CP v2

Tag: Freskos

  • Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romoje, Oppijaus kalvoje netoli Koliziejaus, duris atvėrė naujas muziejus Trajano termų komplekse. Pagrindinis jo akcentas – restauruota Didžioji mozaika ir freska, vadinama tapytu miestu, daugiau kaip tūkstantmetį slėptos po žeme.

    Abu kūriniai aptikti 1990-aisiais vykdant archeologinius tyrimus požeminėje galerijoje. Specialistai juos sieja su I mūsų eros amžiumi, o konservatoriai pabrėžia, kad net ir po ilgo buvimo po žeme išliko aiškiai atpažįstami mėlyni bei terakotiniai atspalviai, nors spalvos ir priblėsusios.

    Ką tiksliai pamatys lankytojai?

    Didžioji mozaika – monumentalus sieninis kūrinys, kurio aukštis siekia apie 15 metrų. Joje vaizduojami architektūriniai elementai, kolonos ir figūros keliuose lygiuose, o kompozicija nuo teatrališkų scenų viršuje pereina į tarsi iš paukščio skrydžio matomą uostamiesčio planą apačioje.

    Freska tapytas miestas apibūdinama kaip maždaug 10 kvadratinių metrų dydžio sienų tapybos fragmentas, priklausęs ankstesniam pastatui, buvusiam dar iki Trajano termų. Joje miestas vaizduojamas iš viršaus, todėl kūrinys laikomas vertingu šaltiniu, padedančiu suprasti romėnų urbanistines idėjas ir vaizdavimo tradicijas.

    Per pristatymą Romos meras Roberto Gualtieri pabrėžė kūrinių išskirtinumą tiek dėl meninės vertės, tiek dėl istorinės ir dokumentinės reikšmės.

    Trajano termų mastas ir kontekstas

    Trajano termos imperatorius Trajanas dedikavo 109 metais, o kompleksas, kaip teigiama, tuo metu buvo vienas didžiausių tokio tipo statinių – užėmė apie 6 hektarus. Jame buvo ne tik maudyklos, bet ir erdvės fizinei veiklai, poilsiui bei kultūrai, o statyba integravo ir senesnius sluoksnius, įskaitant dalį Domus Aurea.

    Naujajame muziejuje restauracija derinama su infrastruktūros atnaujinimu: įrengti panoraminiai poilsio taškai, nauji pėsčiųjų maršrutai ir amfiteatrinio tipo sėdimos vietos, pritaikytos koncertams, konferencijoms ir kitiems renginiams. Pasak projekto rengėjų, toks sprendimas leidžia teritoriją naudoti plačiau, tačiau kartu reikalauja griežtesnės apsaugos režimo.

    Lankytojams – ribotos grupės

    Siekiant įvertinti, kaip lankytojų srautai veikia jautrius restauruotus paviršius, pirmieji apsilankymai numatyti bandomuoju režimu. Jie vyks savaitgaliais mažoms grupėms, su nemokamomis ekskursijomis ir išankstine registracija, pradedant rugsėjo 12 dieną ir rugsėjo 13 dieną.

    Nuo spalio 2 dienos kompleksas planuojamas atverti nuo penktadienio iki sekmadienio. Numatyti šeši apsilankymo laikai per dieną, o vienu metu įleidžiama iki 15 žmonių, kad būtų išlaikytas stabilus mikroklimatas ir sumažinta rizika freskų bei mozaikų būklei.

  • Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Radinių aptikta netikėtai

    Įprastas inžinerinis projektas Romos Celijaus kalvoje virto vienu ryškiausių pastarųjų metų archeologinių atradimų mieste. Tvirtinant senovinę sieną Villa Celimontana teritorijoje netikėtai atsidengė didelio romėnų laikų pastato liekanos.

    Archeologai praneša identifikavę aštuonis kambarius, iš kurių penki jau pilnai ištirti, o dar kelių patalpų sienos tęsiasi už dabartinės kasinėjimų zonos. Pastatas išsiskiria dekoru: aptiktos mozaikos, freskų fragmentai ir tapytos lubos.

    Du laikotarpiai vienoje patalpoje

    Kasinių vadovė Simona Moretta teigė, kad dėl vietos artumo Romos forumui komanda tikėjosi rasti antikos pėdsakų, tačiau ne tokio masto ir išskirtinės būklės objektą. Pasak jos, kai kurių patalpų dekoras liudija ilgą pastato naudojimą ir perplanavimus.

