CP v2

Tag: Gaisrai

  • Neįtikėtina: Australijoje plėšrieji paukščiai ugnies nebijo – prie liepsnų skuba medžioti

    Neįtikėtina: Australijoje plėšrieji paukščiai ugnies nebijo – prie liepsnų skuba medžioti

    Dauguma gyvūnų, kilus gaisrui, stengiasi sprukti kuo toliau. Tačiau Australijos šiaurinėse savanose stebėtas priešingas elgesys: kai kurie plėšrieji paukščiai liepsnas naudoja kaip progą lengviau susimedžioti grobį.

    Tokias išvadas pateikė mokslininkų komanda, aprašiusi stebėjimus, atliktus per kontroliuojamus, palyginti nedidelio intensyvumo deginimus. Tyrimas paskelbtas kaip išankstinė publikacija bioRxiv, todėl dar nėra praėjęs recenzavimo.

    Tyrėjų teigimu, ugnis grobį daro labiau pastebimą ir lengviau pagaunamą: vabzdžiai ir smulkūs stuburiniai priversti judėti iš degančios teritorijos, o plėšrūnams atsiveria trumpas, bet ypač palankus medžioklės langas.

    „Gaisrai, panašu, pritraukia plėšriuosius paukščius, nes grobį tampa lengviau pamatyti ir pagauti“, – rašė tyrimo autoriai.

    Stebėjimų metu dažniausiai prie ugnies būriuodavosi juodieji pesliai ir baltakrūčiai kregždūnai: jų gausa deginimų metu buvo atitinkamai 23 ir 20 kartų didesnė nei tada, kai ugnies nebuvo. Vidutiniškai plėšrieji paukščiai grobį gaudė maždaug 10 kartų dažniau per kontroliuojamus deginimus.

    Didžioji dalis grobio buvo vabzdžiai, ypač žiogai, tačiau fiksuoti ir atvejai, kai juodieji pesliai sučiupdavo rupūžes, gyvatę, o viena mažoji plėšriųjų paukščių rūšis pasigavo driežą. Tyrėjai pastebėjo, kad paukščiai dažniau medžioja priešais ugnies frontą, ne visai išdegusioje zonoje, kur grobis yra išbaidomas.

    „Atrodė, kad plėšrieji paukščiai dažniausiai ieško grobio priešais judančią ugnį, kur gyvūnai greičiausiai yra išstumti iš slėptuvių“, – teigė mokslininkai.

    Kas yra kontroliuojami deginimai?

    Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su vietos reindžeriais, kurie ankstyvuoju sausu sezonu savanose degina nedidelius plotus, kad sumažintų degių medžiagų sankaupas. Tokia praktika siejama su ilgametėmis vietinių bendruomenių žiniomis apie kraštovaizdžio priežiūrą ugnimi.

    Šie mažesnio intensyvumo deginimai skiriasi nuo didelių, nekontroliuojamų gaisrų: jie paprastai juda lėčiau, dega vėsiau ir palieka daugiau prieglobsčio gyvūnams. Būtent tokiomis sąlygomis plėšrieji paukščiai, panašu, išmoksta išnaudoti situaciją savo naudai.

    Ar paukščiai patys platina ugnį?

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau aptarinėti pasakojimai apie vadinamuosius ugnies vanagus, kai kai kurie plėšrieji paukščiai esą perneša degančias šakas ir taip gali prisidėti prie ugnies plitimo. Vis dėlto naujajame darbe tokio elgesio tyrėjai nefiksavo, o dėmesį sutelkė į medžioklę šalia liepsnų.

    Pasak autorių, šiuo metu svarbiausia yra atskirti, kas yra sistemingai patvirtintas elgesys, o kas dar remiasi pavieniais liudijimais. Jie pabrėžia, kad reikėtų daugiau struktūruotų stebėjimų ir natūralių miškų gaisrų metu, nes tokie gaisrai daug kuo skiriasi nuo kontroliuojamų deginimų.

    Ką keičia dažnėjantys gaisrai?

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita siejama su dažnesniais ir intensyvesniais gaisrais daugelyje regionų, įskaitant Australiją. Tai kelia klausimą, ar plėšrieji paukščiai, išnaudojantys mažesnio intensyvumo deginimus, gebės prisitaikyti prie vis ekstremalesnių sąlygų.

    Kita vertus, šiandien turimi duomenys pirmiausia rodo aiškų ryšį: ten, kur ugnis yra kontroliuojama ir prognozuojama, daliai plėšriųjų paukščių ji tampa ne grėsme, o labai efektyvia medžioklės strategija.

