Tag: Fotožurnalistika

  • Budapešte atidaryta paroda: A. Engmano 1956 metų Vengrijos sukilimo nuotraukos

    Budapešte atidaryta paroda: A. Engmano 1956 metų Vengrijos sukilimo nuotraukos

    Budapešte, Vengrijos nacionalinio muziejaus sode, atidaryta lauko fotografijų paroda, kurioje eksponuojami švedo fotožurnalisto Anderso Engmano kadrai iš 1956 metų Vengrijos revoliucijos.

    Kaip praneša „Euronews“, įamžindamas sukilimo dienas A. Engmanas fotografavo ne tik Budapešte, bet ir Giore, prie Vengrijos–Austrijos sienos, o vėliau – pabėgėlių stovykloje Austrijoje.

    Parodos rengėjai pabrėžia, kad šie vaizdai šiandien vertinami ne vien kaip sukilimo liudijimas. Jie laikomi svarbiais dokumentais, atskleidžiančiais ir tarptautinės spaudos fotografijos istoriją.

    Tarp žinomiausių A. Engmano darbų – ir Erikos Szeles portretas. Mergina žuvo per susirėmimus būdama 15 metų.

    „Budapeštas, 1956“ – svarbiausias darbas

    Per atidarymą A. Engmano našlė Inga-Britt Liljeroth prisiminė, kad į Vengriją jis atvyko būdamas vos 23-ejų – kaip reporteris, dirbęs švedų savaitraščiui.

    Nors vėlesniais dešimtmečiais fotožurnalistas keliavo po pasaulį ir dirbo daugiau nei 100 šalių, 1956 metų įvykiai Vengrijoje jam liko reikšmingiausi.

    Pasak našlės, paklaustas, kas jį labiausiai paveikė ir ką jis laiko svarbiausiu savo gyvenimo darbu, A. Engmanas esą nedvejodamas atsakydavo: Budapeštas, 1956.

    Vienas ryškiausių kadrų – menininkas apšaudytoje gatvėje

    Vienoje įspūdingiausių parodos nuotraukų užfiksuotas dailininkas Tiboras Andrásas, piešiantis apšaudytoje Didžiojoje bulvaro atkarpoje.

    Menininko, kartu buvusio ir karo korespondento, sūnus prisiminė šeimos istoriją iš tų dienų: motina mėgino sulaikyti tėvą nuo išėjimo į miestą, tačiau šis, pasak jo, vis tiek ryžosi išeiti – net iššokdamas per langą.

    Rengėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad A. Engmano archyvas – kur kas platesnis: jo našlė iki šiol saugo dar kelis šimtus nuotraukų iš 1956 metų įvykių.

    Skelbiama, jog Nacionalinės atminties komitetas jau tariasi su našle dėl šių kadrų pristatymo ateityje.

  • Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Budapešte, Roberto Capa šiuolaikinės fotografijos centre, atidaryta 44-oji Vengrijos spaudos fotografijos paroda, kurioje ryškiausiai skamba politinių lūžių ir technologijų keliami klausimai. Renginio organizatoriai pabrėžia, kad šiemet konkursiniuose darbuose daugėja istorijų apie visuomenės įtampas, protestus ir tai, kaip nauji įrankiai keičia pačią vizualios informacijos prasmę.

    Parodos atidaryme centro vadovė Orsolya Kőrösi atkreipė dėmesį, kad fotožurnalisto darbas šiandien tampa dar svarbesnis nei anksčiau. Pasak jos, fotožurnalistas ne tik fiksuoja kadrą, bet ir būna įvykių vietoje, liudija, atsirenka, interpretuoja ir prisiima atsakomybę savo vardu patvirtindamas, jog rodomas vaizdas yra kiek įmanoma artimas realybei.

    „Fotožurnalistas ne tik fotografuoja, bet ir yra šalia, liudija, atsirenka ir interpretuoja, kartu pasirašydamas po teiginiu, kad tai, ką jis rodo, yra arti tikrovės“, – sakė Orsolya Kőrösi.

    Organizatorių teigimu, DI epochoje, kai vis sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo dirbtinai sukurto turinio, tokios parodos įgyja papildomą svorį. Jose viešai pristatomi darbai, už kuriuos autorius atsako savo reputacija, o žiūrovas gauna progą matyti patikrintą, konkurso taisyklių saugomą fotožurnalistiką.

    Šių metų konkursui pateikta daugiau nei 6 200 darbų, juos atsiuntė 258 fotografai. Parodoje rodomi kiekvienos iš 16 kategorijų trys geriausi darbai ir specialiųjų prizų laimėtojai, taip pat dalis komisijos atrinktų serijų, kurios, anot organizatorių, išsiskyrė svarba ar netikėtu pasakojimu.

    Vienas svarbiausių principų, kurį akcentuoja parodą kuruojanti Vengrijos žurnalistų asociacijos (MÚOSZ) fotožurnalistų sekcija, yra minimalus kišimasis į vaizdą. Skyriaus vadovas ir komisijos pirmininkas András Bánkuti pabrėžia, kad net ir nedidelis retušavimas gali būti laikomas manipuliacija, o tai reiškia automatinį pašalinimą iš konkurso.

