CP v2

Tag: Gaisrų prevencija

  • Šių 8 prietaisų nejunkite į vieną ilgintuvą: perkrova gali baigtis perkaitimu ir gaisru

    Šių 8 prietaisų nejunkite į vieną ilgintuvą: perkrova gali baigtis perkaitimu ir gaisru

    Ilgintuvas ar maitinimo lizdų juosta savaime nėra pavojingi, tačiau rizika išauga, kai į vieną vietą sujungiami keli didelės galios prietaisai. Tuomet laidai ir kontaktai gali būti perkraunami, kaisti, o ilgainiui tai didina izoliacijos pažeidimų ir gaisro tikimybę.

    Kasdieniams, nedaug elektros naudojantiems įrenginiams lizdų juostos dažniausiai tinka. Į jas įprasta jungti stalines lempas, įkroviklius, maršrutizatorius, kompiuterius ar televizorių priedėlius, jei bendra apkrova nedidelė.

    Problema prasideda tada, kai vienu metu naudojami keli šildantys ar vandenį kaitinantys prietaisai. Tokie įrenginiai per trumpą laiką paima daug galios, todėl perkrova gali įvykti net ir tuomet, kai pati juosta turi daug lizdų.

    Didžiausią riziką keliantys prietaisai

    Prie įrenginių, kurių nereikėtų jungti į tą patį ilgintuvą kartu su kitais galingais vartotojais, pirmiausia priskiriami elektriniai šildytuvai. Jie dažnai veikia ilgai, o nuolatinė didelė apkrova ypač smarkiai kaitina laidą ir kištuką.

    Taip pat rizikingi virduliai ir kavos aparatai, kurie vandens kaitinimo metu trumpam pasiekia didelę galią. Jei tuo pačiu metu toje pačioje juostoje įjungiamas dar vienas kaitinantis prietaisas, riba gali būti viršyta labai greitai.

    Į tą pačią grupę patenka mikrobangų krosnelės, orkaitės ar stalviršiniai elektriniai griliai. Nors jų naudojimas dažnai trumpesnis, startinė ir darbinė apkrova gali būti pakankama perkaitimui, ypač jei ilgintuvas senas arba plono laido.

    Atskirai verta paminėti plaukų džiovintuvus ir tiesintuvus, nes jie taip pat naudoja daug galios, o dažnai jungiami vonios patalpose. Drėgmė, prastesni kontaktai ir perkrova yra pavojingas derinys, todėl tokiems prietaisams saugiausia rinktis sieninį lizdą.

    Dar viena rizikos zona yra skalbyklės, džiovyklės ir indaplovės, ypač kai jos vienu metu šildo vandenį. Tokius prietaisus įprasta jungti į atskirus, tam numatytus lizdus, o ne į bendrą juostą su kitais vartotojais.

    Ką reiškia 10 ir 16 A žymėjimas

    Dažnai kartojama taisyklė, kad buitinių ilgintuvų nereikėtų apkrauti daugiau nei 1 800 vatų galia. Vis dėlto tai nėra universalus skaičius, nes reali riba priklauso nuo konkretaus gaminio ir jo konstrukcijos.

    Daug ilgintuvų būna pažymėti 10 arba 16 amperų srovės riba. Esant 230 voltų įtampai, 16 amperų riba teoriškai atitinka apie 3 680 vatų, tačiau praktikoje svarbu įvertinti laido skerspjūvį, kontaktų kokybę, naudojimo trukmę ir tai, ar prietaisai įsijungia vienu metu.

    Reikėtų prisiminti, kad didesnis lizdų skaičius nereiškia didesnės leistinos galios. Svarbiausia yra bendra visų tuo pačiu metu prijungtų prietaisų apkrova, o ne tai, kiek fiziškai yra skylių kištukams.

    Kaip sumažinti perkrovos riziką

    Saugiausia didelės galios prietaisus jungti tiesiai į sieninį lizdą ir vengti kelių galingų įrenginių viename ilgintuve. Jei vis dėlto ilgintuvo reikia, svarbu patikrinti jo techninius parametrus, maksimalų leistiną apkrovimą ir laidų būklę.

    Įkaitęs kištukas, juntamas svilėsių kvapas, mirgantis apšvietimas ar išsijungiantys saugikliai yra signalai, kad grandinė perkrauta arba kontaktai prasti. Tokiais atvejais prietaisus reikėtų nedelsiant atjungti ir įvertinti, ar nereikia elektriko apžiūros.

  • Šie kiemo medžiai gali pristabdyti gaisrą: ekspertai įspėja, ko vengti prie namo

    Šie kiemo medžiai gali pristabdyti gaisrą: ekspertai įspėja, ko vengti prie namo

    Gaisro sustabdyti vien augalais neįmanoma, tačiau tinkamai suplanuotas kiemas gali tapti papildomu barjeru liepsnai ir karščiui. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne vien medžio rūšis, o atstumai, augalų išdėstymas ir nuolatinė priežiūra.

