Lenkijoje rasta milžiniška lauko „kamuolį“ primenanti valgomųjų grybų rūšis – didžioji kalvatija (Calvatia gigantea), dažnai vadinama ir milžinišku pūkuotuoju grybapūkiu. Šis grybas neturi įprastos kepurėlės ar koto, nes vaisiakūnis auga tiesiai iš žemės ir gali pasiekti įspūdingą dydį.
Grybų žinovai pabrėžia, kad nors taksonomijoje dėl pavadinimų pasitaiko painiavos, virtuvėje tai turi mažiau reikšmės. Daug svarbiau, kad vienas didelis vaisiakūnis gali tapti itin „produktyviu“ ingredientu ir užtekti keliems patiekalams, pavyzdžiui, keliolikai keptų riekelių ar kotletų alternatyvų.
Kur dažniausiai randama?
Fotografas ir grybų žinovas Piotras Krzyśka, bendradarbiaujantis su Fungarium asociacija, teigia šią rūšį aptinkantis įvairiose vietose. Pasak jo, didžiųjų kalvatijų pasitaiko ir miesto žaliosiose zonose, ir atviresnėse gamtinėse teritorijose.
„Dažnai jas randu, pavyzdžiui, Cytadela parke Poznanėje, taip pat apaugusiuose miškų pakraščiuose, fortų teritorijose, bet ir pievose bei ganyklose“, – sakė Piotras Krzyśka.
Didžiajai kalvatijai palankiausias derlingas, organinėmis medžiagomis turtingas dirvožemis, todėl ji gali pasirodyti vejose, parkuose, soduose, krūmynuose ir pievose. Dažniausias sezonas tęsiasi nuo vasaros iki rudens, o vaisiakūniai kai kada užauga iki kelių dešimčių centimetrų skersmens.
Kada grybas tinkamas valgyti?
Virtuvėje tinka tik jauni vaisiakūniai, kurių vidus yra vienodai baltas ir tvirtas. Kai minkštimas pradeda gelsti ar ruduoti, toks grybas jau nebeturėtų keliauti į lėkštę, nes tai ženklas, kad prasidėjo sporų formavimasis ir keičiasi tekstūra bei skonis.
Šis atpažinimo kriterijus itin svarbus ir dėl saugumo, nes pernokęs vaisiakūnis praranda kulinarinę vertę. Be to, renkant grybus rekomenduojama būti tikriems dėl rūšies, nes grybų „balti kamuoliai“ gamtoje gali būti painiojami su kitais, ne visada tinkamais vartoti radiniais.
Kaip ją ruošti virtuvėje?
Eksperto teigimu, didžioji kalvatija suteikia daug kulinarinių galimybių, tačiau jos skonis yra švelnus, todėl svarbiausia tampa prieskoniai ir marinavimas. Grybo minkštimas lengvai sugeria skonius, todėl dažnai lyginamas su daržovėmis, kurios „neša“ prieskonius, pavyzdžiui, baklažanu.
„Ją galima pjaustyti riekelėmis ir kepti džiūvėsėliuose kaip karbonadą arba naudoti kaip picos pagrindą, bet jai reikia ryškaus marinato“, – sakė Piotras Krzyśka.
Praktikoje riekeles dažnai patariama įtrinti aliejumi, įdėti česnako, druskos, pipirų, saldžios ar rūkytos paprikos, džiovintų žolelių, o ryškesniam skoniui galima naudoti ir šiek tiek sojų padažo bei citrinos sulčių. Po maždaug 20–30 minučių marinavimo grybas tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grotelių.