Tag: Fotosintezė

  • Karščio bangos slopina Kalifornijos sekvojų fotosintezę: mokslininkai dar nežino žalos masto

    Kalifornijos pakrančių sekvojos, vieni aukščiausių ir ilgaamžiškiausių medžių pasaulyje, per karščio šuolius ima lėčiau vykdyti fotosintezę. Naujas tyrimas rodo, kad kaitra tiesiogiai mažina jų gebėjimą „gaminti“ energiją iš saulės šviesos, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Apie tai praneša „Live Science“, remdamasis tyrimu, rugsėjo 22 dieną publikuotu mokslo žurnale „JGR Biogeosciences“. Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra aišku, kada toks stresas tampa negrįžtama žala – šis klausimas dabar vienas svarbiausių.

    Sekvojų miškai laikomi vienomis didžiausių antžeminių anglies „saugyklų“ planetoje, nes šie medžiai sukaupia itin daug biomasės. Tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie istoriškai švelnesnio centrinės ir šiaurinės Kalifornijos klimato, o pastaraisiais dešimtmečiais regione fiksuojamas šilimas ir dažnesnės ekstremalios karščio dienos.

    Į tyrėjų akiratį pateko paprastas, bet svarbus klausimas: kas nutinka sekvojų lapams, kai termometro stulpelis šokteli virš 37 laipsnių Celsijaus? Atsakymas rodo, kad net ir tokios „atsparumo simboliu“ laikomos rūšys turi aiškias fiziologines ribas.

    Kaip buvo matuojamas karščio poveikis

    Tyrimo autoriai 2022–2024 metais stebėjo sekvojas Garsijos upės miške Mendosino apygardoje. Kartą ar du per mėnesį jie rinko kelis lapų mėginius ir matavo jų temperatūrą bei fluorescenciją.

    Fluorescencija naudojama kaip netiesioginis rodiklis, leidžiantis spręsti apie fotosintezės veikimą: augalai sugertą šviesą gali panaudoti fotosintezei, išsklaidyti kaip šilumą arba „atspindėti“ šviesos pavidalu. Be to, vienas lapas būdavo trumpam pridengiamas folija, kad „pailsėtų“, o tuomet vertinama jo maksimali galima fotosintezės sparta.

    Karštomis dienomis saulėje buvę lapai buvo iki 10 laipsnių Celsijaus karštesni nei aplinkos oras. Tyrėjų vertinimu, toks skirtumas rodo, kad lapai patiria stresą ir nebesugeba pakankamai efektyviai reguliuoti temperatūros.

    Kodėl užsidaro „poros“ ir ką tai reiškia

    Daugelis augalų temperatūrą ir vandens balansą reguliuoja per žioteles – mikroskopines poras lapų paviršiuje. Jos kontroliuoja, kiek anglies dvideginio patenka į augalą ir kiek deguonies bei vandens garų iš jo pasišalina.

    Kai labai karšta, augalai gali užverti žioteles, kad sumažintų vandens netekimą. Tačiau tai reiškia ir mažesnį anglies dvideginio patekimą, todėl fotosintezė lėtėja, o augalas gauna mažiau energijos.

    Vis dėlto tyrėjai nustatė, kad problema neapsiriboja vien žiotelių užsidarymu. Laboratorijoje lapų mėginiai buvo kaitinami, būdami vandenyje, tačiau ir tokiomis sąlygomis, pasak tyrimo autorių, fotosintezė mažėjo kylant temperatūrai.

    Neatsakytas klausimas – kada žala tampa negrįžtama

    Tyrimo išvada – karštis gali tiesiogiai riboti sekvojų fotosintezės pajėgumą, vadinasi, šylant klimatui gali mažėti ir jų gebėjimas kaupti atmosferos anglį. Tai svarbu ne tik pačioms sekvojoms, bet ir platesniam ekosistemų vaidmeniui klimato sistemoje.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas nėra aišku, kiek iš stebėto poveikio yra laikina, grįžtama reakcija į stresą, o kiek – jau realus audinių pažeidimas. Būtent ribos, nuo kurios prasideda negrįžtami procesai, šiuo metu išlieka prastai suprastos.