    „Būdami pačioje senovės Romos širdyje, visai šalia Romos forumo, galimybę aptikti antikinių radinių tikrai buvome numatę, bet ne tokio svarbumo. Radome penkias pilnai ištirtas patalpas ir dar kelias, kurių sienos tęsiasi už kasinėjimų ribų“, – sakė S. Moretta.

    Vienoje patalpoje archeologai aptiko dvi viena ant kitos įrengtas mozaikas: viršutinė datuojama trečiuoju amžiumi, o apatinė – antruoju amžiumi. Toks sluoksniavimas rodo, kad interjeras buvo atnaujinamas, prisitaikant prie kintančių skonių ir galimybių.

    Ką atskleidė mozaikos ir lubos

    Kasinėjimų komandos šiuo metu valo ir kataloguoja šimtus artefaktų: marmuro fragmentus, keramiką, mozaikų dalis ir tapyto tinko gabalus. Restauratoriai taip pat dėlioja į didelius fragmentus subyrėjusias lubų dalis, kurios, anot specialistų, išliko geriau, nei tikėtasi.

    „Ant naujausios mozaikos šioje patalpoje radome tapytas lubas dideliais gabalais, kuriuos kartu su puikiais restauratoriais pavyko kruopščiai išrūšiuoti“, – pasakojo S. Moretta.

    Ji pridūrė, kad lubų rekonstrukcijai tikimasi turėti daugiau nei 50 proc. originalo: dominuoja raudonų ir mėlynų apskritimų motyvai bei balto stiuko rėmai. Tokios detalės leidžia manyti, kad patalpos buvo reprezentacinės ir skirtos parodyti savininkų statusą.

    Specialioji Romos archeologijos superintendento tarnybos vadovė Daniela Porro nurodė, kad kompleksas datuojamas antruoju amžiumi, o vėliau, trečiajame amžiuje, buvo pertvarkytas. Vienoje patalpoje užfiksuota geometrinė mozaika su centriniu emblemos vaizdu, kuriame matomas delfinas ir žuvys.

    Domus ar kareivinės?

    Tyrėjai dar nėra nustatę, kokia buvo pirminė pastato paskirtis. Prabangus dekoras leidžia svarstyti, kad tai galėjo būti domus – turtingos ir įtakingos romėnų šeimos namai, tačiau svarstoma ir kita versija.

    „Tikėtina, kad tai galėjo būti svarbios šeimos domus, kurią išduoda elegantiška puošyba, bet neatmetame ir galimybės, kad tai buvo kareivinės, susijusios su senovės Romos ugniagesių tarnyba. Šiuo klausimu tyrimai dar tęsiasi“, – sakė D. Porro.

    Atradimas pakeitė ir patį projektą: planuota įprasta stabilizacija virto platesniais kasinėjimais, siekiant suprasti, kokio dydžio statinys slypi po žeme. Darbai vykdomi kaip dalis Italijos Nacionalinio atkūrimo ir atsparumo plano finansuojamos restauracijos, o archeologai tikisi, kad tyrimai papildys žinias apie antikinės Romos urbanistinį sluoksnį ir kasdienybę.

  • Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Freskų fragmentai grįžta į skliautą

    Pompėjos archeologai pristatė iš dalies atkurtą freskomis dekoruotą pokylių salės lubų skliautą, sudėliotą iš daugybės rastų fragmentų. Skelbiama, kad vaizduose dominuoja graikų mitologijos siužetai, siejami su Dionisu ir Ariadne.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, lubų rekonstrukcijai pritaikyta nauja metodika, leidžianti fragmentus montuoti taip, kad būtų atkuriama pirminė skliauto forma. Atkūrimas vyko ne tik restauruojant tapybą, bet ir sprendžiant konstrukcinius iššūkius.

    Inovatyvi rekonstrukcijos technika

    Specialistai pagamino lenktą atraminę konstrukciją, ant kurios fragmentai išdėstomi pagal skliauto kreivę. Tokia sistema leidžia tiksliau atkurti erdvinį vaizdą ir kartu saugoti trapią medžiagą nuo papildomo mechaninio poveikio.

