1910 metais Meksikoje prasidėjusi revoliucija tapo vienu kruviniausių šalies istorijos konfliktų ir iš esmės pakeitė politinį bei socialinį gyvenimą. Į kovą įsitraukė skirtingos stovyklos, kurias vedė charizmatiški lyderiai, o laikinos sąjungos dažnai virsdavo atviromis išdavystėmis.
Istorinis pasakojimas apie šį laikotarpį, publikuotas „The Collector“, primena, kad revoliucijos eigą nulėmė ne viena jėga, o nuolat persigrupuojančios frakcijos ir jų vadovai. Tarp ryškiausių vardų – Porfirio Díazas, Francisco I. Madero, Victoriano Huerta, Pancho Villa, Emiliano Zapata, Venustiano Carranza, Álvaro Obregón ir Plutarco Elías Calles.
Revoliucijos priešistorė siejama su beveik keturis dešimtmečius trukusiu Porfirio Díazo autoritariniu valdymu, vadinamu el Porfiriato. Šiuo laikotarpiu Meksika modernizavosi, plėtėsi pramonė, buvo tiesiami geležinkeliai, tačiau kartu stiprėjo nelygybė, o valdžios „tvarka“ rėmėsi jėga.
Galiausiai nepasitenkinimas peraugo į sukilimą: revoliucijos pradžia dažniausiai siejama su 1910 metų lapkričio 20 diena, kurią paskelbė Francisco I. Madero savo manifeste „Plan de San Luis“. Nors jo tikslas pirmiausia buvo politinė reforma ir rinkimų skaidrumas, įvykiai netrukus įgavo gerokai platesnį – ir radikalesnį – mastą.
Porfirio Díazas ir Madero: nuo sukilimo iki perversmo
Porfirio Díazas laikomas žmogumi, kurio valdymas sukūrė sąlygas revoliucijai įsiplieksti. Nors jo režimas pristatomas kaip modernizavęs šalį, valdžia rėmėsi kariuomene ir represijomis, o visuomenės dauguma realios naudos nejuto.
1911 metų gegužės 25 dieną Díazas atsistatydino ir netrukus pasitraukė į tremtį Prancūzijoje. Tačiau jo pasitraukimas nereiškė stabilumo: skirtingos revoliucijos stovyklos jau turėjo nevienodus lūkesčius, kokia turi būti nauja Meksika.
Francisco I. Madero, turtingos žemvaldžių klasės atstovas, revoliucijoje iškilo kaip demokratinių permainų šalininkas. Jo šūkis „sufragio efectivo, no reelección“ pabrėžė siekį užtikrinti tikrus rinkimus ir užkirsti kelią valdžios „amžinimui“ per perrinkimus.
Vis dėlto Madero reformų kryptis daliai revoliucionierių pasirodė pernelyg nuosaiki. Galiausiai jis liko be tvirtų sąjungininkų ir buvo nuverstas per karinį perversmą, vadinamą la Decena Trágica, kai jį išdavė dalis generolų.
Huertos valdžia ir frakcijų karas
Po Madero nuvertimo valdžią perėmė Victoriano Huerta – buvęs režimo aplinkos žmogus, tapęs revoliucijos oponentu. Tekste minima, kad perversmo užkulisiuose dalyvavo ir JAV ambasadorius Henry Lane Wilson, o sąmokslas vėliau imtas vadinti el Pacto de la Embajada.
Huerta iš pradžių sugebėjo išsilaikyti manevruodamas tarp skirtingų interesų, tačiau netrukus tapo taikiniu tiems, kurie revoliuciją matė kaip kovą už konstitucinę santvarką. Jo režimas galiausiai buvo nuverstas 1915 metais.
Šiame etape išryškėjo ir platesnė „senosios tvarkos“ stovykla: dalis elito ir karininkijos mėgino sugrąžinti ikirevoliucinį status quo, todėl konfliktas virto ne vien valdžios pasikeitimu, o ilgu politiniu ir kariniu susirėmimų ciklu.