    Kitas tyrimų žingsnis – pereiti nuo atskirų lapų matavimų prie visų medžių ir visos ekosistemos atsako vertinimo. Tam, pasak tyrėjų, reikia daugiau duomenų apie tai, kaip karštis ir sausra veikia sekvojų miškus ilgesniais laikotarpiais.

  • Antarktidos dvi vietinės žydinčios rūšys į šiltėjimą reaguoja priešingai

    Antarktidoje auga vos dvi vietinės žydinčių augalų rūšys, tačiau jos į klimato šiltėjimą reaguoja visiškai skirtingai. Eksperimentas parodė, kad viena jų šiltėjančiomis sąlygomis „lėtėja“, o kita – priešingai, sustiprėja.

    Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis žurnale „Physiologia Plantarum“ publikuotu tyrimu. Mokslininkai daugiau nei dešimtmetį kas vasarą stebėjo Antarktidos plaukuotąją žolę (Deschampsia antarctica) ir antarktinę perlinę gubą (Colobanthus quitensis) King Džordžo saloje, netoli Antarktidos pusiasalio.

    Ankstesni stebėjimai rodė, kad šios dvi rūšys, šylant Antarktidos pusiasaliui, sparčiai plečiasi: 1960–2009 metais abiejų arealas, kaip nurodoma, maždaug patrigubėjo. Vis dėlto vien tik plitimas nepasako, kaip augalai išties prisitaiko prie naujų sąlygų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad regione laukiami pokyčiai nebūtinai reiškia vien aukštesnę vidutinę temperatūrą. Prognozuojama, kad dažnės užšalimo–atitirpimo ciklai, kai temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių ribą, o tai augalams gali būti ypač svarbu.

    Kaip buvo imituojamas šiltėjimas

    2012 metų gruodį netoli Lenkijos Henryko Arctowskio Antarktidos stoties buvo įrengtos šešiakampės atviros viršaus kameros (angl. open-top chambers), dažnai naudojamos lauko sąlygomis augalams šildyti. Jų sienelės sulaiko šilumą, o atvira viršutinė dalis leidžia patekti krituliams.

    Per šešis augimo sezonus tokios kameros vidutinę paros oro temperatūrą padidindavo maždaug 1,5–3 laipsniais Celsijaus. Tačiau 2018–2019 metų vasarą užfiksuotas netikėtas efektas: dienomis kamerose buvo tik apie 1 laipsniu šilčiau, bet naktimis – apie 2 laipsniais šalčiau nei atvirose, greta esančiose augavietėse.

    Dėl to augalai kamerose tą sezoną 309 valandas praleido žemiau nulio, kai tuo metu augalai už kamerų ribų – 32 valandas. Tai leidžia manyti, kad augalus veikė ne tik „šiluma“, bet ir didesni paros temperatūros svyravimai.

    Skirtingos „vandens tiekimo sistemos“

    Norėdami tiksliai įvertinti, kaip augalai reaguoja fiziologiškai, mokslininkai iškasė visus augalus iš kamerų vidaus ir kontrolinių plotų bei pernešė juos į laboratoriją maždaug už 1 kilometro nuo lauko vietos. Dėl stiprių vėjų subtilius matavimo prietaisus naudoti vietoje buvo sudėtinga, todėl tyrėjai stengėsi visus matavimus užbaigti per 24 valandas.

    Buvo vertinama lapų hidraulinė laidumo geba – kiek lengvai vanduo juda lapais, taip pat fotosintezė ir lapų sandara iki vandens gyslų (indų) dydžio. Trumpai tariant, mokslininkai tikrino augalų „vamzdyną“, kuris tiesiogiai susijęs su augimu ir ištverme.

    Rezultatai parodė ryškų skirtumą. Antarktidos plaukuotosios žolės lapai kamerose pernešė maždaug dviem trečdaliais mažiau vandens nei augusių atvirai, o fotosintezė sumažėjo maždaug trečdaliu; taip pat formavosi siauresni indai ir storesni lapai.

    Tuo metu antarktinė perlinė guba reagavo priešingai: jos vandens tėkmė lapuose ir fotosintezė padidėjo maždaug 44 proc. Be to, šis augalas vystė platesnius indus ir elastingesnes ląsteles.

    Kodėl vienam tai naudinga, o kitam – žalinga?