    Šiuo metu pavyko rekonstruoti daugiau nei ketvirtadalį pirminio lubų ploto. Parkas pabrėžia, kad procesas yra atviras tęstiniam papildymui, nes vykstant kasinėjimams ir restauracijai randami nauji fragmentai, kuriuos galima įkomponuoti į bendrą kompoziciją.

    Kur aptiktas skliautas ir kodėl tai svarbu

    Manoma, kad freskomis puoštos lubos priklausė pokylių salei, buvusiai viršutiniame namo aukšte, šalia įrengtos kepyklos. Toks derinys padeda geriau suprasti, kaip Pompėjoje buvo susijusi buitis, amatai ir pasiturinčių miestiečių reprezentacinės erdvės.

    Rekonstruotas skliautas pristatytas tarptautinio seminaro pabaigoje, kuriame aptarti naujausi Pompėjos atradimai ir restauravimo praktikos. Pompėja pastaraisiais metais vis dažniau tampa ne tik kasinėjimų, bet ir pažangių paveldo išsaugojimo metodų bandymų lauku.

    „Italija yra pasaulinė archeologinės restauracijos lyderė, o Pompėja su savo restauratorių komanda šiose pastangose atlieka centrinį vaidmenį“, – sakė Pompėjos kasinėjimų vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Todėl džiaugiamės galėdami dalytis konservavimo projektų rezultatais su pasauliu, nes tai suteikia galimybių tyrimams ir mainams“, – pridūrė jis.

    Projektas įtrauktas į Pompėjos archeologinio parko 2026 metų programą, kurioje didelis dėmesys skiriamas Dioniso temai, ir tęsia nesenų atradimų kryptį Regio IX teritorijoje. Pompėja, palaidota po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais, šiandien yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė ir vienas lankomiausių Italijos objektų.

  • Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijos mieste Iznik, senovėje vadintame Nikėja, archeologai aptiko išskirtinai gerai išlikusį ankstyvojo krikščioniškojo meno pavyzdį – freską požeminiame šeimos mauzoliejuje. Tyrėjų vertinimu, tai gali būti vienas geriausiai išsilaikiusių labai ankstyvų Jėzaus Kristaus atvaizdų, kada nors rastų archeologiniuose kasinėjimuose.

    Freska datuojama III amžiumi ir vaizduoja Jėzų kaip Ganytoją – jauną, bebarzdį vyrą, vilkintį romėnišką tuniką ir ant pečių nešantį gyvūną. Šis siužetas ankstyvojoje krikščionybėje buvo vienas svarbiausių, nes perteikė globos, išgelbėjimo ir dvasinio vedimo idėją, o kartu leido išvengti tiesmukų religinių simbolių.

    Pagrindinė priežastis, kodėl tapyba išliko beveik idealia būkle, siejama su išskirtinėmis kapavietės sąlygomis. Mauzoliejus ilgą laiką buvo sandariai uždarytas, o deguonies stoka ir stabili mikroaplinka sumažino dažų ir tinko irimą, todėl spalvos ir kontūrai išsaugojo retą ryškumą.

    Istorikams ir meno tyrėjams šis radinys svarbus dėl platesnio konteksto: pirmaisiais mūsų eros amžiais krikščionys Romos imperijoje dažnai vengė aiškių Jėzaus atvaizdų ir kryžiaus simbolio, ypač persekiojimų laikotarpiais. Vietoj to buvo naudojami alegoriniai motyvai, tokie kaip Ganytojas, žuvis ar ganyklos vaizdiniai, kurie leido bendruomenei atpažinti tikėjimo turinį neprovokuojant valdžios.

    Iznik vieta krikščionybės istorijoje yra ypatinga ir dėl vėlesnių įvykių: 325 metais čia įvyko Nikėjos susirinkimas, kuriame, imperatoriaus Konstantino iniciatyva, buvo formuojami svarbūs krikščioniškojo tikėjimo pagrindai. Dėl to kiekvienas ankstyvas radinys šiame regione tampa ne tik archeologine sensacija, bet ir papildomu šaltiniu, padedančiu tiksliau suprasti, kaip keitėsi krikščioniškosios ikonografijos tradicijos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Iznik atradimas dera su pastarųjų metų tendencijomis Anatolijoje, kur intensyvėja ankstyvosios krikščionybės paveldo tyrimai. Įvairiose Turkijos vietovėse fiksuojami senųjų maldos namų, užrašų, kapaviečių ir bendruomenių pėdsakai, o tokie radiniai vis aiškiau rodo, kad regionas buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų dar labai ankstyvuoju laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad freskos tyrimai dar tik įsibėgėja: artimiausiu metu bus tikslinamas datavimas, pigmentų sudėtis ir technologija, taip pat vertinama, ar kapavietėje gali būti ir daugiau piešinių ar užrašų. Tokia analizė leidžia ne tik patikslinti radinio amžių, bet ir geriau suprasti, kaip ankstyvieji krikščionys perėmė romėniškas menines formas ir pritaikė jas naujai religinei žinutei.