    Praktikoje geriausiai pasiteisina lapuočiai, kurių lapijoje ir audiniuose būna daugiau drėgmės, o šakose bei žievėje mažiau degių sakų. Tokie medžiai dažniau sulėtina ugnies plitimą, sumažina šiluminę spinduliuotę ir padeda sukurti drėgnesnį mikroklimatą.

    Kurie medžiai laikomi palankesniais?

    Kaip palankesni gaisro rizikai mažinti dažnai minimi platanai, įvairios klevų rūšys, kaštonai, beržai ir ąžuolai. Jų tankesnė lapija gali suteikti pavėsį ir sumažinti įkaitusių paviršių temperatūrą, o tai karštomis dienomis tampa svarbiu veiksniu.

    Taip pat kartais pasirenkami dekoratyviniai medžiai ar krūmai, kurie neturi daug dervingų medžiagų ir geba išlaikyti daugiau drėgmės. Vis dėlto, renkantis augalus verta įvertinti vietos sąlygas, nes sausros ir karščio bangos regione dažnėja, o tai didina bendrą gaisringumą.

    Klaida, kuri panaikina naudą

    Net ir tinkamas medis nepadės, jeigu kieme kaupiasi sausa biomasė. Pagrindinė taisyklė yra reguliariai šalinti nudžiūvusias šakas, sugrėbtus lapus ir kitas lengvai užsiliepsnojančias liekanas, ypač šalia pastato sienų ir terasų.

    Svarbu, kad medžių šakos nekabotų virš stogo ir nebūtų pernelyg arti pastato konstrukcijų. Praktikoje riziką didina ir per tankiai susodintos žaliosios juostos, nes ugnis gali lengviau persimesti nuo vieno augalo prie kito.

    Greitai augantys medžiai: privalumai ir rizikos

    Norint greičiau sukurti pavėsį, dažnai vilioja sparčiai augančios rūšys, kurios per sezoną gali paūgėti 1–2 metrus. Tačiau jos neretai reikalauja intensyvesnio genėjimo ir kontrolės, nes neprižiūrėtos greitai priartėja prie stogo, elektros linijų ar medinių pastatų.

    Ekspertai pataria kiemą planuoti taip, kad želdiniai būtų tik viena iš apsaugos grandžių, o ne vienintelis sprendimas. Svarbiausia išlieka bendras priešgaisrinis pasirengimas: švari aplinka prie namo, tvarkingi statinių paviršiai ir atsakinga priežiūra viso sezono metu.

  • „Valstybinių miškų urėdija“ kviečia į nemokamus renginius: elnių baubimas ir šventė Neringoje

    „Valstybinių miškų urėdija“ kviečia į nemokamus renginius: elnių baubimas ir šventė Neringoje

    Rugsėjį „Valstybinių miškų urėdija“ kviečia gyventojus ir svečius į daugiau nei 30 nemokamų renginių įvairiuose šalies regionuose, skirtų Miškininko dienai. Organizatoriai žada ne tik pažintines veiklas miške, bet ir progas iš arti pamatyti, kaip prižiūrimi bei atkuriami valstybės miškai.

    Šių metų renginių žinutė – „Nepraeik pro šalį“. Ji skatina į mišką pažvelgti atidžiau ir pastebėti tai, kas dažnai lieka už kasdienio pasivaikščiojimo ribų: gyvūnų pėdsakus, buveines, senuosius medžius, miško atkūrimo etapus ir miškininkų darbus, kurių rezultatai ne visada matomi iš karto.

    Nuo elnių baubimo iki žygių

    Programoje numatyti renginiai šeimoms, žygių mėgėjams, gamtos fotografams ir visiems, norintiems geriau pažinti Lietuvos miškus. Viena labiausiai laukiamų patirčių – rudeniniai vakarai miške, kai galima išgirsti tauriųjų elnių baubimą ir kitus rudenėjančios gamtos garsus.

    Tokie klausymų ir pažintiniai susitikimai planuojami skirtinguose regionuose, kad juose galėtų dalyvauti kuo daugiau žmonių. „Valstybinių miškų urėdija“ pabrėžia, kad tai proga ne tik patirti įspūdingą gamtos reiškinį, bet ir sužinoti apie gyvūnų elgseną bei tai, kaip žmogaus veikla miške derinama su gamtos apsauga.

    Aktyvesnio laisvalaikio mėgėjų lauks pažintiniai ir orientavimosi žygiai miško takais. Kai kur numatyti maršrutai ves per rečiau lankomas vietas, kuriose atsiveria ir gamtos, ir istorinio paveldo sluoksniai, todėl dalyviai galės pažinti ne tik kraštovaizdį, bet ir vietovių istoriją.

