CP v2

Tag: Fotovoltiniai moduliai

  • „Rosi“ pritraukė per 20 mln eurų: Ispanijoje statys 10 000 tonų PV modulių perdirbimo gamyklą

    Fotovoltinių (PV) modulių perdirbimo bendrovė „Rosi“, priklausanti „InnoEnergy“ portfeliui, pritraukė daugiau kaip 20 mln eurų B etapo finansavimą. Į investavimo raundą įsitraukė tiek nauji tarptautiniai investuotojai, tiek esami akcininkai, tarp jų ir „InnoEnergy“.

    Pasak bendrovės, naujas kapitalas skirtas paspartinti pramoninę plėtrą, didinti veiklos efektyvumą ir pasiruošti kitai augimo fazei Europoje. Rinka tam bręsta sparčiai, nes daugelyje šalių artėja pirmųjų didesnių saulės elektrinių komponentų keitimo ciklai.

    Nauja gamykla Ispanijoje

    Didžiausias planuojamas projektas – naujas perdirbimo padalinys Teruelio regione Ispanijoje. Skelbiama, kad jo pajėgumas turėtų siekti 10 000 tonų per metus, o tai leistų apdoroti reikšmingą dalį regione susidarančių atliekų srautų.

    Įmonė nurodo, kad gamykla turėtų tiekti aukšto grynumo antrines žaliavas, tarp jų sidabrą, silicį, varį, aliuminį ir stiklą. Tokios medžiagos yra kritiškai svarbios tiek gamybos grandinėms, tiek Europos siekiui mažinti priklausomybę nuo pirminių žaliavų importo.

    Kodėl PV modulių perdirbimas tampa strateginis

    Europos fotovoltikos rinka pastaraisiais metais augo itin greitai, todėl kartu didėja ir klausimas, kas bus daroma su pasenusiais moduliais. Nors dalis įrangos eksploatuojama 25–30 metų, ankstesni pakeitimai vyksta dėl gedimų, modernizacijos ar parkų atnaujinimo.

    „Šis finansavimas yra svarbus etapas „Rosi“. Jis leidžia mums paspartinti pramoninę plėtrą, didinti veiklos efektyvumą ir pasiruošti kitai augimo fazei Europoje“, – sakė dr. Yun Luo.

    Užuominos apie galimybes Lenkijoje ir regione

    „InnoEnergy“ atstovai akcentuoja, kad „Rosi“ modelis gali būti pritaikomas ir kitose rinkose, kur saulės energetika auga sparčiausiai. Tai ypač aktualu Vidurio Europai, kur per artimiausią dešimtmetį tikėtina ryškesnė perdirbimo infrastruktūros paklausa.

    „Rosi“ turi išskirtinę technologiją, aiškią pramoninio diegimo strategiją ir įrodytą gebėjimą plėstis Europoje“, – sakė Mikołaj Budzanowski.

    Investicijos į tokias gamyklas paprastai vertinamos ir kaip pramonės politikos dalis: perdirbimas padeda mažinti atliekų kiekį, grąžina vertingas medžiagas į apyvartą ir stiprina tiekimo grandinių atsparumą. Augant saulės energetikai, perdirbimo pajėgumai tampa ne papildomu, o būtinu sektoriaus elementu.

  • Saulės elektrinės miestuose kelia vietines karščio salas: ką rodo nauji tyrimai ir ką daryti

    Saulės elektrinės miestuose kelia vietines karščio salas: ką rodo nauji tyrimai ir ką daryti

    Saulės elektrinės ant stogų ir miestuose įrengti fotovoltiniai parkai dažnai pristatomi kaip švaresnės energetikos simbolis, tačiau mokslininkai vis dažniau vertina ir jų mikroklimato poveikį. Naujesni stebėjimai rodo, kad dideli fotovoltinių modulių plotai kai kuriose urbanizuotose teritorijose gali prisidėti prie papildomo vietinio įšilimo.

    Toks efektas paprastai siejamas su miesto šilumos salos reiškiniu, kai asfaltas, betonas ir tamsūs paviršiai sugeria daugiau saulės spinduliuotės ir lėčiau atvėsta. Fotovoltiniai moduliai dalį energijos paverčia elektra, tačiau didelė spinduliuotės dalis virsta šiluma ir per paviršius bei orą grįžta į aplinką.

    Kaip susidaro papildomas įšilimas

    Fotovoltinių modulių paviršiai dažnai yra tamsūs ir gerai sugeria spinduliuotę, todėl kaitrios dienos metu įkaista. Ši šiluma perduodama aplinkiniam orui konvekcija, dalis jos išspinduliuojama atgal infraraudonaisiais spinduliais, o įkaitę paviršiai gali šildyti ir arti esančias dangas.

    Problemą didina tai, kad miestuose trūksta natūralių vėsinimo mechanizmų, ypač evapotranspiracijos, kai augalai garindami vandenį mažina oro temperatūrą. Kai dideli moduliai įrengiami virš mažai želdinių turinčių teritorijų, įšilimo poveikis gali būti ryškesnis, ypač vakare, kai miestas iš lėto atiduoda sukauptą šilumą.

    Ką rodo naujausi duomenys

    Pastaraisiais metais tyrėjai vis dažniau remiasi palydoviniais ir hiperspektriniais stebėjimais, kurie leidžia tiksliau vertinti paviršių temperatūras, spinduliuotės balansą ir šilumos pasiskirstymą mieste. Tokie duomenys padeda atskirti, kur įšilimą lemia įprasti miesto dangų ypatumai, o kur papildomai prisideda energijos infrastruktūra.

    Vertinant rezultatus, svarbu pabrėžti kontekstą: fotovoltika mažina iškastinio kuro deginimą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, todėl jos nauda klimato politikai išlieka esminė. Tačiau miesto planavime atsiranda papildomas uždavinys, kaip energijos gamybą suderinti su karščio bangoms atsparesne urbanistine aplinka.

    Kaip sumažinti rizikas miestuose

    Specialistai dažniausiai siūlo sprendimus, kurie leidžia išlaikyti saulės energetikos plėtrą, bet sumažinti vietinį įšilimą. Tai apima geresnę modulių ventiliaciją, tinkamesnį jų aukštį virš stogo ar dangos, taip pat šviesesnes, daugiau spinduliuotės atspindinčias stogų ir aikštelių dangas.

    Ne mažiau svarbus ir želdinimas, nes medžiai bei žalieji stogai realiai mažina aplinkos temperatūrą ir gerina oro kokybę. Miestuose, kuriuose saulės elektrinės planuojamos didesniais masyvais, kartu su energetiniais sprendimais vis dažniau vertinami šešėliavimo, paviršių atspindžio ir lietaus vandens sulaikymo scenarijai.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nėra argumentas stabdyti saulės energetiką, bet signalas projektuoti ją išmaniau. Augant karščio bangų dažniui Europoje, tokie mikroklimato vertinimai gali tapti įprasta praktika, kad miestai būtų ir švaresni, ir vėsesni.