772–804 metais frankų karalius Karolis Didysis (Charlemagne) beveik tris dešimtmečius kariavo su šiaurės rytų kaimynais saksais – pagoniškomis gentimis, kurios ilgainiui buvo įjungtos į Frankų valstybę.
Kaip pasakoja „The Collector“, konfliktas vadinamas šventuoju karu, nes vienu iš tikslų tapo saksų krikštijimas, tačiau iš esmės tai buvo ir teritorinė, ir valdžios kontrolės kova.
Įtampa tarp frankų ir saksų brendo dar Karolio Didžiojo senelio Karolio Martelio laikais: šaltiniai mini saksų antpuolius ir atsakomuosius žygius, o vėliau karas protarpiais tęsėsi ir valdant Pepinui III.
Karoliui Didžiajam pradėjus žygius prieš Saksoniją, jų pasekmės buvo ilgalaikės: dauguma regiono galiausiai atsidūrė Frankų įtakoje, o pagonybė pamažu stumta į paraštes, daliai saksų migruojant po karalystę.
Nuo Irminsulo sudeginimo iki didžiųjų sukilimų
Karas įsiplieskė 772 metais, kai Karolis Didysis įsiveržė į Saksoniją, užėmė Eresburgo tvirtovę ir sudegino Irminsulą – saksams šventą religinį simbolį.
Šis veiksmas saksų nepalaužė: 773 metais jų kariuomenė įsiveržė į Frankų teritoriją, puolė Buraburgo pilį, degino gyvenvietes ir kėlė paniką pasienio gyventojams.
774–776 metais vyko naujos frankų kampanijos, kovos prie Vezero, tvirtovių atstatymas ir įkaitų ėmimas. Šaltiniai mini, kad vieno epizodo metu saksams pavyko prasiskverbti į stovyklą ir išžudyti dalį miegančių karių.
Karoliui Didžiajam laikinai pasitraukus spręsti reikalų Italijoje, saksai vėl smogė – atakavo Eresburgą ir bandė įveikti Syburgo tvirtovę. Po to frankų atsakas dar labiau sugriežtėjo.
Krikštas kaip sąlyga ir 4 500 saksų mirties bausmės
Karališkieji frankų metraščiai leidžia suprasti, kad laikui bėgant Karolio Didžiojo priemonės darėsi vis griežtesnės: saksams pradėta kelti ne tik įkaitų ar duoklių, bet ir atsivertimo į krikščionybę sąlyga.
777 metais Paderborne sušauktas susirinkimas ir masiniai krikštai sukūrė trumpą ramybę, tačiau ji netruko. Karoliui Didžiajam išvykus į žygį per Pirėnus, pasipriešinimo lyderis Vidukindas pakėlė naują sukilimą, per kurį buvo deginamos bažnyčios ir vienuolynai.
Lūžiu tapo 782 metai: frankų pajėgos susirėmimuose patyrė skaudų smūgį, o tai, pasak teksto, išprovokavo itin žiaurų atsaką.
Karolis Didysis įsakė nukirsti galvas 4 500 saksų belaisvių – šis epizodas laikomas viena brutaliausių karo akimirkų ir simbolizuoja, kokiais metodais buvo siekiama palaužti pasipriešinimą.
Vidukindo pasidavimas ir Saksonijos įjungimas į Frankų karalystę
784–785 metų žiemą Karolis Didysis liko Eresburge, tęsė žygius ir, kaip teigiama tekste, galiausiai privertė sukilėlius trauktis. Tuo laikotarpiu Vidukindas atvyko pas Karolį Didįjį, priėmė krikštą ir prisiekė ištikimybę.
Nuo tada saksai vis labiau integravosi į Frankų karalystę ir dalyvavo bendruose kariniuose žygiuose, pavyzdžiui, 789 metais kampanijoje prieš slavus.
Vis dėlto sukilimai dar kartojosi: minimi maištai 794 ir 798 metais, po kurių Karolis Didysis vykdė niokojančius žygius tarp Elbės ir Vezero.
Galiausiai Saksonijos karai baigėsi Karoliui Didžiajam palankiai – likusį jo gyvenimą regionas, anot teksto, iš esmės buvo nuramintas, o saksų diduomenė vis labiau įsiliejo į Frankų valstybės struktūras.