    Pagrindinė šventė Neringoje

    Miškininko diena tradiciškai minima trečiąjį rugsėjo šeštadienį. 2026 metais pagrindinė profesinės šventės programa numatyta rugsėjo 19 dieną Neringoje, festivalio „Sveika, Neringa!“ metu.

    Renginyje žadamos edukacijos, diskusijos ir pažintinės veiklos, supažindinančios su miško priežiūra bei miškininko profesija. Programos pabaigoje planuojamas koncertas, kuriame pasirodys Giedrė, o vėliau Andrius Mamontovas su grupe.

    Kaip užauga miškas?

    Dalis renginių skirta miškininkystės užkulisiams: lankytojai galės sužinoti, kaip nuo sėklos užauginamas sodmuo ir kaip planuojamas miško atkūrimas. Numatomos ekskursijos medelynuose, kur aiškinama, kaip paruošiami medeliai būsimiems miškams, o kai kur bus galima pamatyti ir specializuotą infrastruktūrą, naudojamą sėkloms paruošti.

    Taip pat planuojamos veiklos, susijusios su miškų apsauga nuo gaisrų: pristatoma stebėjimo, prevencijos ir gesinimo technika bei miškininkų darbo specifika. Organizatoriai primena, kad vis dažniau pasitaikant sausringiems laikotarpiams miškų gaisrų rizika auga, todėl prevencija ir gyventojų sąmoningumas tampa vis svarbesni.

    Šeimoms su vaikais numatytos kūrybinės ir pažintinės dirbtuvės, o kai kur suplanuotos ir edukacijos apie laukinių gyvūnų gyvenimą. „Valstybinių miškų urėdija“ tikisi, kad tokios veiklos padės jauniesiems lankytojams mišką suvokti ne tik kaip pasivaikščiojimų vietą, bet ir kaip sudėtingą ekosistemą.

    Organizatoriai pabrėžia, kad dalyvavimas visuose renginiuose nemokamas, tačiau daugelyje jų reikalinga išankstinė registracija dėl riboto dalyvių skaičiaus. Prieš vykstant rekomenduojama įvertinti renginio trukmę, sudėtingumą, vietą, oro sąlygas ir pasirūpinti tinkama apranga bei avalyne.

    Miškininko dienai skirti renginiai skirtinguose Lietuvos regionuose vyks nuo rugsėjo 9 dienos iki rugsėjo 25 dienos. „Valstybinių miškų urėdija“ ragina išsirinkti artimiausią veiklą ir šį rudenį mišką pamatyti iš arčiau.

  • Vilniaus rajono ugniagesys atskleidė, kas gelbsti sekundėmis: treniruotės ir nauji iššūkiai

    Vilniaus rajono ugniagesys atskleidė, kas gelbsti sekundėmis: treniruotės ir nauji iššūkiai

    Lenkijos Korycino valsčiuje surengtos ugniagesių sporto varžybos tapo tarptautinio bendradarbiavimo dalimi, kurioje komandos tikrino jėgą, greitį ir veiksmų tikslumą. Tokie renginiai ugniagesiams svarbūs ne vien kaip sportas, bet ir kaip praktinė repeticija situacijoms, kai sprendimus tenka priimti per kelias sekundes.

    Vilniaus rajono savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos Paberžės ugniagesių komandos vairuotojas-ugniagesys Vladislavas Liudkevičius sako, kad varžybos leidžia ne tik pasilyginti su kitomis komandomis, bet ir greičiau pastebėti silpnąsias vietas. Pasak jo, tik nuolatinės treniruotės padeda kritinėse situacijose veikti užtikrintai ir be panikos.

    „Kai realiame iškvietime nėra laiko svarstymams, treniruotėse išmokti veiksmai suveikia automatiškai“, – sakė Vladislavas Liudkevičius.

    Vienas svarbiausių varžybų elementų buvo vadinamasis kovinis išsidėstymas, kai komanda turi kuo greičiau parengti gesinimo įrangą darbui. Praktikoje tai reiškia vandens siurblio paruošimą, žarnų linijų sujungimą, skirstytuvo parengimą ir taikinių numušimą vandens srove, o sėkmę dažniausiai lemia ne vien greitis, bet ir susikalbėjimas.

    Tokio tipo rungtys yra artimos realiam darbui gaisre, kai klaidos kainuoja laiką ir saugumą. Ugniagesiams svarbu ne tik tiksliai sujungti įrangą, bet ir gebėti dirbti kaip vienam mechanizmui, nes kiekvienas komandos narys atlieka aiškiai apibrėžtą funkciją.

    Kasdienybėje ugniagesių darbas seniai neapsiriboja vien gaisrais: didelę dalį iškvietimų sudaro eismo įvykiai ir gelbėjimo darbai, kai reikia išlaisvinti žmones iš sumaitotų automobilių. Tokiais atvejais itin svarbus saugus nukentėjusiųjų iškėlimas, naudojant imobilizavimo priemones ir specialią gelbėjimo įrangą, kad būtų išvengta papildomų traumų.