  • Daugelis tai laiko rūsyje: už kelis daiktus gresia didelės baudos ir Lietuvoje

    Daugiabučių rūsys ar sandėliukas daugeliui tampa namų tęsiniu: čia nugula sezoniniai daiktai, konservai, baldai ar likučiai po remonto. Tačiau būtent rūsiai ir bendri koridoriai dažnai kelia didžiausią gaisro riziką, todėl jiems taikomi griežti priešgaisriniai reikalavimai.

    Priešgaisrinės saugos logika paprasta: rūsyje paprastai yra prastesnė ventiliacija, daugiau degių medžiagų, o dūmai ir liepsna gali greitai atkirsti evakuacijos kelius. Dėl to dalis daiktų, ypač susijusių su degiomis dujomis ar lengvai užsiliepsnojančiais skysčiais, rūsyje laikomi ypač pavojingi.

    Kas rūsyje kelia didžiausią riziką?

    Vienas dažniausių pažeidimų yra dujų balionai, įskaitant turistinius ar skirtus propanui ir butanui. Net ir tuščias balionas gali kelti pavojų, o nuotėkio atveju dujos, būdamos sunkesnės už orą, kaupiasi prie grindų ir sudaro sprogų mišinį.

    Ne mažiau probleminės yra lengvai užsiliepsnojančios medžiagos: dalis tirpiklių, acetono tipo priemonių, kai kurie dažai ar kuras. Tokios medžiagos greičiau užsidega, o užsiliepsnojus gaisras plinta agresyviau ir tampa sunkiau suvaldomas, ypač uždarose rūsio patalpose.

    Riziką kelia ir pirotechnika, signalinės priemonės ar kiti sprogūs gaminiai, jei jie laikomi netinkamai. Nors dalis gyventojų juos sandėliuoja „iki progos“, incidento atveju tai gali sustiprinti gaisrą ir apsunkinti gelbėjimo darbus.

    Bendras koridorius nėra sandėlis

    Dar viena dažna problema – daiktai rūsio koridoriuose ir kituose bendro naudojimo praėjimuose. Ten palikti seni baldai, dėžės, vežimėliai ar dviračiai ne tik didina gaisro apkrovą, bet ir gali blokuoti evakuacijos kelią, kai matomumas dėl dūmų sumažėja iki minimumo.

    „Taisyklės draudžia laikyti degias medžiagas evakuacijai skirtuose praėjimuose ir palikti daiktus taip, kad jie mažintų reikiamą praėjimo plotį ar aukštį“, – pabrėžia priešgaisrinės saugos specialistai, primindami, kad bendros erdvės pirmiausia turi būti pritaikytos saugiam žmonių judėjimui.

    Padangos, akumuliatoriai ir kita: kas iš tiesų leidžiama?

    Gyventojai dažnai ginčijasi, ar sandėliuke galima laikyti padangas, sporto inventorių ar senus baldus. Paprastai tokie daiktai privačiame sandėliuke nėra savaime draudžiami, tačiau problema prasideda, kai jie pernešami į bendras patalpas arba kai pažeidžiamos konkretaus namo vidaus taisyklės.

    Akumuliatoriai taip pat nėra automatiškai prilyginami dujų balionams, tačiau rizika išauga, jei jie kraunami rūsyje ar laikomi pažeisti. Kraunant gali išsiskirti dujos, o netinkama elektros instaliacija ar kibirkštis uždaroje erdvėje gali turėti ypač skaudžių pasekmių.

    Kokios baudos gresia ir ką daryti praktiškai?

    Už priešgaisrinių reikalavimų pažeidimus gali būti taikoma administracinė atsakomybė, o pakartotiniai ar šiurkštūs pažeidimai neretai baigiasi griežtesnėmis sankcijomis. Praktikoje tai gali reikšti ne tik baudą, bet ir papildomas problemas draudžiant turtą ar siekiant gauti išmoką po gaisro, jei nustatoma, kad buvo nesilaikoma saugos reikalavimų.

    Prieš naują sezoną verta peržiūrėti rūsį ir sandėliuką: degias chemines priemones, pirotechniką ar kitus pavojingus likučius geriausia perduoti atliekų tvarkytojams, o ne laikyti „ateičiai“. Jei kyla abejonių, saugiausias kelias – pasitikrinti namo administratoriaus ar bendrijos taisykles ir laikytis principo, kad evakuacijos keliai turi likti visiškai laisvi.

  • Gaisras Lenkijos dronų gamykloje: prokuratūra įtaria tyčinį padegimą, sureagavo ir NATO

    Lenkijoje kilęs gaisras dronų komponentus gaminančiame „Grupa WB“ padalinyje Skaržysko-Kamienoje, prokuratūros teigimu, greičiausiai buvo sukeltas tyčia. Tyrėjai nurodo, kad po įvykio surinkti duomenys leidžia įtarti sąmoningą padegimą, o incidentas vertinamas kaip galimas sabotažas.