    Viena galimų priežasčių – skirtinga augalų „forma“ ir apsauga nuo staigių temperatūros pokyčių. Perlinė guba auga tankia „pagalvėle“, kuri, kaip teigiama, gali slopinti greitus kasdienius temperatūros svyravimus ir geriau išlaikyti mikroklimatą prie pat augalo.

    Plaukuotoji žolė yra laisvesnės struktūros ir tokios natūralios užuovėjos neturi, todėl gali būti labiau pažeidžiama pasikartojančių užšalimo–atitirpimo epizodų. Tyrėjai mano, kad žolės pokyčių vargu ar paaiškintų vien „oro burbulai“ induose po užšalimo, nes siauresni indai kaip tik mažiau linkę į tokį pažeidimą.

    Vis dėlto pabrėžiama ir tyrimo ribos: kai kurie procesai, pavyzdžiui, galimas ankstyvesnis lapų senėjimas ar pokyčiai už indų ribų, tiesiogiai nebuvo matuojami. Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kad svarbu vertinti ne tik vidutinį atšilimą, bet ir temperatūros svyravimus apie 0 laipsnių ribą.

    Tyrėjų komanda tęsia darbus ir analizuoja augalus, kurie kamerose praleido jau 16 metų, taip pat tiria su augalais susijusius mikroorganizmus. Šis atvejis primena, kad net labai panašiose sąlygose skirtingos rūšys gali rinktis visiškai skirtingas prisitaikymo strategijas.

  • Ar augalai išgyvens klimato kaitą? „Didysis išmirimas“ atskleidžia jų atsparumo užuominas

    Prieš maždaug 251 mln. metų Žemę sukrėtęs masinis išmirimas, vadinamas „Didžiuoju išmirimu“, gali padėti suprasti, kiek atsparūs augalai yra sparčiai kintančiam klimatui.

    Kaip rašo „Live Science“, per Permo ir Triaso ribą ilgai trukę vulkaniniai išsiveržimai į atmosferą išmetė milžiniškus anglies dioksido kiekius, o tai lėmė ekstremalų atšilimą ir vieną didžiausių biologinių katastrofų planetos istorijoje.

    Tuo metu didelė dalis sausumos tapo per karšta gyvybei, vandenynai rūgštėjo, o daugybė jūrų organizmų žuvo dėl deguonies stokos. Šis įvykis pražudė daugiau nei 90 proc. jūrų gyvybės ir apie 70 proc. sausumos rūšių.

    Vis dėlto kai kuriose vietose augalai išliko: pavyzdžiui, dabartinės Kinijos teritorijoje aptikta augalų „prieglobsčio“ zona, kur žiedadulkes gaminantys augalai išvengė žūties ir sudarė sąlygas išlikti ir daliai gyvūnų.

    Kodėl augalai gali būti atsparesni

    Ekologas ir evoliucijos biologas Chrisas Thomasas iš Jorko universiteto pabrėžia, kad augalai, skirtingai nei dauguma gyvūnų, negali tiesiog „pasiimti ir persikelti“ į palankesnę vietą. Dėl to per evoliuciją jie sukūrė įvairius būdus išgyventi sudėtingomis sąlygomis ten, kur auga.

    Vienas svarbus pranašumas – gebėjimas atauginti prarastas dalis ir vadinamasis „modulinis“ kūno planas. Botanikė Amy Angert iš Britų Kolumbijos universiteto aiškina, kad daugeliui augalų būdingas neapibrėžtas augimas, todėl jie gali nuolat formuoti naujus ūglius, kurie jau prisitaiko prie esamos aplinkos.

    Tai reiškia, kad po pažeidimų ar streso (pavyzdžiui, sausros) naujai ataugusios šakos ar lapai gali „reaguoti“ į dabartines sąlygas, o ne būti griežtai „užprogramuoti“ pagal ankstesnę aplinką. Tyrimuose nurodoma, kad, pavyzdžiui, kai kurių ąžuolų atžalos su sausra tvarkosi geriau nei neatžėlusios šakos.

    Sėklų ir pumpurų „bankai“

    Kitas mechanizmas – pumpurų ar sėklų „slėpimas“ iki palankesnių laikų. Kai kurių rūšių pumpurai gali būti apsaugoti storos žievės, o kitų – išlikti po žeme, kur temperatūros svyravimai ir ekstremalūs įvykiai jiems mažiau pavojingi.