    Prie iššūkių prisideda ir ekstremalūs orai, kurie pastaraisiais metais dažniau lemia iškvietimus šalinti nuvirtusius medžius, sutvarkyti vėjo apgadintas konstrukcijas ar padėti atkurti saugų eismą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokiems darbams reikia ne tik fizinio pasirengimo, bet ir aiškaus rizikų vertinimo, ypač kai šalia yra elektros linijos ar nestabilūs statiniai.

    Artėjant šildymo sezonui ugniagesiai primena apie prevenciją: viena dažniausių gaisrų priežasčių vis dar susijusi su netvarkingais ar neprižiūrimais šildymo įrenginiais ir dūmtraukiais. Reguliari priežiūra ir dūmtraukių valymas išlieka paprasta, bet itin veiksminga priemonė, padedanti sumažinti nelaimių riziką.

    Atskirą kryptį ugniagesių pasirengime vis dažniau užima elektromobilių gaisrai, kurių gesinimas skiriasi nuo įprastų transporto priemonių incidentų. Didžiausias pavojus kyla dėl aukštos įtampos baterijų, o gesinimas neretai užtrunka ilgiau, nes svarbiausia tampa ilgalaikis baterijos aušinimas ir situacijos stebėsena, kad neįvyktų pakartotinis užsidegimas.

    V. Liudkevičius pabrėžia, kad čia būtini specializuoti mokymai ir praktinės pratybos, nes technologijos keičia ir gelbėjimo taktiką. Kai kuriose šalyse taikomi sprendimai, kai deganti transporto priemonė aušinama specialiuose konteineriuose, tačiau tam reikalinga papildoma technika ir aiškūs veiksmų protokolai.

    Pašnekovas teigia, kad Lietuvos ugniagesių pasirengimą gerai atspindi tiek kasdieniai darbai, tiek rezultatai įvairiose varžybose. Tarptautiniai susitikimai ir bendros pratybos svarbios dar ir todėl, kad leidžia perimti kitų komandų patirtį, palyginti metodikas ir greičiau diegti efektyvesnius sprendimus tarnyboje.

    Pasak jo, tokie renginiai ugniagesių bendruomenėje atlieka ir dar vieną funkciją: stiprina tarpusavio pasitikėjimą bei bendradarbiavimą. Kai prireikia veikti realioje nelaimėje, komandiniai įgūdžiai, išgryninti treniruotėse ir varžybose, dažnai tampa lemiančiu veiksniu, padedančiu išsaugoti gyvybes.

    Tekstas parengtas pagal Vilniaus rajono savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos pateiktą informaciją.

  • Įjungėte ir išėjote iš namų? Ekspertai įspėja: šie 3 prietaisai gali brangiai kainuoti

    Įjungėte ir išėjote iš namų? Ekspertai įspėja: šie 3 prietaisai gali brangiai kainuoti

    Šiuolaikiniai buities prietaisai vis dažniau veikia automatiškai, todėl žmonės neretai palieka juos įjungtus ir išeina iš namų. Tačiau ekspertai primena, kad dalis technikos gedimo atveju gali sukelti didelių nuostolių, ypač jei niekas laiku nepastebi problemos. Didžiausia rizika dažniausiai susijusi su vandeniu, elektra ir karščiu.

    Vienas dažniausių pavyzdžių yra skalbyklė. Skalbimo metu dirba variklis, siurblys, elektronika, o įrenginyje nuolat cirkuliuoja vanduo, todėl netikėtas žarnos trūkimas ar sandarumo problema gali greitai užlieti patalpą. Jei namuose yra žmogus, jis dažniausiai gali operatyviai užsukti vandenį ir sumažinti žalą.

    Ne mažiau rizikinga ir indaplovė, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo saugi dėl sandariai užsidarančių durelių. Vis dėlto ji taip pat naudoja vandenį ir elektros energiją, o gedimai, pavyzdžiui, pratekėjimas ar siurblio problemos, gali būti pastebėti tik jau po to, kai žala padaryta. Ypač tai aktualu butuose, kur vanduo gali patekti ir pas kaimynus.

    Trečias prietaisas, kurio nerekomenduojama palikti veikti be priežiūros, yra džiovyklė. Joje naudojama aukšta temperatūra, o filtre ir ventiliacijos kanaluose kaupiasi pūkai bei audinių plaušeliai, todėl blogai prižiūrima įranga padidina gaisro riziką. Ugniagesių ir gaisrų prevencijos specialistai akcentuoja, kad reguliarus filtro valymas ir techninės būklės stebėjimas yra viena svarbiausių saugumo priemonių.