    Apie gaisrą viešai kalbėję šalies vadovai pabrėžė, kad per pastarąsias dienas fiksuoti bent du panašūs incidentai skirtinguose objektuose. Vienas jų – Skaržysko-Kamienos gamykloje, kitas – Liubline esančioje gamybinėje ir sandėliavimo halėje, kur gaminami elementai skraidantiems objektams.

    „Kalbant apie gaisrus dviejuose objektuose – Liubline ir Skaržysko-Kamienoje – Skaržysko-Kamienos atveju nekyla jokių abejonių, kad tai buvo tyčinis padegimas, tai yra sabotažo aktas“, – sakė Lenkijos premjeras.

    „Grupa WB“ yra vienas svarbiausių privačių Lenkijos gynybos pramonės žaidėjų, siejamas su bepilotėmis sistemomis ir jų komponentais. Bendrovė pranešė, kad gaisras buvo nedidelis, o jį pavyko greitai užgesinti, todėl didesnės žalos gamybai esą išvengta.

    Pasak bendrovės atstovų, gaisrą naktį užfiksavo stebėjimo sistema. Dar iki atvykstant ugniagesiams, vienas darbuotojų pradėjo gesinimo darbus, o atvykus tarnyboms situacija buvo galutinai suvaldyta.

    Prokuratūros atstovas Przemysławas Nowakas viešai patvirtino, kad surinkti įrodymai rodo tyčinį padegimą. Tuo pat metu teisėsauga tęsia tyrimą ir tikslina, kaip galėjo būti sukeltas gaisras, ar buvo naudotos padegimo priemonės ir ar egzistuoja ryšys su kitais pastarojo meto incidentais.

    Lenkijos vidaus reikalų ir administravimo ministras Marcinas Kierwińskis teigė, kad padegimo versija yra itin reali. Jo vertinimu, tyrėjai jau turi duomenų, kurie gali reikšmingai pakeisti įvykio vertinimą ir padėti nustatyti atsakingus asmenis.

    „Su labai didele tikimybe galime pasakyti, kad taip – susidūrėme su padegimu“, – sakė Marcinas Kierwińskis.

    Į situaciją sureagavo ir NATO, platesniame kontekste primindama apie išaugusį hibridinių veiksmų mastą Europoje. Aljanso pozicija – stebėti rizikas ir stiprinti atsparumą, nors šiuo metu tiesioginės karinės atakos grėsmė, NATO vertinimu, nėra fiksuojama.

    „NATO išlieka budri ir pasirengusi įvairioms grėsmėms. Šiuo metu nematome tiesioginės atakos grėsmės“, – teigiama NATO komentare.

    Pastaraisiais metais Europos šalys vis dažniau kalba apie kritinės infrastruktūros ir su gynyba susijusių įmonių saugumo stiprinimą, ypač didėjant bepilotes sistemas kuriančio sektoriaus reikšmei. Tyrimas Lenkijoje turėtų atsakyti, ar šis atvejis tėra pavienis nusikaltimas, ar platesnių hibridinių veiksmų dalis.

  • Kijeve pablogėjo oro kokybė po karščio ir gaisrų: kas padeda sumažinti taršos poveikį

    Kijeve fiksuojamas laikinas oro kokybės pablogėjimas, kurį sustiprino alinanti kaitra ir gaisrai po masinės Rusijos atakos. Apie situaciją pranešė Kijevo miesto valstybinė administracija, nurodydama, kad teršalai susikaupė arčiau žemės paviršiaus.

    Pasak miesto institucijų, ryte buvo registruojamas padidėjęs pažemio ozono ir smulkiųjų kietųjų dalelių kiekis. Būtent šie teršalai dažniausiai lemia prastesnį savijautos foną per karščio bangas, ypač jautresnėms grupėms.

    Pažemio ozonas nėra tiesiogiai išmetamas į orą kaip dūmai ar dulkės, jis susidaro cheminių reakcijų metu, kai kaitra ir saulės spinduliuotė „suaktyvina“ transporto ir pramonės išmetamas dujas. Todėl per karščius didmiesčiuose ozono koncentracija gali augti net ir be naujų gaisrų.

    Tuo pat metu gaisrų dūmai didina smulkiųjų dalelių koncentraciją, o silpnas vėjas ir didesnė drėgmė gali lemti, kad teršalai ilgiau užsilaiko žemiausiame oro sluoksnyje. Tokios sąlygos ypač nepalankios, kai mieste daug transporto srautų ir ribota oro apykaita.

    Kol oro kokybė negerėja, gyventojams patariama laikyti uždarytus langus ir riboti ilgesnį buvimą lauke, ypač intensyvaus eismo vietose. Jei būtina išeiti, verta rinktis trumpesnes keliones ir vengti fizinio krūvio.

