CP v2

Tag: Fotogrametrija

  • Aštuonkojis, žirafa ir banginis: kaip mokslininkai išradingai sveria gyvūnus, kurių neįmanoma pasverti įprastai

    Gyvūnų svoris yra vienas svarbiausių sveikatos rodiklių: jis padeda laiku pastebėti ligas, įvertinti mitybą, nėštumą ar atsistatymą po gydymo. Tačiau ne visi gyvūnai noriai lipa ant svarstyklių, o kai kuriems tai apskritai būtų pavojinga.

    Todėl įvairiose pasaulio vietose zoologijos sodai ir gamtosaugos organizacijos kuria saugius, gyvūnų gerovei pritaikytus metodus. Kartais tai primena paprastą triuką, o kartais virsta tikru inžineriniu ir elgsenos mokslo projektu.

    Didieji aštuonkojai yra stiprūs, lankstūs ir mėgsta sprukti, todėl įprastas bandymas juos suimti gali sukelti stresą ir būti pavojingas tiek gyvūnui, tiek prižiūrėtojams. Akvariumuose dažnai pasitelkiama dresūra su teigiamu pastiprinimu, kai gyvūnas pats išmoksta ramiai įplaukti į indą ar dėžę.

    Vienas praktiškas sprendimas yra trumpam aštuonkojį perkelti į kibirą ar talpą, kuri nuleidžiama į vandenį, o po to greitai užkeliama ant svarstyklių. Svarbiausia čia greitis ir rutina: kuo mažiau pokyčių ir kuo daugiau nuspėjamumo, tuo mažesnis stresas gyvūnui.

    Žirafa yra didelis, jautrus ir lengvai išsigąstantis gyvūnas, todėl bandymas ją priverstinai užvaryti ant platformos gali baigtis trauma. Dėl to zoologijos sodai taiko sprendimus, kurie primena treniruočių stotelę: gyvūnas vedamas į specialią, minkštomis sienelėmis apsaugotą konstrukciją.

    Tokiose konstrukcijose gali būti integruotos arba šonuose pritvirtintos svėrimo sistemos, leidžiančios fiksuoti masę, kai gyvūnas stovi ramiai. Prižiūrėtojai pabrėžia, kad svorio kontrolė yra kasdienės gerovės priežiūros dalis, o rezultatai padeda koreguoti racioną ir stebėti bendrą būklę.

    Laukinėje gamtoje paukščiai dažniausiai sveriami žiedavimo ir stebėsenos metu, kai tyrėjai siekia įvertinti migracijos, mitybos ir sezoninių pokyčių poveikį. Didžiausia problema ta, kad paukštis bet kurią sekundę gali ištrūkti, todėl svarbi paprasta ir greita procedūra.

    Dažnai naudojami maži, lengvi indeliai ar dėklai, kurie padedami ant skaitmeninių svarstyklių, o tuomet į juos trumpam patalpinamas paukštis. Taip sumažinama rizika susižaloti, o pats svėrimas trunka labai trumpai.

    Banginių neįmanoma paprastai pasverti, todėl mokslininkai taiko netiesioginius metodus. Vienas plačiai naudojamų sprendimų yra fotogrametrija, kai banginio kūno matmenys nustatomi iš nuotraukų, darytų dronais.

    Turint kūno ilgį, plotį ir kitus parametrus, kuriami trimačiai modeliai ir skaičiuojamas apytikslis tūris. Tada, remiantis biologiniais duomenimis apie audinių tankį ir istoriniais matavimais, apskaičiuojama tikėtina masė, o svarbiausia, galima stebėti, ar gyvūnas liesėja, ar priauga svorio.

    Šie metodai rodo bendrą kryptį: gyvūnų sveikatos priežiūra vis labiau remiasi ne jėga, o elgsenos supratimu ir technologijomis. Kuo mažiau invazinis matavimas, tuo patikimesni duomenys ir geresnė gyvūnų gerovė.

  • Viekšniuose pradedami Vytauto paminklo tyrimai: aiškinsis pažeidimus ir rengs restauravimo planą

    Viekšniuose pradėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programos rengimo darbai. Nuo paminklo nuimta drėgmės poveikį mažinusi laikina apsauginė konstrukcija, o specialistai ėmėsi pirminio būklės vertinimo.

    Artimiausiu metu bus nustatoma, kokie pažeidimai jau atsiradę ir kokių priemonių prireiks, kad paminklas būtų apsaugotas nuo tolesnio irimo. Tokie tyrimai paprastai tampa pagrindu sprendžiant, ar pakaks konservavimo, ar būtina pilna restauracija.