    Praktinis patarimas prieš ilgesnį išėjimą paprastas: išjunkite iš tinklo mažąją virtuvės techniką ir šildymo prietaisus, kurie gali perkaisti ar sukelti trumpąjį jungimą. Dažniausiai minimi skrudintuvai, kavos aparatai, mikrobangų krosnelės, elektriniai virduliai, karšto oro gruzdintuvės, nešiojamieji šildytuvai, taip pat įkrovikliai. Tuo metu šaldytuvas ir šaldiklis yra suprojektuoti nuolatiniam darbui, todėl jų išjunginėti be reikalo nereikėtų.

    Specialistai taip pat pataria atkreipti dėmesį į įspėjamuosius ženklus: neįprastus kvapus, stipriai kaistančias korpuso vietas, keistus garsus ar dažnai išmušamus automatinius jungiklius. Tokiais atvejais saugiausia prietaisą išjungti ir kreiptis į servisą, o ne laukti, kol problema pasikartos.

  • Nepraeik pro šalį: rugsėjį nemokami miško žygiai ir elnių baubimas – finalas Neringoje

    Rugsėjį Valstybinių miškų urėdijos miškininkai kviečia į daugiau nei 30 nemokamų Miškininko dienai skirtų renginių visoje Lietuvoje. Lankytojams žadama proga mišką pamatyti kitaip: ne tik pasivaikščioti, bet ir suprasti, kaip jis prižiūrimas, atkuriamas bei saugomas.

    Šių metų renginių žinutė – Nepraeik pro šalį. Ji ragina atidžiau pastebėti tai, kas miške dažnai lieka nematoma: gyvūnų pėdsakus, buveinių įvairovę, senų medžių vertę, miško atkūrimo procesus ir sezoninius darbus, kurie daromi ilgalaikiam rezultatui.

    Nuo elnių baubimo iki žygių

    Programoje numatyti renginiai šeimoms, žygių mėgėjams, gamtos fotografams ir visiems, norintiems geriau pažinti Lietuvos miškus. Skirtinguose regionuose vyks pažintiniai pasivaikščiojimai, orientavimosi žygiai ir susitikimai su miškininkais, kurie paaiškins, kaip vertinamos miško būklės ir rizikos.

    Viena laukiamiausių patirčių rudenį – tauriųjų elnių baubimo klausymas. Tokie vakariniai renginiai planuojami keliuose šalies kraštuose, nes būtent rugsėjį dažniausiai sutampa rujos metas ir didžiausias gyvūnų aktyvumas, o miško garsai tampa tarsi natūralus rudens koncertas.

    Dalis veiklų atvers ir rečiau lankomas vietas, kuriose galima susipažinti su gamtos bei istorijos paveldu. Kai kur bus pasakojama apie senas fortifikacijas miškuose, kitur – apie sengirių ypatybes ir tai, kodėl tam tikrose teritorijose svarbu išlaikyti atvirą smėlį, reikalingą retoms rūšims.

    Pagrindinė šventė Neringoje

    Miškininko diena tradiciškai minima trečiąjį rugsėjo šeštadienį, o 2026 metais ji bus švenčiama rugsėjo 19 dieną. Pagrindinė šventė vyks Neringoje, festivalio „Sveika, Neringa!“ metu, kviečiant kurorto svečius ir vietos bendruomenę pažinti mišką kaip kraštovaizdžio, rekreacijos ir biologinės įvairovės dalį.

    Neringoje numatytos edukacijos, žaidimai ir pokalbiai apie miškų priežiūrą, taip pat veiklos, kurios priartina prie kasdienės miškininkų praktikos. Organizatoriai žada, kad programoje bus vietos ir ramesnėms patirtims, skirtoms sąmoningam buvimui gamtoje.

    Dienos programą užbaigs koncertas: scenoje pasirodys dainininkė Giedrė, o vėliau – Andrius Mamontovas su grupe. Organizatorių teigimu, muzika greta Kuršių marių turėtų tapti vienu ryškiausių šventės akcentų.

    Kaip užauga miškas ir kodėl reikia registruotis?

    Renginių dalis skirta miškininkystės „užkulisiams“ – lankytojai galės pamatyti kelią nuo sėklos iki sodmens medelynuose ir sužinoti, kaip paruošiama jaunuolynams skirta medžiaga. Tokios ekskursijos padeda suprasti, kad miško atkūrimas yra ilgas procesas, kuriame svarbūs ir genetiniai ištekliai, ir vietos sąlygos, ir priežiūra pirmaisiais metais.

    Taip pat pristatoma miškų priešgaisrinė apsauga ir gaisrų stebėjimo bei gesinimo darbai, ypač aktualūs šiltėjant klimatui ir dažnėjant sausringiems laikotarpiams. Miškininkai aiškins, kaip veikia prevencija, kuo svarbūs stebėjimo bokštai, technika ir greitas reagavimas.