    Miesto administracija taip pat ragina palaikyti skysčių balansą ir gerti pakankamai vandens, nes karštis didina organizmo apkrovą. Turint oro valytuvą, rekomenduojama jį įjungti stipriausiu režimu, ypač patalpose, kuriose miegama ar būnama daugiausia.

    Jei jaučiamas akių, gerklės dirginimas, dusulys, spaudimas krūtinėje ar paūmėja astma, gyventojams patariama kuo greičiau sumažinti kontaktą su lauko oru ir, esant poreikiui, kreiptis į medikus. Didžiausia rizika paprastai tenka vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir sergantiesiems kvėpavimo ar širdies ligomis.

    Apie padidėjusią taršą taip pat signalizuoja viešai skelbiami oro kokybės indeksai, kurie kai kuriose miesto vietose pasiekė vidutinį ar aukštą lygį. Kijeve labiausiai minimos vietovės, kuriose situacija prastesnė, yra Sviatošyno rajonas ir dalis Ševčenkos rajono.

    Specialistai primena, kad indeksai gali skirtis net ir tame pačiame mieste, todėl verta stebėti duomenis pagal konkrečią gyvenamąją vietą. Oro kokybės rodikliai ypač greitai kinta keičiantis vėjui, temperatūrai ir gaisrų situacijai.

    Pastarosiomis valandomis Kijevas ir jo apylinkės patyrė masinę ataką, po kurios mieste užfiksuoti gaisrai. Vietos institucijos skelbė apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, o dalis žalos susijusi su užsidegusiais pastatais.

    Tokiais atvejais oro tarša dažnai sustiprėja ne tik dėl dūmų, bet ir dėl degančių statybinių medžiagų, kurios gali išskirti sveikatai pavojingų junginių. Dėl to rekomendacijos riboti buvimą lauke ir uždaryti langus tampa aktualios net tiems, kurie įprastai jautrumo taršai nejaučia.

  • Černobylio zonoje užgesintas dvi savaites degęs gaisras: gelbėtojai įvertino radiacijos foną

    Ukrainos gelbėjimo tarnybos pranešė, kad Kyjivo srities gelbėtojai kartu su kitomis tarnybomis nuolat dirbo gesindami liepsnas, kurios apėmė miško paklotę ir sausuolius.

    Kas vyko gesinimo metu?

    Anot gelbėtojų, pagrindinis uždavinys buvo suvaldyti ugnį ir neleisti jai išplisti į didelius plotus. Tarnybos teigė, kad pavyko sustabdyti gaisro plitimą ir išvengti didesnės žalos jautriose teritorijose.

    Tokio pobūdžio gaisrai pavojingi tuo, kad sausos miško paklotės ir vėjai gali greitai pakeisti gaisro kryptį, o dūmai pasiekia gyvenamas vietoves. Dėl to operacijose paprastai derinami žemės pajėgų veiksmai, židinių stebėjimas ir nuolatinis situacijos vertinimas.

    Ką skelbiama apie radiaciją?

    Gelbėjimo tarnyba nurodė, kad reguliariai matuojant radiacijos foną per visą gaisro laikotarpį rodikliai išliko natūralių reikšmių ribose ir neviršijo leistinų normų.

    Černobylio regione radiacijos klausimas įprastai stebimas ypač atidžiai, nes gaisrų metu dūmai ir pelenai teoriškai gali pakelti į orą užterštas daleles. Vis dėlto pateiktoje tarnybų informacijoje pabrėžiama, kad šį kartą fiksuota situacija atitiko įprastą foną.

    Oro kokybė ir dūmai regione

    Pastarosiomis birželio pabaigos dienomis Kyjive buvo fiksuojamas smogas, sietas su didelio masto miškų gaisrais Černobylio zonoje. Meteorologai anksčiau aiškino, kad dėl vykstančio gesinimo ir oro sąlygų sostinėje bei aplinkiniuose rajonuose gali laikinai pablogėti oro kokybė.

    Gelbėtojams paskelbus apie gaisro likvidavimą, tikimasi, kad dūmų poveikis regionui mažės, tačiau oro kokybę ir toliau lems vėjo kryptis, krituliai ir likusių smilkstančių židinių rizika. Tarnybos paprastai ragina sekti oficialius pranešimus ir rekomendacijas, jei smogas pasikartoja.

  • Kyjivo srityje blogėja oro kokybė: Višnevėje po smūgių fiksuojamas padidėjęs CO2 ir kietųjų dalelių lygis

    Kyjivo srityje, Višnevės bendruomenėje, po rusų smūgių ir kilusių gaisrų fiksuojamas padidėjęs oro užterštumas. Vietos administracija skelbia, kad ore išaugo anglies dioksido (CO2) ir smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija.