  • Europos baroko perlas Lenkijoje: Krzeszów abatija slepia ikoną ir vieną didžiausių freskų rinkinių

    Europos baroko perlas Lenkijoje: Krzeszów abatija slepia ikoną ir vieną didžiausių freskų rinkinių

    Lenkijos Žemutinėje Silezijoje, mažame Krzeszów kaime prie Kamennų kalnų, stovi buvusi cistersų abatija, kurią meno istorikai dažnai mini tarp ryškiausių baroko kompleksų šiame Europos regione. Nors daug turistų baroko ieško Romoje ar Prahoje, Krzeszów neretai nustebina mastu, detalių gausa ir išlikusiu ansambliškumu.

    Komplekso ištakos siekia XIII amžių, o didžiausias virsmas įvyko XVII ir XVIII amžiais, kai po Trisdešimties metų karo katalikiškas menas tapo svarbia reprezentacijos ir tikėjimo sklaidos priemone. Tuo metu abatijos erdvės buvo perkurto taip, kad architektūra, skulptūra ir tapyba veiktų kaip vienas vientisas pasakojimas.

    Bazilika, kurią kuria šviesa

    Pagrindinis komplekso akcentas – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika, garsėjanti teatrališku baroko interjeru. Čia itin svarbi natūrali šviesa: skirtingu paros ir metų laiku ji išryškina vis kitus altorius, skulptūras ir freskų fragmentus, todėl erdvė atrodo nuolat kintanti.

    Vienas labiausiai lankytojų smalsumą kaitinančių objektų – Maloningosios Dievo Motinos ikona, siejama su XII ir XIII amžių sandūra. Vietos tradicijoje pasakojama, kad ikoną neramiais laikais vienuoliai slėpė po grindimis, o vėliau ji esą buvo rasta po daugelio metų, kai dėmesį patraukė neįprastas švytėjimas.

    Didžiulis freskų pasaulis

    Šalia bazilikos esanti Šv. Juozapo bažnyčia iš išorės gali pasirodyti santūresnė, tačiau viduje atsiveria vienas įspūdingiausių komplekso sluoksnių – freskų ciklai, siejami su baroko meistru Michaelu Willmannu, dažnai vadinamu Silezijos Rembrandtu. Freskos čia pasakoja emocingą, žmogišką istoriją, o bibliniai motyvai susiejami su laikmečio aplinka.

    Norint suprasti siužetus ir simboliką, dažnai rekomenduojama rinktis ekskursiją su gidu. Tokiose erdvėse lengva praeiti pro detales, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo dekoratyvios, bet iš tiesų koduoja teologines ir politines žinutes.

    Pjastiški mauzoliejai ir karo paslaptys

    Dar vienas svarbus objektas – Silezijos Piastų mauzoliejus, laikomas vienu didžiausių ir puošniausių tokio tipo laidojimo ansamblių Europoje. Kontrastas čia ypač ryškus: viduramžiškas santūrumas susitinka su baroko prabanga, o istorinė atmintis tampa architektūrine deklaracija.

    Kompleksas apipintas ir XX amžiaus istorijomis. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo slepiami vertingi rinkiniai, tarp jų – Prūsijos valstybinės bibliotekos lobynas, vadinamas Berlinka, kuriame minimi ir garsių kompozitorių rankraščiai bei reti viduramžių tekstai.

    Planuojant kelionę verta skirti bent kelias valandas, nes objektų daug, o įspūdį kuria ne tik atskiros erdvės, bet ir jų tarpusavio ryšys. Jei turite daugiau laiko, lankytojai dažnai vyksta ir į už kelių kilometrų esantį abatų vasaros paviljoną ant vandens, vadinamą Betliejumi, kuris atskleidžia ramesnę šio ansamblio pusę.