    Visi renginiai yra nemokami, tačiau dėl riboto dalyvių skaičiaus dalyje veiklų būtina išankstinė registracija. Planuojama, kad Miškininko dienos renginiai įvairiuose regionuose vyks nuo rugsėjo 9 dienos iki 25 dienos, o dalyviams rekomenduojama įvertinti oro sąlygas ir pasirūpinti tinkama apranga.

  • Ispanijoje „ugniagesiais“ tapę asilai: kaip 18 išgelbėtų gyvūnų kasdien mažina gaisrų riziką

    Nacionaliniame parke Donjana, viename svarbiausių Europos pelkių ir paukščių buveinių, veikia netikėta prevencijos komanda – „ugniagesiais“ vadinami asilai. Jų užduotis paprasta: išganyti sausą žolę, krūmokšnius ir piktžoles, kurios karščio metu tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru.

    Projektas pradėtas 2014 metais po to, kai prieglaudos komanda iš blogų laikymo sąlygų išgelbėjo pirmąjį asilą. Idėja išaugo į nuoseklią praktiką, o dabar aplink parko pakraščius reguliariai dirba kelių dešimčių išgelbėtų gyvūnų grupės.

    Kaip veikia natūralios priešgaisrinės juostos?

    Nuo kovo iki lapkričio asilai kasdien maždaug 7 valandas ganosi kruopščiai parinktose teritorijose aplink parką. Tokiu būdu sumažinamas sausos biomasės kiekis, o tai reiškia, kad ugniai atsiranda mažiau „maisto“ ir ji plinta lėčiau.

    Kiekvienam asilui skiriamas maždaug 40 metrų ilgio ir 15 metrų pločio plotas, aptvertas elektriniu piemeniu. Atskirai išganytos atkarpos susijungia į koridorius, kurie veikia kaip natūralios priešgaisrinės juostos.

    Projekto organizatoriai teigia, kad per daugiau nei dešimtmetį suformuotas išvalytų ruožų tinklas padėjo sumažinti didesnių gaisrų riziką ir riboti jų plitimą. Toks metodas ypač naudingas ten, kur mechaninė miško paklotės priežiūra brangi, o technika gali žaloti jautrias buveines.

    Kodėl ši idėja plinta po Ispaniją?

    Donjanos patirtis paskatino panašias iniciatyvas kituose regionuose, įskaitant Kataloniją, kur miškų ir krūmynų valymui taip pat naudojami išgelbėti asilai. Praktika patraukli tuo, kad vienu metu sprendžia dvi problemas: gaisrų prevenciją ir gyvūnų gerovę, suteikiant prieglaudų gyventojams prasmingą „darbą“.

    Tuo pat metu pietų Europoje gaisrų sezonai ilgėja, o karščio bangos ir sausros didina užsidegimo tikimybę. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai, o ganomieji gyvūnai laikomi vienu iš tvaresnių būdų sumažinti degios augalijos kiekį, ypač saugomose teritorijose.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vienintelis sprendimas: efektyviausia prevencija paprastai remiasi kelių priemonių deriniu, nuo miškotvarkos ir gaisrinių juostų iki kontroliuojamo deginimo ten, kur jis leidžiamas. Vis dėlto Donjanos „ugniagesiai“ rodo, kad kartais paprastas, gamtai artimas metodas gali tapti realia pagalba kovojant su gaisrų grėsme.

  • Šį virtuvės prietaisą paliekate įjungtą? Ekspertai įspėja: tai gali baigtis gaisru

    Daugelis virtuvėje palieka smulkią buitinę techniką nuolat įjungtą į rozetę, kad būtų patogiau. Tačiau toks įprotis gali kainuoti ne tik didesnes sąskaitas už elektrą, bet ir sukelti rimtą saugumo riziką, ypač jei prietaisas lieka be priežiūros.

    Specialistai atkreipia dėmesį į vadinamąjį budėjimo režimą, kai įrenginys, nors ir nenaudojamas, vis tiek vartoja elektrą. Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, budėjimo režimas namų ūkiuose gali sudaryti reikšmingą dalį suvartojamos energijos, o senesni ar prastesnės būklės prietaisai neretai tampa papildomu rizikos veiksniu.

    Vienas dažniausiai minimų virtuvės prietaisų yra skrudintuvas. Nors jis atrodo paprastas, jo viduje esantys kaitinimo elementai dirba didelės temperatūros režimu, o trupiniai ir riebalų likučiai gali tapti užsidegimo šaltiniu, jei įrenginys perkaista ar įvyksta gedimas.

    Prie rizikos prisideda ir tai, kad dalis žmonių skrudintuvą palieka prijungtą prie elektros nuolat, o kartais net uždengia ar pastumia į ankštą vietą. Tokiose situacijose blogėja ventiliacija, lengviau kaupiasi šiluma, o netikėtas trumpasis jungimas ar kibirkščiavimas gali turėti itin nemalonių pasekmių.