    Padidėję rodikliai siejami su degimo produktais, kurie į atmosferą patenka gaisrų metu. Dūmai ir smulkios dalelės gali pabloginti savijautą, ypač jautresnėms gyventojų grupėms.

    „Gaisrų metu į orą patenka degimo produktai ir smulkios kietosios dalelės, kurios gali neigiamai veikti savijautą“, – teigiama Kyjivo srities karinės administracijos pranešime.

    Specialistai rekomenduoja kuo ilgiau nelaikyti atvirų langų ir riboti buvimą lauke, kol užterštumo lygis mažės. Taip pat patariama gerti daugiau vandens, o turint oro valytuvą jį naudoti didžiausiu režimu.

    Didžiausią riziką paprastai patiria žmonės, sergantys kvėpavimo takų ar širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat vaikai, senjorai ir nėščiosios. Jei atsiranda dusulys, akių perštėjimas ar stiprus kosulys, patariama likti patalpose ir prireikus kreiptis į medikus.

    Administracija nurodo, kad kituose Kyjivo srities miestuose ir gyvenvietėse, kur vykdoma stebėsena, leistinų cheminių ir biologinių medžiagų normų viršijimų kol kas nefiksuota. Taip pat pažymima, kad gama spinduliuotės fonas regione atitinka įprastą natūralų lygį.

    Oro būklė Kyjivo srityje stebima 16-oje stebėjimo postų, įrengtų skirtingose gyvenvietėse. Tarp jų minima ir Višnevė, kur šiuo metu situacija vertinama kaip jautresnė dėl gaisrų poveikio.

    Šis pranešimas pasirodė po masinės kombinuotos atakos, kurią rusų pajėgos surengė liepos 6 dienos naktį, atakuodamos Ukrainą raketomis ir dronais. Dėl sprogmenų detonavimo rizikos Višnevėje ir Kriukovščinoje buvo paskelbta evakuacija norintiems išvykti.

    Vėliau pranešta, kad pavojingų objektų detonavimas Višnevėje buvo sustabdytas, iš teritorijos evakuota daugiau nei 600 žmonių. Per smūgį Višnevėje žuvo trys žmonės, dar 26 sužeisti, tarp jų du vaikai.

  • Ekologas apie Kinburno neriją: karo žaizdos pakeitė ekosistemą, o atsigavimas truks dešimtmečius

    Kinburno nerija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje ilgą laiką buvo laikoma vienu unikaliausių gamtos kampelių regione, tačiau karo poveikis jau pakeitė šią teritoriją neatpažįstamai. Ekologas Valentynas Ščerby­na pabrėžia, kad matomi gaisrų plotai ir sprogimų krateriai yra tik dalis žalos, o svarbiausi pokyčiai vyksta ekosistemos viduje.

    Specialisto teigimu, pats pavadinimas Kinburno nerija dažnai klaidina: geografiškai tai tik Kinburno pusiasalio dalis, o gamtiniu požiūriu kalbama apie didelį, tarpusavyje susietą kompleksą. Ši vieta išsiskiria tuo, kad čia susitinka Juodoji jūra, Dnipro upė ir Dnipro–Bugo limanas, todėl vienoje teritorijoje persipina jūrinės, limaninės, gėlavandenės ir sausumos ekosistemos.

    Pasak V. Ščerbynos, net per kelis šimtus metrų Kinburne gali kardinaliai pasikeisti kraštovaizdis: nuo smėlingų stepių ir judančių kopų iki pelkėtų žemumų, druskingų dirvų, sūrių ir gėlų ežerėlių, taip pat nedidelių ąžuolynų bei užliejamų teritorijų. Toks mozaikiškumas sukuria sąlygas didelei biologinei įvairovei, o kai kurie vandens telkiniai veikia kaip atskiros mažos ekosistemos, jautrios net menkiems druskingumo ar vandens lygio pokyčiams.

    Ekologas akcentuoja, kad Kinburno pusiasalis iki plataus masto karo išliko reta vieta, kur gamta buvo palyginti mažai pakeista intensyvios ūkinės veiklos. Daugelyje Europos pakrančių panašios teritorijos per dešimtmečius buvo urbanizuotos, nusausintos, paverstos kurortais arba smarkiai fragmentuotos infrastruktūros.

    Be to, teritorijoje veikia keli skirtingo statuso saugomi gamtos objektai, o tai rodo tarptautinę šio kraštovaizdžio vertę. V. Ščerbynos vertinimu, svarbiausia Kinburno stiprybė yra ne pavieniai įspūdingi gamtos elementai, o jų tarpusavio ryšiai, leidžiantys visai sistemai funkcionuoti kaip vienam organizmui.

