CP v2

Tag: Fraunhofer institutas

  • Draudimas automobiliams su vidaus degimo varikliais: „Fraunhofer“ įspėja dėl darbo vietų, bet Lietuva gali laimėti

    Kas keičia Europos automobilių pramonę

    Europos Sąjungos tikslas mažinti transporto taršą reiškia spartesnį perėjimą prie elektrinių automobilių, o nuo 2035 metų nauji lengvieji automobiliai turės atitikti itin griežtus CO2 reikalavimus. Praktikoje tai dažniausiai siejama su vidaus degimo variklių eros pabaiga naujų automobilių rinkoje, nors technologinių išimčių diskusijos tęsiasi.

    Vokietijos metalo ir elektros pramonės darbdavių asociacijos užsakymu „Fraunhofer“ institutas vertino, kaip dabartinis reguliavimo kelias gali pakeisti darbo rinką ir sukuriamą vertę automobilių sektoriuje. Išvada griežta: transformacija gali būti skausminga didžiosioms gamybos šalims, bet daliai regiono atsiveria ir galimybių langas.

    Prognozė: mažiau darbo vietų ir mažesnė vertė

    „Fraunhofer“ vertinime teigiama, kad iki 2040 metų Europos automobilių pramonėje rizikuoja dingti apie 726 000 darbo vietų, arba maždaug 45 proc. dabartinio užimtumo. Skaičiavimas remiasi prielaida, kad šiuo metu sektoriuje dirba apie 1 600 000 žmonių.

    Taip pat prognozuojamas ir sukuriamos pridėtinės vertės kritimas, lyginant su 2025 metais: apie 95 mlrd. eurų, arba maždaug 38 proc. Šie skaičiai pateikiami kaip neto rezultatas, įvertinus ir naujų technologijų plėtros naudą.

    „Aukšti mokesčiai ir rinkliavos, brangi energija, didelės darbo sąnaudos, perteklinė biurokratija“, – sakė Vokietijos automobilių pramonės atstovai, aiškindami, kodėl naujos investicijos ir darbo vietos dažniau kuriamos už šalies ribų.

    Kodėl šalys paveikiamos nevienodai

    Vertinime išskiriama, kad didžiausią neigiamą poveikį gali patirti šalys, kurių ekonomikoje svarbi vidaus degimo variklių komponentų gamyba ir susijusios tiekimo grandinės. Minimos Austrija, Italija ir Prancūzija, kuriose, pagal pateiktą scenarijų, automobilių sektoriaus sukuriama vertė 2040 metais galėtų būti gerokai mažesnė nei 2025 metais.

    Vokietijos atvejis išskiriamas dėl masto: net jei procentinis kritimas mažesnis nei kai kuriose šalyse, absoliuti suma būtų didžiausia vien dėl pramonės apimties. Tyrime akcentuojama, kad konkurencingumą veikia ne tik technologinis posūkis, bet ir rinkos sąlygos, įskaitant energijos kainas ir reguliacinę aplinką.

    Kodėl Baltijos regionui gali atsiverti šansas

    Nors bendras vaizdas niūrus, kai kuriose šalyse prognozuojama geresnė dinamika dėl gamybos perskirstymo į mažesnių sąnaudų regionus ir dėl investicijų į naujas grandis, tokias kaip elektriniai varikliai, galios elektronika ar akumuliatorių komponentai. Tyrime pabrėžiama, kad didelę reikšmę turės tai, kur Europoje koncentruosis automatizuotos, aukštos pridėtinės vertės gamybos linijos.

    Lietuvai tai svarbu dėl dviejų priežasčių: pirma, regionas konkuruoja dėl naujų investicijų, kurios gali persikelti iš brangesnių lokacijų, antra, auganti elektromobilių ir baterijų ekosistema didina paklausą inžinerinėms kompetencijoms ir tiekėjų tinklui. Vis dėlto reali nauda priklausys nuo infrastruktūros, kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir stabilios energetikos kainos pramonei.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad draudimo vidaus degimo varikliams tema dažnai supaprastinama iki vieno sprendimo, nors iš tiesų ją sudaro keli sluoksniai: emisijų normos, gamybos perkėlimas, investicijų aplinka ir technologijų pasirinkimai. Todėl klausimas, kas laimės, o kas pralaimės, galiausiai spręsis ne vien Briuselyje, bet ir nacionalinių sprendimų pakete.