    Auglai taip pat kuria sėklų bankus dirvožemyje: sėklos gali ilgai išlikti neaktyvios ir sudygti tik tada, kai sąlygos tampa tinkamos. 2021 metais „Nature Communications“ publikuotame straipsnyje pažymima, kad tokie sėklų bankai suteikia galimybę daliai populiacijos „sugrįžti“, kai aplinka vėl leidžia augti ir daugintis.

    Svarbu ir tai, kad sėklų bankai bei didesnės populiacijos gali kaupti genetinę įvairovę – „žaliavą“ prisitaikymui. Angert pabrėžia, kad kuo daugiau genetinės įvairovės, tuo didesnė tikimybė, jog atsiras požymių, padėsiančių išgyventi besikeičiančiomis sąlygomis.

    Fotosintezės „perjungimas“ ir evoliuciniai šuoliai

    Kai kurie augalai gali keisti energijos gamybos strategiją. Paleobotanikė Zhen Xu iš Lidso universiteto teigia, kad daliai augalų išgyventi „Didžiojo išmirimo“ metu galėjo padėti CAM fotosintezė – būdas, kai augalas dieną užveria žioteles, kad sumažintų vandens netekimą ir apsisaugotų nuo karščio, o anglies dioksidą aktyviau „renka“ naktį.

    Tyrime, publikuotame žurnale „Nature Ecology & Evolution“, Xu ir bendraautoriai nurodo, kad CAM fotosintezę naudoję augalai tuomet turėjo pranašumą. Jų išvada siejama su senovinių induočių augalų grupe – pataisais, kurie, kaip teigiama, tuo laikotarpiu galėjo pereiti prie šios strategijos.

    Mokslininkai taip pat primena, kad istorijoje būta ir dar radikalesnių prisitaikymo kelių – pavyzdžiui, kai kurių žydinčių augalų viso genomo padvigubėjimas per evoliuciją. Tokie pokyčiai gali suteikti daugiau „medžiagos“ evoliucijai, tačiau konkrečių rūšių išlikimą dažnai lemia ir paprasta sėkmė: būti „tinkamoje vietoje tinkamu metu“.

    Vis dėlto, pasak tyrėjų, žmonės gali padėti augalams tapti „sėkmingesniais“ – pavyzdžiui, saugant didesnes, tarpusavyje labiau sujungtas populiacijas, kad nebūtų prarandama genetinė įvairovė ir prisitaikymo galimybės.

  • Norite didelių ir sultingų burokėlių? Ši viena lapų skynimo taisyklė lemia visą derlių

    Norite didelių ir sultingų burokėlių? Ši viena lapų skynimo taisyklė lemia visą derlių

    Kodėl lapai tokie svarbūs?

    Burokėlių lapai nėra vien graži žaluma lysvėje – tai pagrindinis augalo energijos šaltinis. Lapai fotosintezės metu pagamina medžiagas, kurios vėliau nukeliauja į šakniavaisį ir lemia jo dydį bei sultingumą.

    Dėl to per agresyvus lapų skynimas vasarą dažnai baigiasi mažesniu derliumi. Kuo daugiau sveikų lapų paliekama, tuo stabiliau auga šaknis ir geriau kaupiamos maisto medžiagos.

    Dažna klaida skynimo metu

    Svarbiausia taisyklė paprasta: vienu kartu nenuskinkite per daug lapų. Praktikoje saugiausia orientuotis į tai, kad vienu metu būtų pašalinama ne daugiau kaip maždaug trečdalis lapų, o augalas išlaikytų tankią, veiklią lapiją.

    Skynimui tinka išoriniai, senesni lapai, o jauniausi, augantys skrotelės centre, turėtų likti. Būtent jie aktyviausiai palaiko augimą ir padeda burokėliui toliau storėti.

    Botviniai ir senesni lapai

    Virtuvėje dažnai naudojami ir jauni burokėliai su lapais, vadinami botviniais. Tai plonesnėmis šaknelėmis ir švelnesniais lapais pasižymintys augalai, kurie paprastai gaunami retinant per tankiai sudygusias eilutes.

    Vėliau, kai burokėliai sustiprėja, galima rinkti ir didesnius lapus, tačiau svarbu nepersistengti. Silpnų ar dar mažų augalų geriau neliesti, nes jiems kiekvienas lapas svarbus šakniavaisio formavimuisi.