    Pasak specialisto, karo žala nėra vien sudegę plotai ar nulaužti medžiai, nes tai galima palyginti su paviršiniais nudegimais. Kur kas pavojingesni pokyčiai, kurie iš pradžių nepastebimi, bet ilgainiui ardo ekosistemos atsparumą ir gebėjimą atsinaujinti.

    V. Ščerbyna aiškina, kad gaisrai ir sunkiosios technikos judėjimas naikina augalijos dangą, o ji Kinburne atlieka kritinę funkciją: šaknys sutvirtina smėlį ir padeda stabilizuoti reljefą. Kai augalija sunaikinama dideliuose plotuose, vėjas ima aktyviau pernešti smėlį, keičiasi kopų forma, o kartu kinta sąlygos augalams ir gyvūnams.

    Dar viena problema susijusi su mažais ežerais ir pakrančių žemumomis, kurių vandens režimas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp jūros, limano, požeminio vandens ir smėlingų dirvožemių. Net nedideli reljefo pakeitimai dėl sprogimų ar įtvirtinimų gali sutrikdyti vandens judėjimą, todėl dalis telkinių gali sekti, sūrėti arba prarasti įprastą sezoninį ritmą.

    Ekologas taip pat įspėja dėl buveinių fragmentacijos, kai tranšėjos, minų laukai, išdegę ruožai ir nuolatinio pavojaus zonos suskaldo vientisą kraštovaizdį į izoliuotas dalis. Tai apsunkina gyvūnų migraciją teritorijos viduje, mažina populiacijų genetinę įvairovę ir ilgainiui daro rūšis labiau pažeidžiamas ligoms, klimato svyravimams bei naujiems gaisrams.

    Prie rizikų prisideda ir tarša, atsirandanti po sprogimų: į aplinką patenka junginiai, kurie gali būti pernešami vandeniu tarp ežerų, limanų ir jūros. Tokie padariniai neretai pasireiškia pavėluotai, nes dalis teršalų linkę kauptis, o jų poveikis ekosistemoms gali išryškėti tik po kelerių metų.

    V. Ščerbynos teigimu, Kinburnas turi didelę reikšmę migruojantiems paukščiams, nes yra svarbi Juodosios jūros migracijos koridoriaus stotelė. Čia paukščiai ilsėdavosi ir papildydavo energijos atsargas prieš tolesnius ilgus skrydžius, o tokios vietos migracijos maršrutuose veikia kaip būtinos „tarpinės stotys“.

    Karo metu net ir ten, kur maisto ištekliai dar išlieka, gyvūnų elgseną keičia nuolatinis trikdymas: sprogimai, technikos judėjimas, dronų skrydžiai ir žmonių buvimas. Ekologas pabrėžia, kad paukščiai tokių vietų ima vengti, todėl maršrutai persitvarko, o tai didina energijos sąnaudas ir mažina išgyvenimo tikimybę, ypač jaunikliams ir nusilpusiems individams.

    Specialistas priduria, kad dalies teritorijų gaisrai jau paveikė tūkstančius hektarų, o kartu tikėtina ir tiesioginė žūtis dėl ugnies, sprogimų bei lizdaviečių sunaikinimo. Kita dalis rūšių buvo priverstos pasitraukti į kitas buveines, keisdamos įprastus arealus.

    Ekologo vertinimu, svarbu nesukurti klaidingo lūkesčio, kad po karo gamta „grįš kaip buvusi“. Pakrančių ekosistemos iš tiesų turi didelį prisitaikymo potencialą, tačiau jis nėra beribis, o peržengus tam tikrą ekologinį slenkstį sistema ima funkcionuoti pagal naujas taisykles.

    V. Ščerbyna prognozuoja, kad smėlingų stepių augalija kai kur gali atsigauti per kelerius metus, o atskirais atvejais per laikotarpį iki 10 metų. Vis dėlto kopų stabilizacija užtrunka ilgiau, nes reljefą nuolat keičia vėjas, o jam „sutvirtinti“ reikia, kad augalija vėl įsitvirtintų ir pradėtų efektyviai sulaikyti smėlį.

    Sudėtingiausia, pasak jo, bus atkurti hidrologinį režimą ir vadinamąjį funkcinį vientisumą, kai rūšys gali laisvai judėti tarp skirtingų buveinių, o visa sistema išlaiko stabilumą. Tokie procesai gali trukti dešimtmečius, todėl po teritorijos susigrąžinimo kertinis klausimas bus ne tik kas išliko, bet ar ekosistema dar turi pakankamai pajėgumų atsinaujinti.

    Ekologas pabrėžia, kad net jei atskiri gamtos simboliai, pavyzdžiui, seni medžiai, išliks, tai dar nereiškia, kad aplink juos išliks tas pats kraštovaizdis. Jo teigimu, Kinburno pusiasalis greičiausiai suformuos naują pusiausvyros būseną, su kuria ateityje teks dirbti gamtosaugos ir atkūrimo priemonėmis.