  • Po Ramiojo vandenyno dugnu ties Los Andželu testuos povandeninę hidroakumuliacinę elektrinę

    Povandeninė „baterija“ iš betono

    Prie Los Andželo krantų Ramiajame vandenyne planuojama įrengti neįprastą energijos kaupimo sistemą: tuščiavidurę betoninę sferą, kuri veiktų kaip hidroakumuliacinė elektrinė po vandeniu. Tai eksperimentinis projektas, kuriuo siekiama spręsti vieną didžiausių atsinaujinančios energetikos iššūkių – kaip patikimai sukaupti perteklinę elektrą ir grąžinti ją į tinklą tada, kai jos labiausiai reikia.

    Projektas vadinamas StEnSea (Stored Energy in the Sea) ir siejamas su Fraunhoferio instituto Energetikos ekonomikos ir energetikos sistemų tyrėjais. Bandomąjį įrenginį planuojama testuoti 2026 metų pabaigoje, o bandymai turėtų parodyti, ar technologija atlaikys ilgalaikį darbą atviroje jūroje.

    Kaip veikia StEnSea?

    Principas artimas klasikinei hidroakumuliacijai, kai vanduo pakeliamas į aukštesnį rezervuarą, o vėliau leidžiamas per turbinas gaminant elektrą. Tik šiuo atveju „aukštį“ pakeičia jūros slėgis, o rezervuaru tampa ant dugno pastatyta sfera.

    Kai elektros sistemai reikia papildomos galios, atidaromas vožtuvas ir jūros vanduo dėl didelio slėgio veržiasi į sferą, sukamdamas turbinos generatorių. Kai tinkle susidaro perteklinė elektra, siurbliai vandenį iš sferos išstumia atgal į jūrą, taip „įkraudami“ sistemą kitam ciklui.

    „Mes iš esmės perkeliame patikrintą hidroakumuliacijos logiką į vietą, kur gamtiniai apribojimai mažesni, o energijos kaupimui reikalingą slėgį suteikia pats vandenynas“, – sakė projekto komandos atstovas Bernhardas Ernstas.

    Kodėl tai svarbu tinklams?

    Energijos kaupimas tampa kritiškai svarbus augant vėjo ir saulės generacijai: jų gamyba priklauso nuo oro sąlygų, todėl tinklams reikia lankstumo. Tokios sistemos paprastai naudojamos valandoms ar kelioms dienoms subalansuoti paklausą ir pasiūlą, kai vakare didėja vartojimas, o dieną ar vėjuotomis valandomis atsiranda perteklius.

    Fraunhoferio instituto vertinimu, tinkamose pakrančių vietose pasauliniu mastu teorinė tokio kaupimo talpa galėtų siekti apie 817 000 gigavatvalandžių. Palyginimui, vien Vokietijoje veikiančių sausumos hidroakumuliacinių elektrinių bendra talpa yra mažesnė nei 40 gigavatvalandžių.

    Technologijos kūrėjai nurodo, kad vieno pilno įkrovimo ir iškrovimo ciklo naudingumo koeficientas siektų apie 75–80 proc. Tai kiek mažiau nei kai kurių tradicinių hidroakumuliacinių sprendimų, tačiau patenka į konkurencingą ilgiau trunkančio energijos kaupimo technologijų intervalą.

    Kokie iššūkiai laukia jūroje?

    Konceptas jau buvo išbandytas mažesniu mastu – ežere panaudojus maždaug 3 metrų skersmens sferą. Tačiau bandymai atvirame vandenyne turės atsakyti į esminius klausimus: ar įranga bus patikima didesniame gylyje, kaip elgsis ilguoju laikotarpiu, ir ar priežiūros bei infrastruktūros kaštai leis technologijai konkuruoti su kitais energijos kaupimo būdais.

    Kūrėjai kaip praktišką diegimo zoną mini maždaug 600–800 metrų gylį, kur slėgis pakankamai didelis efektyviam veikimui, o konstrukcijoms, kaip teigiama, gali pakakti įprasto konstrukcinio betono. Potencialių vietų pakrantėse ieškoma įvairiuose regionuose – nuo Europos iki abiejų JAV pakrančių, taip pat svarstomi ir gilių ežerų ar užlietų karjerų scenarijai.