    „Pas mus negalima retušuoti nuotraukos net ir tada, jei, pavyzdžiui, politiko veide matyti dėmė. Vos tik tai padarote, tai laikoma įsikišimu ir darbas iš karto iškrenta iš konkurso“, – sakė András Bánkuti.

    Šiemet MÚOSZ didysis prizas atiteko laisvai samdomai fotografei Dianai Nemeh už seriją „Nimród“. André Kertészo didžiuoju prizu įvertinta portalo „Telex“ fotografė Noémi Napsugár Melegh, kurios darbai siejami ne tik su protestų dokumentavimu, bet ir su itin asmeniška istorija.

    Fotografė didelio pripažinimo sulaukė už seriją, kurioje įamžino savo šeimos gedulą po 18 metų brolio mirties. Ji kelerius metus fotografavo artimuosius ir brolio bendraklasius, fiksuodama ne tik netekties skausmą, bet ir lėtą kasdienybės grįžimą, kai tuo pat metu keičiasi šeimos tarpusavio ryšiai.

    „Buvo labai sunku daryti šias nuotraukas, ypač situacijose, kuriose mano brolis turėjo būti. Aš mokiausi toje pačioje vidurinėje mokykloje, ir buvo keista po 15 metų atsidurti tose pačiose vietose, toje pačioje pirmakursių stovykloje, kur jis turėjo būti“, – sakė Noémi Napsugár Melegh.

    Pasak autorės, iš pradžių tai buvo fotografijos, skirtos tik jai pačiai, tačiau vėliau sprendimas pasidalyti jomis su artimiausiais profesiniais kolegomis tapo lūžio tašku gedėjimo procese. Tokios serijos parodoje išryškina tendenciją, kad fotožurnalistika vis dažniau jungia didžiuosius politinius įvykius ir asmeninę patirtį, o žiūrovui leidžia geriau suprasti, kaip viešos krizės persikelia į privačią erdvę.

    Paroda Roberto Capa centre Budapešte veiks iki lapkričio 8 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps ne tik metų fotožurnalistikos apžvalga, bet ir diskusijų erdve apie tai, kaip, DI aplinkoje daugėjant sintetinio turinio, keisis visuomenės pasitikėjimas fotografija kaip įrodymu.

  • World Press Photo 2025 metų nuotrauka: tėvo sulaikymas JAV migracijos tarnybų akimis

    World Press Photo 2025 metų nuotrauka: tėvo sulaikymas JAV migracijos tarnybų akimis

    World Press Photo fondas paskelbė 2025 metais metų nuotraukos laureatą – apdovanojimas atiteko stiprų emocinį krūvį turinčiam kadrui, atskleidžiančiam JAV migracijos kontrolės poveikį šeimoms. Nugalėtoja pripažinta nuotrauka pavadinimu Separated by ICE.

    Fotografiją Niujorke, Jacob K. Javits federaliniame pastate, užfiksavo nepriklausoma fotožurnalistė Carol Guzy. Kadre matyti dvi mergaitės, įsikibusios į tėvą Luisą, Ekvadoro migrantą, kai šį sulaiko migracijos pareigūnai.

    Šeimos teigimu, Luisas neturėjo teistumo ir buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Jo žmona Cocha ir trys vaikai, kurių amžius – 7, 13 ir 15 metų, po sulaikymo liko su staigiai išaugusia finansine našta ir stipria emocine įtampa.

    Nuotrauka daryta 2025 metais rugpjūtį, rengiant reportažą laikraščiui „Miami Herald“. Komisija ją išrinko iš 57 376 darbų, kuriuos pateikė daugiau nei 3 000 fotografų iš viso pasaulio.

    Tarptautinės komisijos pirmininkė Kira Pollack pabrėžė, kad laimėjęs kadras veikia kaip dokumentas, fiksuojantis realybę, kurios neįmanoma ignoruoti.

    „Metų nuotrauka yra įrodymas. Tai liudijimas apie vietą, kur šeima atskiriama, o tėvas sulaikomas ir išvedamas. Tai akimirka prieš nežinomybę“, – sakė Kira Pollack.

    Pasak jos, nuotraukoje juntamas chaosas ir baimė, o į kadrą labiausiai įtraukia vaikų veidai, bandantys sulaikyti tėvą nuo prievartinio atskyrimo. Komisija akcentavo, kad toks vaizdas tampa liudijimu apie politikos sprendimus, kurie viešąsias erdves paverčia asmeninių tragedijų vieta.

    Carol Guzy, ilgą laiką dokumentuojanti migracijos politikos pasekmes, teigė, kad šis vaizdas turi būti nemalonus žiūrėti, nes būtent diskomfortas gali išjudinti visuomenę iš abejingumo. Fotografė pabrėžė, kad apdovanojimas atkreipia tarptautinį dėmesį į istoriją, kuri dažnai lieka už statistikos ribų.

    „Ši nuotrauka turėtų skaudėti. Tikiuosi, kad ji pažadina žmones iš bet kokio susitaikymo su tuo, kas vyksta“, – teigė Carol Guzy.

    Ji taip pat pridūrė, kad daugybės šeimų kančia susipina su jų orumu ir atsparumu, o pasitikėjimas kamera leidžia visuomenei pamatyti tai, kas kitu atveju liktų nematoma. Fotografės teigimu, šis įvertinimas pirmiausia priklauso žmonėms, kurie ryžosi papasakoti savo istoriją.