  • Gaisras prie Černobylio po drono kritimo: liepsnos apėmė apie 1 100 hektarų, fonas normos ribose

    Ukrainos Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje kilo didelis gaisras, kurį, pirminiais duomenimis, sukėlė nukritęs dronas. Apie incidentą pranešė pats rezervatas, nurodydamas, kad operatyviai pradėti gaisro likvidavimo darbai.

    Pasak rezervato, 2026 metų gegužės 7 dieną užsidegė teritorija Opachičių gamtosauginiame mokslinių tyrimų padalinyje, priklausančiame bendrozoologiniam draustiniui Černobylio specialusis. Dėl vietovės ypatumų ir vėjo gūsio ugnis sparčiai plito, todėl situacija iškart buvo įvardyta kaip sudėtinga.

    2026 metų gegužės 7 dienos 10.00 valandos duomenimis, preliminarus gaisro plotas siekė apie 1 100 hektarų. Rezervato atstovai pažymėjo, kad liepsnų gesinimą apsunkina ir sudėtingas privažiavimas, ir nevienalytė miško bei pelkėtų vietovių struktūra.

    Į gaisro gesinimą įtrauktos rezervato pajėgos, kelių valstybinių specializuotų įmonių priešgaisrinės ir dozimetrijos tarnybos, taip pat Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos padaliniai. Iš viso, rezervato teigimu, dirbo 327 darbuotojai ir buvo panaudota 71 technikos vienetas.

    „2026 metų gegužės 7 dieną, nukritus dronui, rezervato teritorijoje kilo gaisras“, – pranešė Černobylio rezervato atstovai.

    Rezervatas taip pat informavo, kad gaisro rajone radiacijos lygis išlieka normos ribose ir svyruoja nuo 0,19 iki 0,35 mikrosiverto per valandą. Tokie rodikliai savaime nereiškia staigaus radiologinio pavojaus, tačiau gaisrai užterštose teritorijose visuomet vertinami itin atsargiai.

    Černobylio zona nuo 1986 metų avarijos laikoma padidintos rizikos teritorija, nes dalyje miškų dirvožemyje ir paklotėje yra radionuklidų. Dėl to tarnybos įprastai stebi ne tik liepsnų plitimą, bet ir dūmų kryptį, galimą pelenų pernašą, taip pat personalo dozes ir darbo trukmę.

    Papildomą grėsmę gesinimo darbams gali kelti sprogmenų ar kitų pavojingų objektų rizika, su kuria regione periodiškai susiduria gelbėtojai. Dėl tokių veiksnių kai kuriose teritorijose darbai gali būti laikinai ribojami, prioritetą teikiant žmonių saugumui ir kontrolės linijų įrengimui.

    Kol kas nepranešama, kad gaisras keltų tiesioginę grėsmę gyvenvietėms, tačiau situacija vertinama kaip dinamiška. Tarnybos toliau stebi vėjo pokyčius, gaisro perimetrą ir radiacinį foną, o prireikus koreguos gesinimo taktiką.

  • Anykščių rajone gaisrą sustabdė dūmų signalizatorius: šeimininkas sureagavo laiku

    Anykščių rajone gaisrą sustabdė dūmų signalizatorius: šeimininkas sureagavo laiku

    Dienos metu Anykščių rajone gyvenamajame name kilo gaisras, tačiau didesnių pasekmių pavyko išvengti, nes suveikė autonominis dūmų signalizatorius. Išgirdęs perspėjimo signalą, namo savininkas nedelsdamas iškvietė pagalbos tarnybas.

    Gaisro metu vyras dirbo ūkio darbus kieme, todėl signalizatoriaus garsas tapo esminiu perspėjimu, leidusiu sureaguoti dar pradinėje incidento stadijoje. Atvykus ugniagesiams, ugnies plitimas buvo sustabdytas, o turtas apsaugotas nuo didesnės žalos.

    Kaip nurodo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, šiame būste autonominis dūmų signalizatorius buvo įrengtas 2021 metais, vykdant akciją „Padėk artimui“. Prietaisas įsigytas Anykščių rajono savivaldybės lėšomis pagal gaisrų prevencijos programą.

    Ugniagesiai primena, kad vien įrengti signalizatorių nepakanka: svarbu reguliariai prižiūrėti įrenginį. Rekomenduojama periodiškai nuvalyti nuo jo dulkes, patikrinti veikimą paspaudžiant kontrolinį mygtuką ir laiku pakeisti baterijas.