Villa, Zapata ir kova dėl revoliucijos krypties
Vienais garsiausių revoliucijos vardų tapo Francisco (Pancho) Villa ir Emiliano Zapata. Abu siejami su parama paprastiems žmonėms ir žemės reformos idėjomis, tačiau jų kelias nuolat susikirsdavo su kitų lyderių interesais.
Villa kilo šiaurėje, Chihuahua valstijoje. Jis pradžioje rėmė Madero, vėliau jo viltys greitomis permainomis blėso, o santykiai su Huerta tapo priešiški – Huerta net bandė jį nubausti mirtimi, tačiau Villa buvo išgelbėtas ir galiausiai vėl įsitraukė į kovą prieš uzurpatorių.
Tekste primenama ir viena garsiausių Villos istorijų: po jo išpuolio prieš Kolumbuso miestą Naujojoje Meksikoje Jungtinės Valstijos surengė baudžiamąją ekspediciją, tačiau Villa taip ir nebuvo sučiuptas. Vėliau jis pralaimėjo politinę ir karinę kovą, pasitraukė į jam skirtą haciendą, o 1923 metais buvo nužudytas – tikėtina, politinių priešų.
Zapata, kilęs iš Morelos regiono, tapo radikalesnės revoliucijos krypties simboliu. Jo vadovaujamas judėjimas pietuose įtvirtino idėją, kad vien politinių rinkimų permainų nepakanka – būtinos gilesnės socialinės reformos, net jei tai reiškia konfliktą su buvusiais sąjungininkais.
Ši įtampa tarp „nuosaikios“ ir „radikalios“ revoliucijos vizijų tapo viena priežasčių, kodėl Meksikos revoliucija virto ilgalaikiu frakcijų karu, kuriame sąjungos dažnai būdavo laikinos.
Carranza, Obregón ir Calles: nuo konstitucionalistų iki naujos sistemos
Venustiano Carranza tapo vienu pagrindinių konstitucionalistų lyderių. Jis parengė „Plan de Guadalupe“, kuriuo buvo neigiama Huertos valdžios teisėtumas ir kviečiama sukilti, siekiant atkurti konstitucinę tvarką, siejamą su 1857 metų konstitucija.
Kai Huerta buvo nuverstas, bendras frontas subyrėjo: villistai ir zapatistai stojo prieš Carranzos valdžią. Konfliktas persikėlė į naują etapą, kur revoliucija tapo kova dėl to, kas kontroliuos pokyčių kryptį ir valdžios institucijas.
Álvaro Obregón, vienas svarbiausių Carranzos stovyklos lyderių, iškilo kaip efektyvus karvedys. Tekste pasakojama, kad mūšyje prie Celaya jis neteko dešinės rankos ir dėl to gavo pravardę „vienarankis iš Celaya“, o jo vadovaujamos pajėgos prisidėjo prie villistų pralaimėjimo.
Tačiau ir konstitucionalistų stovykloje netrūko išdavysčių. Carranzai paskyrus įpėdiniu mažiau žinomą diplomatą, Obregón ir Plutarco Elías Calles perėjo į opoziciją, o Carranza buvo nužudytas bėgdamas į Veracruz.
Plutarco Elías Calles laikomas veikėju, kurio prezidentavimo laikotarpis simboliškai žymi revoliucijos eros pabaigą. Jis įkūrė Nacionalinę revoliucinę partiją, vėliau tapusią Institucine revoliucine partija (PRI), kuri valdžioje išsilaikė daugiau nei 70 metų iš eilės.
Tekste pažymima, kad Calles paskelbė caudillo eros pabaigą ir institucinio laikotarpio pradžią, tačiau pats sukaupė didelę įtaką, o vėliau šalį faktiškai valdė per jam lojalius prezidentus per laikotarpį, vadinamą „El Maximato“. Jo dominavimas baigėsi, kai 1934 metais išrinktas Lázaro Cárdenas išstūmė Calles į tremtį.