    Kaip skinti, kad nepažeistumėte?

    Lapus geriausia nupjauti švariomis, aštriomis žirklėmis arba atsargiai nulaužti, neplėšiant viso lapkočio iš pagrindo. Taip sumažėja žaizdų plotas ir infekcijų rizika, o augalas greičiau atsigauna.

    Jei vyrauja sausra arba dirva labai išdžiūvusi, lapų skynimą verta atidėti. Streso patiriantis augalas lėčiau ataugina lapiją, todėl bet koks papildomas „nukirpimas“ gali tiesiogiai atsiliepti šaknies augimui.

    Jei lapus skinat maistui, juos geriausia sunaudoti kuo greičiau, nes jie greitai vysta ir praranda traškumą. Laikant šaldytuve, verta suvynioti į popierinį rankšluostį ir sunaudoti per kelias dienas.

    Rudenį, nuimant derlių, antžeminę dalį jau galima nupjauti paliekant trumpus, apie 1–2 centimetrų lapkočių galiukus. Taip paruošti burokėliai paprastai geriau laikosi ir lėčiau praranda kokybę sandėliuojant.

  • Mokslininkai apskaičiavo, kada Žemės vidutinė temperatūra gali pasiekti 65 laipsnius ir išnyks augalai

    Žemė ne visada išliks tinkama gyvybei tokiai, kokią ją pažįstame šiandien. Naujas tarptautinės tyrėjų grupės darbas rodo, kad per labai ilgą laiką planetos klimatas gali pasikeisti taip, jog net ištvermingiausi sausumos augalai nebesugebės išgyventi.

    Mokslininkai, remdamiesi trimatėmis klimato simuliacijomis, modelavo kelių artimiausių milijardų metų scenarijus. Jų išvada – maždaug po 1,9 milijardo metų vidutinė pasaulinė temperatūra teoriškai galėtų priartėti prie 65 laipsnių ribos.

    Pagrindinis ilgalaikis veiksnys – natūrali Saulės evoliucija. Senstant žvaigždei jos spinduliuotė pamažu didėja, todėl Žemę pasiekia daugiau energijos ir ilgainiui stiprėja šiltnamio efektą palaikantys procesai.

    Tyrėjų vertinimu, po maždaug 1,87 milijardo metų Žemę pasiekianti Saulės energija gali būti beveik penktadaliu didesnė nei dabar. Tokie pokyčiai nevyksta staigiai, bet jų poveikis per geologinius laikotarpius gali būti lemiamas.

    Viename modeliuotame variante anglies dioksido kiekis atmosferoje išlieka santykinai stabilus, tačiau dėl didėjančio Saulės ryškumo globali temperatūra vis tiek kyla. Skaičiuojama, kad maždaug po 1,68 milijardo metų vidutinė temperatūra gali peržengti 50 laipsnių ribą, kuri daugeliui sausumos augalų būtų kritinė.

    Vėliau, artėjant prie 65 laipsnių vidurkio, šiluminis stresas taptų toks didelis, kad fotosintezė daugelyje ekosistemų galėtų nebevykti. Svarbu tai, kad kalbama apie vidutinę visos planetos temperatūrą, o ne pavienes karščio bangas konkrečiuose regionuose.

    Kitu scenarijumi išryškinamas ne vien karštis, bet ir cheminė pusiausvyra. Žemėje veikia ilgalaikis anglies ciklas: anglies dioksidas palaipsniui „išimamas“ iš atmosferos ir surišamas uolienose, todėl planeta lėčiau įkaista.

    Tačiau šis mechanizmas turi ir kitą pusę: jei anglies dioksido koncentracija nukristų per žemai, augalams galėtų nebeužtekti šios dujos fotosintezei. Skaičiavimuose minima, kad C4 tipo fotosintezę naudojantys augalai pasiektų kritinę ribą, kai koncentracija priartėtų prie 10 dalių milijonui, o tai galėtų nutikti maždaug po 1,35 milijardo metų.

    Tyrimas sieja augalijos nykimą su dar vienu lėtu, bet fundamentalų poveikį turinčiu procesu – vandenynų praradimu. Didėjant temperatūrai, daugiau vandens garų patenka į viršutinius atmosferos sluoksnius, kur dėl Saulės spinduliuotės vandens molekulės gali skilti, o lengvasis vandenilis palaipsniui pasišalinti į kosmosą.

