French Touch judėjimas, 1990–2000-aisiais iškėlęs Prancūzijos elektroninę muziką į pasaulinį pirmą planą, šiandien vis dažniau vadinamas nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau kartu jis kelia ginčų: ar tai vis dar gyva scena, ar jau įamžintas istorinis ženklas, kurį patogu pasitelkti politinei ir kultūrinei darbotvarkei.
Diskusijas sustiprino sprendimas prancūzų elektroninę muziką įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo inventorių. Kultūros ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ar Laurent Garnier suformavo tarptautinį etaloną, o žanras įsitvirtino visuose regionuose ir telkia skirtingas auditorijas.
Nuo pogrindžio iki institucijų
Toks institucinis pripažinimas dar prieš kelerius metus atrodė paradoksalus scenai, kuri ilgą laiką klestėjo klubų ir reivų kultūroje. Žurnalistas Stéphane’as Jourdain’as, tyrinėjantis French Touch istoriją, primena, kad dalis kūrėjų skeptiškai vertino valstybinius apdovanojimus ir oficialius titulus, nes elektronika gimė kaip laisvės ir alternatyvos erdvė.
Pasak jo, simboliška įtampa išlieka ir šiandien: valstybės vadovų pagarba didiesiems DJ vardams kartais disonuoja su griežtesne vidaus politikos laikysena neteisėtų reivų atžvilgiu. Tai, anot Jourdain’o, leidžia klausti, ar scena dera su institucionalizacija, kai jos šaknys susijusios su bendruomeniškumu ir neformaliais renginiais.
Kontekstą paaštrino ir pastarųjų metų įvykiai, tarp jų ir Prancūzijos prodiuserio bei DJ Kavinsky mirtis 2026 metais. Prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pagerbė muzikantą, pabrėždamas jo vaidmenį Prancūzijos popkultūroje ir tai, kad French Touch skambėjo pasaulinei auditorijai, įskaitant olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją Paryžiuje.
Ar French Touch dar gyvas?
Nepaisant to, kad French Touch dažnai pristatomas kaip praeities aukso amžius, judėjimo įtaka neblėsta. Jourdain’as atkreipia dėmesį į ilgalaikį komercinį gyvybingumą: tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau renka dideles perklausas, o senesni hitai platformose išgyvena naujus pakilimus.
Kartu keičiasi ir pati „French Touch“ sąvoka. Kai kuriems tai gana plati elektronikos kryptis, apimanti įvairius house ir techno atspalvius, kitiems tai labai konkretus skambesys, siejamas su trumpais disco ir soul semplais bei filtruotomis bosinėmis linijomis, kurios tapo 1990-ųjų pabaigos vizitine kortele.
DJ Svenas Løve, vienas Paryžiaus 1990-ųjų klubinės scenos veikėjų, pabrėžia, kad originalus skambesys buvo paremtas konkrečiais to meto techniniais sprendimais ir estetika. Jo vertinimu, tas stilius šiandien egzistuoja, bet nebeturi naujumo efekto, o popmuzikos logika remiasi nuolatiniu atsinaujinimu.
Paveldas, nostalgija ir nauja karta
French Touch istoriją maitina ir pasakojimai apie netektis bei simbolinius momentus, kurie sugrąžina dėmesį į epochą. Løve atkreipia dėmesį, kad scenos revivals dažnai kyla po 20–30 metų, kai nauja karta atranda ankstesnį laikotarpį per įrašus, filmus ir socialinius tinklus.
Šalia nostalgijos ryškėja ir tiesioginis paveldėjimas šeimose. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebima, kad garsiausių vardų vaikai patys imasi didžėjavimo ir pasirodymų, o renginių organizatoriai pabrėžia, jog sprendimą juos kviesti lemia ne pavardė, o realūs įgūdžiai ir kryptingas darbas.
Praėjus trims dešimtmečiams, French Touch tampa ir gyvu muzikos rinkos reiškiniu, ir kultūriniu simboliu, kurį bandoma įtvirtinti kaip paveldą. Atsakymas į klausimą, kas iš jo liko, priklauso nuo žvilgsnio taško: vieniems tai vis dar skambantis repertuaras ir įtaka, kitiems – laikmečio ženklas, kurį šiandien perrašo institucijos, politika ir naujos kartos interpretacijos.
