kaip fotografijų rinkinys.

    Aktualus kontekstas: Tibeto padėtis ir simbolinės datos

    Parodos autoriai atkreipia dėmesį, kad Tibeto situacija tarptautinėje darbotvarkėje išlieka jautri. Žmogaus teisių organizacijos pastaraisiais metais kritikuoja priemones, kurios, jų vertinimu, silpnina tibetiečių kalbos ir kultūros tęstinumą, o diskusijos dažnai kyla dėl internatinių mokyklų sistemos.

    Gegužės 17 dieną pasaulyje minima XI Tibeto Pančen Lamos pagrobimo metinė. 1995 metais jis buvo pagrobtas būdamas šešerių, o jo likimas iki šiol nežinomas, todėl šis atvejis dažnai įvardijamas kaip vienas ilgiausiai trunkančių dingimų šiuolaikinėje žmogaus teisių darbotvarkėje.

    „Simboliška, kad paroda jubiliejinius metus užbaigs Dzūkijoje, krašte, kuris gerai supranta laisvės kainą ir atminties svarbą“, – sakė A. Kašėta.

    Parodą Varėnoje parengė Tibeto laisvės judėjimas, fondas „Už Tibetą“, VšĮ „Tibeto namai“ ir Varėnos rajono savivaldybė. Skelbiama, kad ekspozicija Varėnoje veiks iki 2026 metais liepos 6 dienos.

  • Nemenčinės kultūros centre atidaryta paroda „Kur gyvena istorijos?“: senjorų portretai prabyla balsu

    Nemenčinės kultūros centre atidaryta paroda „Kur gyvena istorijos?“: senjorų portretai prabyla balsu

    Gegužės 13 dieną Nemenčinės kultūros centre pristatytas meninės dokumentikos projektas „Kur gyvena istorijos?“. Paroda kviečia senatvę matyti ne kaip tylų gyvenimo etapą, o kaip patirties, orumo ir gyvosios atminties saugyklą.

    Ekspozicijos pagrindą sudaro fotografės Agnės Papievytės sukurti dešimties Lietuvos senjorų portretai ir trumpi jų gyvenimo pasakojimai. Šalia nuotraukų įrengti QR kodai nukreipia į garsinius įrašus, kuriuose istorijos pasakojamos pačių herojų balsais.

    Parodos idėja ir kontekstas

    Organizatoriai pabrėžia, kad projektas gimė kaip atsakas į dažną vyresnio amžiaus žmonių nematomumą viešojoje erdvėje. Pastaraisiais metais vis dažniau ieškoma formų, kaip kultūros priemonėmis mažinti amžinę atskirtį, o dokumentinė fotografija ir garsiniai liudijimai tam tampa ypač paveikūs.

    Parodą papildo jaunimo, gimnazistų, mintys apie ateitį, kurios sukuria dialogą tarp kartų. Tokia struktūra leidžia lankytojams ne tik įsiklausyti į sukauptą patirtį, bet ir pamatyti, kaip skirtingai formuluojami lūkesčiai, baimės ir viltis skirtingais gyvenimo tarpsniais.

    Savivaldybės dėmesys senjorams

    Parodos atidaryme dalyvavęs Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius akcentavo, kad savivaldybėje stiprinamos veiklos, skirtos senjorų įtraukimui. Pasak jo, paroda natūraliai įsilieja į kryptį, kurioje siekiama vyresniąją kartą matyti, girdėti ir įtraukti į bendruomenės gyvenimą.

    „Projektas pasakoja apie žmones, jų gyvenimus ir tai, kas kasdienybėje dažnai lieka nepastebėta“, – sakė Vytautas Vansavičius.

    Viešoji iniciatyva ir kultūriniai renginiai vis dažniau tampa erdve, kur senjorai pristatomi ne kaip statistika ar socialinės politikos objektas, o kaip aktyvūs pasakotojai ir bendruomenės dalyviai. Tokie projektai prisideda prie tarpusavio supratimo ir skatina į amžių žvelgti kaip į vertę, o ne trūkumą.

    Kada galima aplankyti?

    Projektą organizavo Silvija Graliauskienė, Indrė Kručaitė, fotografė Agnė Papievytė ir VšĮ „Socialinė sinergija“. Paroda „Kur gyvena istorijos?“ Nemenčinės kultūros centre bus eksponuojama iki 2026 metų birželio 13 dienos.

    Ekspozicija skirta tiek vietos bendruomenei, tiek visiems, kurie ieško ramesnio, bet prasmingo pasakojimo apie žmogaus gyvenimo kelią. Parodos formatas leidžia ne tik pamatyti portretus, bet ir išgirsti tai, kas dažnai lieka už kadro.

  • Kas yra Marcin Jamkowski: nepriklausomo žurnalisto veikla ir „Adventure Pictures“ užkulisiai

    Kas yra Marcin Jamkowski: nepriklausomo žurnalisto veikla ir „Adventure Pictures“ užkulisiai

    Marcin Jamkowski pristatomas kaip nepriklausomas žurnalistas ir fotografas, taip pat įmonės „Adventure Pictures“ savininkas. Trumpame aprašyme pabrėžiama, kad jo profesinė veikla apima tiek turinio kūrimą, tiek vizualinį pasakojimą, kuris dažnai svarbus žiniasklaidoje ir prekės ženklų komunikacijoje.