    Pasak specialistų, autonominis dūmų signalizatorius dažnai tampa tuo veiksniu, kuris suteikia papildomas minutes saugiai evakuacijai ir leidžia greičiau iškviesti pagalbą. Kuo anksčiau pastebimas gaisras, tuo didesnė tikimybė sumažinti nuostolius ir apsaugoti žmonių gyvybes.

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ragina gyventojus neatidėlioti ir pasirūpinti, kad namuose veiktų bent vienas autonominis dūmų signalizatorius. Tai paprasta priemonė, kuri realiose situacijose gali lemti, ar gaisras taps tragedija.

  • Žolės deginimas kasmet baigiasi gaisrais: kodėl tai draudžiama, kokios baudos ir kaip elgtis pamačius liepsną

    Žolės deginimas kasmet baigiasi gaisrais: kodėl tai draudžiama, kokios baudos ir kaip elgtis pamačius liepsną

    Sausos žolės deginimas pavasarį ir rudenį vis dar išlieka viena dažniausių atviros ugnies sukeltų nelaimių priežasčių. Priešgaisrinė apsauga nuolat pabrėžia, kad pakanka menkos kibirkšties ar vėjo gūsio, jog liepsna per kelias minutes persimestų į mišką, durpyną ar gyvenamąsias sodybas.

    Tokie gaisrai pavojingi ne tik turtui. Ugnis naikina pievų ir miškų gyvūniją, o dūmai blogina oro kokybę ir kelia riziką eismo saugumui, ypač atvirose vietovėse prie kelių.

    Kodėl žolės deginti negalima?

    Dažnai klaidingai manoma, kad žolės deginimas padeda „atgaivinti“ dirvą, tačiau realybėje ugnis sunaikina paviršinį dirvožemio sluoksnį, mikroorganizmus ir naudingąją vabzdžių įvairovę. Be to, džiūstančiose pievose ugnis plinta itin greitai, o jos suvaldymas tampa sudėtingas net atvykus ugniagesiams.

    Priešgaisrinės taisyklės taip pat numato, kad net ir deginant augalines atliekas leistinose situacijose būtina įvertinti sąlygas: vėjo stiprumą, kryptį ir aplink esančius statinius ar degias medžiagas. Praktikoje būtent neįvertintos sąlygos ir tampa pagrindine nelaimių priežastimi.

    Kada leidžiama deginti augalines atliekas?

    Miestuose draudžiama deginti šiukšles ir gamtinės kilmės atliekas, tokias kaip lapai ar šakos, nes joms skirtos žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės ir kiti tvarkymo būdai. Kaimo vietovėse sausą žolę ir nukritusius lapus galima deginti tik sugrėbus į krūvą ir laikantis atstumų nuo pastatų bei degių konstrukcijų.

    Taip pat draudžiama deginti surinktas augalines atliekas ant sausos žolės, miške, aukštapelkėse, durpingose vietovėse ir arti tokių teritorijų. Saugumo reikalavimai numato, kad deginimas turi vykti kontroliuojamai, turint priemonių ugniai užgesinti ir nuolat prižiūrint laužą.

    Ką daryti pamačius degančią žolę?

    Pamačius degančią žolę svarbiausia įvertinti, ar galima veikti saugiai. Nedidelę liepsną kartais pavyksta užgesinti užplakant šakomis, užtrypiant ar užpilant žemėmis, smėliu arba vandeniu, tačiau tai galima daryti tik tada, kai ugnis dar neįsismarkavusi ir nėra pavojaus žmogui.

    Jei matyti, kad liepsna plinta, pučia stipresnis vėjas arba šalia yra miškas, pastatai ar degios medžiagos, delsti negalima. Tokiais atvejais reikia nedelsiant skambinti telefonu 112, tiksliai nurodyti vietą ir, jei įmanoma, perspėti netoliese esančius žmones pasitraukti į saugią zoną.

    Miške laužus leidžiama kurti tik specialiai įrengtose ir pažymėtose laužavietėse. Baigus kūrenti, žarijas būtina kruopščiai užpilti vandeniu arba žemėmis, kol jos visiškai nustos rusenusios, nes net maža žarija sausu oru gali virsti miško gaisru.

    Už gaisrinės saugos taisyklių nesilaikymą ir sausos žolės deginimą gali būti taikomos piniginės baudos, o sukėlus gaisrą atsakomybė griežtėja. Be to, degintojui gali tekti atlyginti aplinkai padarytą žalą ir kompensuoti sunaikinto svetimo turto nuostolius.

    Priešgaisrinė apsauga ragina gyventojus elgtis atsakingai ir rinktis saugius atliekų tvarkymo būdus, o pastebėjus ugnį nedelsiant reaguoti. Laiku perduotas pranešimas ir atsargus elgesys dažnai lemia, ar incidentas baigsis menku plotu, ar virs dideliu gaisru.