    Tai reikštų, kad per itin ilgą laiką Žemė galėtų prarasti reikšmingą dalį vandens atsargų. Autoriai pabrėžia: tai nėra artimiausių dešimtmečių klimato prognozė, o teorinis scenarijus, paremtas Saulės ir Žemės sistemos evoliucija milijardų metų skalėje.

    Darbo autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad gyvybė gali prisitaikyti ir ateities biosfera nebūtinai kartos šiandieninius apribojimus. Augalai teoriškai galėtų evoliucionuoti į atsparesnes formas, o gyvybė labiau koncentruotis vėsesnėse vietovėse, didesniame aukštyje ar vandens aplinkoje.

    Galiausiai tyrime aptariamos ir hipotetinės technologinės idėjos, labiau primenančios mokslinę fantastiką, pavyzdžiui, Saulės spinduliuotės mažinimas kosminiais „skydais“ ar net lėtas Žemės orbitos keitimas. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka paprasta: ilguoju laikotarpiu planetos sąlygas lems žvaigždės raida ir anglies ciklo pusiausvyra.

  • Mokslininkai akyse „įjungė“ fotosintezę: špinatų lašai žada proveržį nuo sausų akių

    Mokslininkai akyse „įjungė“ fotosintezę: špinatų lašai žada proveržį nuo sausų akių

    Sausų akių liga vargina šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje, o jos simptomai dažnai atrodo kasdieniški: perštėjimas, deginimas, paraudimas, svetimkūnio jausmas ir svyruojantis regėjimo aštrumas. Gydytojai pabrėžia, kad tai ne tik diskomfortas, nes užsitęsęs uždegimas ir ašarų plėvelės nestabilumas gali žaloti akies paviršių.

    Nacionalinio Singapūro universiteto mokslininkai pristatė netikėtą idėją: į akies audinius laikinai perkelti augalų fotosintezės „mechaniką“. Laboratorijoje jie iš špinatų lapų išskyrė tilakoidų membranų struktūras ir jas, kaip nanodaleles, panaudojo akių lašų pavidalu.

    Kaip veikia šviesa maitinami lašai

    Tyrėjų tikslas buvo paskatinti akies ląsteles, veikiamas aplinkos šviesos, gaminti daugiau NADPH – molekulės, kuri veikia kaip ląstelinis energijos ir apsaugos „rezervas“. Ji svarbi neutralizuojant reaktyviąsias deguonies formas, kurios skatina uždegimą ir oksidacinį stresą, dažnai siejamą su sausų akių liga.

    Eksperimentuose su laboratorijoje augintomis žmogaus akies ląstelėmis ir genetiškai pakeistomis pelėmis, kurioms sukelta į sausų akių būklę panaši problema, metodas sumažino oksidacinio streso žymenis. Mokslininkai fiksavo, kad vos per maždaug 30 minučių šviesos poveikis padėjo slopinti uždegiminius procesus akies paviršiuje.

    „Pirmą kartą parodėme, kad augalų fotosintezės sistema gali būti perkelta į žinduolių audinius ir, maitinama ta pačia šviesa, kuri leidžia mums matyti, gaminti biologiškai naudingas molekules“, – sakė biomolekulinės inžinerijos mokslininkas Xing Kuoranas.

    Rezultatai ir palyginimas su įprastu gydymu

    Tyrėjų aprašyta technologija pavadinta LEAF ir paremta tuo, kad tilakoidai yra natūralios struktūros, augaluose atsakingos už NADPH gamybą fotosintezės metu. Špinatai pasirinkti dėl didelės chloroplastų išeigos ir palyginti paprasto išgavimo, be to, tai plačiai prieinamas augalas.

    Publikuotuose bandymuose su pelėmis lašai buvo naudojami du kartus per dieną penkias dienas. Mokslininkai teigia, kad toks gydymas veiksmingiau sumažino sausų akių požymius nei dažnai skiriamas ciklosporino preparatas „Restasis“, kuris daliai pacientų sukelia deginimą ar papildomą dirginimą.

    „Turime technologiją, kuri naudoja aplinkos šviesą, kad tiesiogiai atstatytų molekulę, kurios trūksta sergant sausų akių liga“, – sakė biomolekulinės inžinerijos mokslininkas David Leong Tai Wei.