    Tokie autoriai paprastai dirba projektiniu principu: rengia reportažus, nuotraukų istorijas, dokumentuoja įvykius ar keliones, o turinį pritaiko skirtingiems kanalams. Skaitmeninės leidybos kontekste tai reiškia ne tik publikacijas, bet ir turinį platformoms bei socialiniams tinklams, kur svarbus greitis ir patikimumas.

    „Adventure Pictures“ pavadinimas leidžia suprasti specializaciją, susijusią su kelionėmis, lauko veiklomis ar nuotykių fotografija. Tokiose srityse didelę reikšmę turi autentiškumas, autorinės teisės ir aiškios licencijavimo sąlygos, nes fotografijos dažnai naudojamos redakcijose, reklamoje ir prekės ženklų istorijose.

    Šaltinio tekste taip pat apibūdinamas „Focus“ redakcinis kryptingumas: dėmesys gyvenimui geru stiliumi ir temoms, kurios siejamos su kasdienės kokybės gerinimu. Minimos sritys apima sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius, o tai atitinka populiarią gyvenimo būdo žiniasklaidos kryptį, kurioje vartotojams svarbus praktiškumas ir aiškiai pritaikoma informacija.

    Pastaraisiais metais tokio tipo turinyje ryškėja kelios tendencijos: didesnis dėmesys patikrinamiems faktams, asmeninei patirčiai, paremtai realiais pavyzdžiais, ir skaidrumui, kai aiškiai nurodoma autoriaus rolė bei veiklos pobūdis. Tai ypač aktualu auditorijai, kuri tikisi ne vien įkvėpimo, bet ir patikimų atsakymų apie sveikatos pasirinkimus, kelionių planavimą ar kasdienius įpročius.

  • Baku atidaryta lietuvių fotografų paroda apie Ukrainos pabėgėlius: istorijos, kurios lieka kadruose

    Baku atidaryta lietuvių fotografų paroda apie Ukrainos pabėgėlius: istorijos, kurios lieka kadruose

    Azerbaidžano sostinėje Baku atidaryta lietuvių fotografų paroda, pasakojanti apie Ukrainos karo pabėgėlių patirtis Lietuvoje. Juodai balti portretai parodoje Not All of Them. Portraits of War Refugees siekia sujungti asmeninį liudijimą ir kultūrinę diplomatiją.

    Atidaryme dalyvavo Lietuvos ministrė pirmininkė Inga Ruginienė, pabrėžusi, kad Lietuvoje prieglobstį radusių ukrainiečių istorijos tapo matoma kasdienybe ir formuoja visuomenės supratimą apie karo kainą. Jos teigimu, humanitarinė parama ir ilgalaikis įsipareigojimas padėti išlieka svarbūs dabartinėje geopolitinėje aplinkoje.

    „Lietuvoje gyvena daug ukrainiečių, ir čia, Baku, vėl matau panašumų tarp Azerbaidžano ir Lietuvos“, – sakė Inga Ruginienė.

    Parodos ašis yra portretai žmonių, kurie dėl Rusijos karo Ukrainoje buvo priversti palikti namus ir laikinai apsigyveno Lietuvoje. Kūriniai siekia fiksuoti ne tik netektį ir traumą, bet ir orumą, atsparumą bei bandymą susigrąžinti kasdienybės ritmą.

    Ekspozicijoje pristatomi kelių kartų Lietuvos fotografų darbai, sukurti dokumentinės fotografijos tradicijoje. Parodos kuratorinis sumanymas remiasi idėja, kad portretas gali tapti ne vien estetiniu objektu, bet ir socialiniu dokumentu, padedančiu auditorijai atpažinti karo pasekmes per konkretaus žmogaus veidą.

    Paroda kaip kultūrinė diplomatija

    Lietuvos diplomatinė atstovybė Baku parodą pristato kaip pastangų stiprinti tarptautinį solidarumą dalį. Tokie projektai neretai pasitelkiami siekiant, kad humanitarinės krizės nebūtų vertinamos vien statistikos kalba, o išliktų susietos su asmeniniais likimais.

    Iniciatyva rengiama akademinėje erdvėje, o tai suteikia progą kalbėti apie pabėgėlių integraciją, paramos mechanizmus ir visuomenių atsparumą dezinformacijai. Pastaraisiais metais Europos valstybės vis dažniau pabrėžia, kad parama Ukrainai apima ne tik saugumo politiką, bet ir socialinę bei kultūrinę dimensiją.

    Ukrainos atstovų žinutė

    Atidaryme dalyvavo ir Ukrainos ambasadorius Yuriy Husyev, akcentavęs tarptautinės paramos svarbą perkeltiems asmenims. Jo teigimu, pagalba pabėgėliams yra ne vien trumpalaikis sprendimas, o tęstinis darbas, kuriam reikia partnerių įsitraukimo.

    „Labai vertiname Lietuvos ir Azerbaidžano paramą mūsų perkeltiems žmonėms“, – sakė Yuriy Husyev.

    Paroda Baku išryškina ryšius tarp Lietuvos, Ukrainos ir Azerbaidžano, o meninė forma pasirenkama kaip būdas kurti dialogą ir išlaikyti dėmesį humanitarinėms karo pasekmėms. Skelbiama, kad ekspozicija Khazar universitete veiks iki 2026 metų balandžio 30 dienos.