    Ne mažiau svarbus ir prailgintuvų bei ilgiklių naudojimas. Vienu metu prijungus kelis didelės galios prietaisus, galima viršyti leidžiamą apkrovą, dėl ko kaista laidai ir jungtys, o tai didina gaisro tikimybę, ypač senesniuose būstuose su senomis elektros instaliacijomis.

    Ekspertai rekomenduoja paprastą taisyklę: po naudojimo didelės galios virtuvės prietaisus atjunkite iš rozetės, o prailgintuvus rinkitės tik su apsauga nuo perkrovos. Taip ne tik sumažinsite bereikalingą elektros vartojimą, bet ir sumažinsite riziką, kad gedimas įvyks tada, kai namuose nieko nėra.

  • Šios augalų rūšys gali tapti gyva apsauga: kaip prie namų susikurti buferį nuo gaisro

    Ilgėjant sausroms ir dažnėjant karščio bangoms, gaisro rizika namų aplinkoje auga net ir ten, kur anksčiau ji atrodė menka. Išdžiūvusi žolė, sukritę lapai ar dervingi spygliuočiai gali tapti greitai įsidegančiu kuru, o pakanka ir mažos kibirkšties.

    Vis dažniau kalbama apie buferines zonas aplink pastatus, kurios padeda sulėtinti ugnies plitimą. Tai nebūtinai reiškia kiemo užbetonavimą, nes dalį šios apsaugos gali suteikti tinkamai parinkti, mažiau degūs augalai ir tvarkingai prižiūrėta aplinka.

    Kas iš tiesų yra atsparūs ugniai augalai?

    Svarbu suprasti, kad visi augalai gali apdegti ar sudegti esant dideliam karščiui. Tačiau skiriasi tai, kaip greitai augalas užsiliepsnoja ir ar jis prisideda prie vadinamosios ugnies kopėčių, kai liepsna nuo žemės dangos persimeta į krūmus, o vėliau į medžių lajas.

    Prie namų ypač vertingi žemi, tankūs, drėgmę kaupiantys augalai, kurie sudaro ištisinį kilimą ir slopina piktžolių augimą. Kai mažiau sausų stiebų ir lengvai užsiliepsnojančios masės, ugniai sunkiau rasti kelią.

    Mažesnį degumą dažniausiai lemia didesnė vandens dalis audiniuose ir mažesnis lakiųjų aliejų kiekis. Dėl to sukulentai ir kai kurie kiliminiai augalai paprastai užsidega lėčiau nei sausa žolė ar spygliuočių paklotė.

    Augalai, kurie kuria buferį

    Vienas dažniausiai rekomenduojamų pasirinkimų yra šilokai, nes jie kaupia vandenį lapuose, pakenčia karštį ir skurdžią dirvą. Jie tinka pakraščiams, šlaitams, vietoms prie takelių ir zonoms, kuriose sunku užtikrinti reguliarų laistymą.

    Taip pat naudingi perkūnropės, formuojančios žemas, mėsingas rozetes, kurios priglunda prie dirvos ir sudaro tankų dangos sluoksnį. Jos dažnai pasirenkamos alpinariumams, gėlynų apvadams ir vietoms arčiau pastato, kur norisi mažai priežiūros reikalaujančios žalumos.

    Jei norisi žydinčios dangos, dažnai pasirenkamos delospermos, kurios sudaro tankų kilimą ir vizualiai atrodo itin dekoratyviai saulėtose vietose. Vis dėlto renkantis konkrečią veislę verta atsižvelgti į žiemos atsparumą, nes skirtingos rūšys skiriasi ištverme šalčiui.

    Pusiau pavėsyje gerai pasiteisina šliaužiančios, tankiai augančios rūšys, pavyzdžiui, šliaužiančioji jonažolė ar šliaužiančioji ajuga, dažnai vadinama šliaužiančiąja dąbravka. Tokie augalai padeda uždengti dirvą ir mažina sausų piktžolių kiekį, kuris per sausrą tampa pavojingas.

    Kaip suplanuoti saugesnę zoną?

    Svarbiausia taisyklė yra paprasta: kuo arčiau pastato, tuo mažiau degių medžiagų turi likti aplinkoje. Prie pat namo ypač svarbu reguliariai pašalinti sausas šakas, lapus, pernykštę žolę ir kitas organines sankaupas, kurios užsidega greičiausiai.

    Prie pastato dažnai pasirenkamos nedegios dangos, pavyzdžiui, žvyras ar akmens skaldelė, o augalai sodinami taip, kad nesikauptų sausa masė. Toliau nuo namo galima palikti daugiau žalumos, tačiau verta vengti ištisinių, tankių želdinių juostų, kurios gali sudaryti nenutrūkstamą ugnies kelią.

