Ukraina pradėjo realiomis karo sąlygomis bandyti humanoidinius robotus „Phantom MK-1“, kuriuos sukūrė JAV bendrovė „Foundation AI“. Skelbiama, kad du tokie robotai jau perduoti testams, o jų paskirtis kol kas – ne tiesioginis kovinis naudojimas.
Pasak kūrėjų, bandymai skirti įvertinti, ar humanoidinė forma gali suteikti pranašumų ten, kur įprasti ratais ar vikšrais važiuojantys robotai stringa. Tokie įrenginiai turėtų atlikti užduotis, susijusias su logistika, žvalgyba ir darbu sunkiai pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, požeminėse patalpose ar bunkeriuose.
Kam skirti šie bandymai?
Skelbiama, kad „Phantom MK-1“ nėra naudojamas kaip ginkluota platforma ir nėra apginkluotas. Pagrindinis tikslas – patikrinti, kaip robotas juda nelygiu reljefu, kaip patikimai vykdo komandų sekas ir ar gali sumažinti karių riziką pavojingose zonose.
Vakarų gynybos startuoliai vis dažniau Ukrainą vertina kaip vietą, kur naujos technologijos išbandomos greičiau nei tradicinėse programose. Tokios patirties poreikį diktuoja dronų, elektroninės kovos ir logistikos trikdžių realybė fronte, kai sprendimus tenka pritaikyti prie nuolat kintančių sąlygų.
Ką žinoma apie „Phantom MK-1“?
Viešai skelbiami duomenys rodo, kad „Phantom MK-1“ yra apie 175 centimetrų ūgio ir sveria maždaug 79 kilogramus. Nurodoma, kad jis gali nešti iki 20 kilogramų krovinį ir judėti maždaug 6,4 kilometro per valandą greičiu.
Kūrėjai taip pat akcentuoja, jog humanoidinė konstrukcija teoriškai leidžia atlikti veiksmus, pritaikytus žmonių aplinkai: lipti laiptais, atidarinėti duris, pernešti standartines dėžes ar įrangą. Vis dėlto praktikoje tokie scenarijai priklauso nuo stabilumo, jutiklių tikslumo ir ryšio patikimumo.
Kokios rizikos ir ribojimai?
Ekspertai pabrėžia, kad humanoidiniai robotai išlieka brangūs ir techniškai sudėtingi, o karo sąlygomis ypač svarbus jų remontuojamumas ir atsarginių dalių tiekimas. Didžiausi iššūkiai paprastai siejami su energijos atsargomis, ryšio trikdžiais ir pusiausvyros praradimo rizika ant nelygaus paviršiaus.
Diskusijų kelia ir DI panaudojimas, nes autonominės sistemos gali klysti, ypač dinamiškoje aplinkoje, kur daug triukšmo, dūmų, netikėtų kliūčių ir klaidinančių signalų. Dėl to realiame fronte dažnai siekiama, kad kritiniai sprendimai liktų žmogaus kontrolėje, o robotai veiktų kaip pagalbinė priemonė, o ne savarankiškas sprendėjas.
Jeigu bandymai pasiteisins, tokios platformos gali būti toliau tobulinamos ir pritaikomos konkrečioms užduotims, pavyzdžiui, krovinių pernešimui, sužeistųjų evakuacijos scenarijams ar darbui užterštose zonose. Tačiau iki plačios ir patikimos eksploatacijos dar reikės įrodyti, kad humanoidinė forma fronte yra ne tik įspūdinga, bet ir praktiškai efektyvi.