Neįprastas radinys karališkame kape
VI amžiuje gyvenusi frankų karalienė Arnegunda buvo palaidota išskirtinai turtingai: sarkofage rasta šilko drabužių fragmentų, aukso ir granatų papuošalų, diržo bei avalynės detalių. Vienas žiedas su įrašu leido patikimai nustatyti, kad kapas priklausė būtent jai.
Tačiau didžiausią klausimą tyrėjams kėlė ne brangenybės, o organinė liekana, kuri tokiomis sąlygomis paprastai neišsilaiko. Karalienės kūnas daugiausia buvo suiręs, bet vienas plautis kažkokiu būdu išliko net apie 1 400 metų.
Kodėl plautis nesuyro?
Ilgą laiką buvo manoma, kad tai galėjo lemti atsitiktinai susiklosčiusios kapo sąlygos, pavyzdžiui, drėgmė, temperatūra ar mikroorganizmų aktyvumas. Visgi vėlesni tyrimai parodė, kad vien tik „sėkmės“ paaiškinimo nepakanka.
2016 metais bioantropologė Raffaella Bianucci išlikusį audinį analizavo elektroninės mikroskopijos metodais. Rezultatai leido daryti išvadą, kad plaučio išsilaikymą greičiausiai sustiprino sąmoningas kūno konservavimas po mirties.
Mumifikacija Europoje: ne Egipto išskirtinumas
Tyrėjų vertinimu, Arnegundai galėjo būti taikyta mumifikavimo forma, primenanti kai kurias senovės Romoje ir Egipte žinotas praktikas. Šiuo atveju tai nebuvo klasikinis vidinių organų pašalinimas: manoma, kad balzamavimo medžiagos pateko į kūną per burną ir galėjo pasiekti kvėpavimo takus.
Papildomą vaidmenį, tikėtina, suvaidino kapo aplinkoje buvusios medžiagos ir jų cheminės sąveikos. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad plautyje esančios medžiagos galėjo reaguoti su vario detale, buvusia puošniame karalienės dirže, taip sustiprindamos audinių konservaciją.
Prie ilgaamžiškumo galėjo prisidėti ir paties organo ypatybės: plaučiai kai kuriais atvejais gali irti lėčiau nei kiti organai dėl savo struktūros bei tam tikrų ląstelinių procesų. Vis dėlto šiuo atveju lemiama, kaip manoma, buvo kelių veiksnių kombinacija.
Ką šis atvejis pasako apie ankstyvuosius viduramžius
Arnegundos palaikai tapo svarbiu įrodymu, kad sudėtingos kūnų išsaugojimo praktikos galėjo būti taikomos ir už senovės Egipto ribų, ankstyvųjų viduramžių Europoje. Tai taip pat padėjo geriau suprasti merovingų elito laidojimo tradicijas ir jų ryšius su ankstesnėmis kultūrinėmis praktikomis.
Tyrimai pateikė žinių ir apie pačią karalienę: manoma, kad mirties metu ji galėjo būti maždaug 60–70 metų amžiaus, o tai VI amžiaus kontekste laikoma ilgu gyvenimu. Kapavietės prabanga ir išlikusios aprangos detalės leido tiksliau rekonstruoti aukštuomenės statusą ir to meto reprezentacijos ženklus.
Istorikams ir bioantropologams šis plautis iš pavienės mįslės virto informacijos šaltiniu apie chemiją, laidojimo ritualus ir socialinę hierarchiją. Naujos analizės rodo, kad net ir labai senos organinės liekanos gali atskleisti daugiau, nei buvo įmanoma įsivaizduoti ankstesniais dešimtmečiais.