    Priežiūra čia ne mažiau svarbi nei pats augalų pasirinkimas. Net ir tinkamas augalas praras privalumus, jei aplink jį bus susikaupę sausi lapai, spygliai ar neprižiūrėta, peraugusi žolė.

    Renkantis sprendimus verta įvertinti sklypo ypatumus, vyraujančius vėjus, reljefą ir kaimynystėje esančią augmeniją. Saugiausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai augalai, danga ir reguliari tvarka veikia kaip viena sistema.

  • Ugniagesiai giria žalią barjerą prie namų: šie augalai lėtina ugnį ir sulaiko kibirkštis

    Ugniagesiai giria žalią barjerą prie namų: šie augalai lėtina ugnį ir sulaiko kibirkštis

    Didėjant karščių ir sausrų rizikai, vis dažniau kalbama ne tik apie gaisrų prevenciją miškuose, bet ir apie tai, kaip apsaugoti namus. Specialistai pabrėžia, kad lemiamą vaidmenį dažnai suvaidina pirmieji metrai aplink pastatą: čia prasideda arba nutrūksta liepsnos kelias.

    Ugniagesių praktikoje daugiausia problemų kelia išdžiūvusi žolė, sukritę lapai, smulkios šakelės ir dervingi, lengvai užsiliepsnojantys augalai. Vis dėlto aplink namą nebūtina palikti pliko grunto, nes dalį rizikos gali sumažinti mažai degūs, drėgmę kaupiantys augalai, sudarantys žemą, tankų dangos sluoksnį.

    Augalai, kurie mažina riziką

    Tinkamai parinkti žemi augalai veikia kaip natūralus buferis: dėl didesnio vandens kiekio audiniuose jie dega lėčiau, o tanki danga padeda sulaikyti vėjo nešamas žarijas. Svarbu, kad augalai būtų be sumedėjusių, sausų stiebų ir be didelio kiekio eterinių aliejų, kurie per karščius gali didinti degumą.

    Dažniausiai rekomenduojami sukulentai ir kitos sausrai atsparios dangos formos. Tarp jų išskiriami šilropiai (sedumai), kurie kaupia vandenį lapuose ir net esant kaitrai išlieka mėsingi, taip pat šilokai, tinkantys saulėtoms, skurdesnėms vietoms prie takų ar šlaitų.

    Kita grupė – rojnikai, sudarantys kompaktiškas rozetes ir gerai ištveriantys tiek sausrą, tiek šaltį. Dar vienas pasirinkimas – ledo gėlės (delospermos), kurios formuoja žemą kilimą ir gali būti dekoratyvios, tačiau jų žiemojimas priklauso nuo veislės ir svarbiausia sąlyga yra laidus, neužmirkstantis dirvožemis.

    Kaip suformuoti saugesnę zoną?

    Svarbiausia zona yra prie pat sienų, po langais, aplink terasas, prie garažo, takų ir įvažiavimo. Čia verta rinktis žemus, tankiai užsiveisiančius augalus, kurie neauga į aukštį ir nesukaupia daug sausos biomasės, galinčios tapti kuru ugniai.

    Praktikoje rekomenduojama atsisakyti degių mulčių, pavyzdžiui, pušų žievės, ypač arti pastato. Vietoj jos labiau tinka mineralinis mulčias, pavyzdžiui, žvyras ar skaldelė, kurie mažina užsidegimo tikimybę ir padeda palaikyti tvarkingą, lengviau prižiūrimą paviršių.

    Tankiam kilimui suformuoti sodinukai paprastai sodinami gana glaudžiai, kad kuo greičiau uždengtų dirvą. Sodinimą patogiau planuoti vėsesniu metų laiku, kai dirvožemyje daugiau natūralios drėgmės, o augalai lengviau įsišaknija ir rečiau reikalauja laistymo.

    Priežiūra per sausrą

    Tokio tipo želdiniai vertinami dėl mažų poreikių, tačiau priežiūra vis tiek svarbi. Reikia reguliariai pašalinti piktžoles, surinkti nudžiūvusius lapus ir šakeles, o po žydėjimo, jei reikia, švelniai apkarpyti, kad nesikauptų sausos dalys.

    Laistymas turi būti saikingas: sukulentams pavojingesnė užsitęsusi drėgmė ir šaknų puvinys nei trumpalaikė sausra. Žalias kilimas nėra stebuklingas sprendimas, todėl kartu būtina palaikyti švarą kieme ir nepalikti lengvai užsiliepsnojančių medžiagų arti pastato.

    Gaisrų prevencijos specialistai primena, kad saugumas priklauso nuo visumos: augalai gali prisidėti prie rizikos mažinimo, tačiau svarbiausi išlieka tvarkinga aplinka, tinkamos medžiagos ir apgalvotas sklypo suplanavimas.