    Pagrindinis tikslas – tikslūs duomenys

    Paminklo būklės tyrimus atliks restauratorė Rūta Glinskytė. Iš paimtų mėginių bus atliekami cheminiai ir kiti laboratoriniai tyrimai, kurie padeda nustatyti medžiagų sudėtį, ankstesnių remonto darbų pėdsakus ir irimo priežastis.

    Taip pat numatyti fotogrametriniai matavimai, leidžiantys tiksliai fiksuoti esamą paviršių, įtrūkimus ir deformacijas. Sukaupti duomenys vėliau praverčia ir planuojant tvarkybą, ir lyginant, kaip paminklo būklė kinta po atliktų darbų.

    Paminklas bus vėl uždengtas

    Baigus pirminį vertinimą ir mėginių paėmimą, paminklas bus vėl uždengtas, kad iki praktinių restauravimo darbų pradžios būtų apsaugotas nuo drėgmės. Drėgmė ir temperatūrų svyravimai lauko sąlygomis yra vieni dažniausių veiksnių, spartinančių paviršių irimą, ypač jei yra mikroįtrūkimų.

    Parengta tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programa taps pagrindu tolesniems paminklo tvarkybos sprendimams. Joje paprastai apibrėžiama darbų apimtis, eiliškumas, tinkamiausios medžiagos ir metodai, taip pat ilgalaikės priežiūros rekomendacijos.

    Informaciją apie vykdomus darbus pateikė savivaldybės Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyrius.

  • 5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    Dirbtinės salos dažnai siejamos su šiuolaikiniais megaprojektais, tačiau Škotijos ežeruose tokie statiniai atsirado gerokai anksčiau. Archeologai Lewiso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere aptiko įrodymų, kad viena nedidelė dirbtinė sala buvo pradėta formuoti daugiau kaip prieš 5 000 metų, vėlyvajame neolite.

    Tokio tipo statiniai Škotijoje vadinami kranogais. Ilgą laiką manyta, kad dauguma jų buvo statomi ir perstatomi daugiausia geležies amžiuje bei vėlesniais laikotarpiais, tačiau nauji duomenys rodo, kad dalis kranogų ištakų siekia daug ankstesnį laikotarpį.

    Kas rasta po akmenų sluoksniu

    Tyrėjai po salos akmeniniu viršutiniu sluoksniu aptiko medines konstrukcijas, kurios sudarė pirminį pagrindą. Radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausias statybų etapas siekia maždaug prieš 5 000 metų.

    Archeologų vertinimu, pirmiausia buvo įrengta apvali medinė platforma, ant kurios sukrauta šakų ir žabų danga. Vėliau, maždaug po 2 000 metų, konstrukcija buvo papildomai stiprinama, o salą dar labiau sutvirtino akmenys.

    Nauja technologija atvėrė dugną

    Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad svarbi kranogo dalis yra sekliame, drumstame vandenyje, kur fotografuoti ir tiksliai fiksuoti padėtį gerokai sudėtingiau. Tokiose sąlygose nukenčia vaizdo ryškumas, o įprasti palydovinio pozicionavimo signalai po vandeniu neveikia.

    Problemai spręsti pasitelkta stereofotogrametrija: naras plaukė tiksliai suplanuota trajektorija su dviem plačiakampėmis, silpnam apšvietimui pritaikytomis kameromis, pritvirtintomis prie vieno rėmo. Surinkti kadrai leido sudaryti detalų trimatį modelį ir tiksliau suplanuoti kasinėjimus bei mėginių ėmimą.

    „Fotogrametrija yra labai veiksminga giliame vandenyje, bet mažesniame nei vieno metro gylyje dažnai kyla problemų. Tai gerai žinoma archeologų frustracija“, – sakė Sautamptono universiteto jūrinės archeologijos specialistas Fraseris Sturtas.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Šis atvejis svarbus ne tik dėl amžiaus. Jis parodo, kad derinant povandeninį filmavimą, fotogrametriją ir klasikinius kasinėjimo metodus galima patikimai tirti objektus, kurių dalis slypi po vandeniu, ir vertinti juos kaip vientisą struktūrą.

    Tiksli kranogo paskirtis vis dar diskutuojama, tačiau aplinkoje rasti neolitinės keramikos fragmentai ir kitos žmogaus veiklos žymės leidžia manyti, kad sala buvo naudojama ilgą laiką. Tyrėjų teigimu, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kraštovaizdį aktyviai formavo jau prieš tūkstantmečius.