    Kodėl dar anksti skelbti pergalę

    Nors rezultatai skamba ambicingai, tai vis dar ankstyvos stadijos tyrimai: saugumas ir veiksmingumas žmonėms turi būti patvirtintas klinikiniais tyrimais. Komanda nurodo, kad pasirengimas klinikiniams tyrimams jau vyksta, tačiau iki realaus gydymo praktikoje paprastai prireikia ne vienerių metų.

    Dar viena kliūtis – poveikio trukmė. Tyrėjai pastebi, kad dalelės akies ląstelėse laikui bėgant suyra ir efektyvumas po kelių valandų mažėja, todėl ateityje reikės sprendimų, kaip užtikrinti stabilesnį ir ilgesnį poveikį.

    Mokslininkai taip pat svarsto platesnį pritaikymą: jei audinys pasiekiamas matoma šviesa ir problemą lemia oksidacinis stresas, panaši strategija teoriškai galėtų būti svarstoma ir kitoms uždegiminėms būklėms. Vis dėlto artimiausias realistiškas tikslas išlieka saugus, patogus ir veiksmingas sausų akių gydymas, kuris sumažintų priklausomybę nuo nuolatinių lašų ir dirginančių preparatų.

  • Kodėl net sekvojos neauga iki dangaus: fizika, vanduo ir riba ties maždaug 130 metrų

    Aukščiausi pasaulio medžiai, tarp jų ir Kalifornijos sekvojos, atrodo tarsi paneigtų gamtos ribas. Vis dėlto net ir šie milžinai susiduria su aiškiu fizikos „lubų“ efektu, kuris ilgainiui sustabdo augimą.

    Medžiams aukštis yra konkurencinis pranašumas: kuo aukščiau laja, tuo daugiau saulės šviesos ir daugiau galimybių efektyviai vykdyti fotosintezę. Tačiau kylant į viršų didėja „kaina“ – vandens ir maisto medžiagų transportavimas tampa vis sudėtingesnis.

    Pagrindinė riba susijusi su vandens tiekimu. Vanduo į viršų keliauja per laidžiuosius audinius, o procesą varo transpiracija, kai vanduo garuoja per lapus, ir taip sukuriama trauka nuo šaknų iki lajos.

    Kuo medis aukštesnis, tuo labiau veikia gravitacija ir hidraulinis pasipriešinimas kamiene. Po tam tikro taško viršūnėje lapai pradeda gauti per mažai vandens, dėl to krenta fotosintezės efektyvumas, o naujų audinių formavimas tampa per brangus energijos prasme.

    Tyrėjų vertinimu, teorinė riba dažnai siejama su maždaug 122–130 metrų aukščiu, kai vandens stulpą išlaikyti vientisą tampa itin sunku. Praktikoje aukščiausi žinomi medžiai pasaulyje jau priartėję prie šio diapazono, todėl rekordai didėja labai lėtai.

    Svarbu ir tai, kad aukštyje keičiasi lapų struktūra: medžiai turi išlaikyti kompromisą tarp lapo dydžio, garinimo ir gebėjimo aprūpinti audinius vandeniu. Todėl labai aukštų sekvojų lapai dažnai išlieka gana siaurame dydžių intervale, kad bendra sistema būtų stabili.

    Neatsitiktinai aukščiausios sekvojos susiformavo Šiaurės Kalifornijos pakrantėje, kur sąlygos palankios ilgalaikiam augimui. Švelnesnis klimatas, pakankami krituliai ir derlingesnės dirvos padeda kaupti biomasę per šimtmečius.

    Itin reikšmingas veiksnys gali būti ir dažnas rūkas: laja gali gauti dalį drėgmės tiesiogiai iš oro, taip sumažindama priklausomybę nuo vien tik šaknų pumpuojamo vandens. Tai leidžia ilgiau išlaikyti „hidraulinę pusiausvyrą“ ir priartėti prie teorinės aukščio ribos.

    Galiausiai sekvojos yra pavyzdys, kaip biologija ir fizika susiderina iki kraštutinių ribų. Net ir įspūdingiausi gamtos rekordai remiasi labai konkrečiais apribojimais, o vienas svarbiausių jų – vandens tiekimas į aukščiausius lajos taškus.