Tag: Gaisrų rizika

  • Padangas metate miške? Viena klaida gali kainuoti iki 6 000 eurų ir dar daugiau

    Artėjant žieminių padangų sezonui Valstybinių miškų urėdija primena, kad senos padangos neturi atsidurti miškuose. Nors teisėtų priduoti būdų yra ne vienas, kasmet miškininkai vis dar surenka dešimtis ir šimtus tonų nelegaliai išmestų padangų.

    Urėdijos duomenimis, 2025 metais miškuose surinkta daugiau kaip 160 tonų padangų, 2024 metais jų buvo daugiau nei 192 tonos, o 2023 metais – daugiau nei 212 tonų. Vien per šiuos metus iš miškų jau išvežta daugiau nei 99 tonos, tad problema išlieka, nors bendras kiekis po truputį mažėja.

    Kodėl padangos miške pavojingos?

    Padangos suyra labai lėtai, todėl ilgai teršia aplinką ir darko kraštovaizdį. Irimo metu į dirvožemį ir gruntinius vandenis gali patekti teršalai, o smulkios dalelės ilgainiui prisideda prie mikroplastikų taršos, kuri tampa vis aktualesne aplinkosaugos tema Europoje.

    Ypač didelė rizika kyla gaisro atveju, nes degančias padangas sunku užgesinti. Degimo metu susidaro tiršti dūmai ir pavojingi junginiai, o užterštas gesinimo vanduo gali patekti į dirvožemį ir vandens telkinius.

    Miškininkai atkreipia dėmesį, kad atliekų tvarkymas kainuoja ir laiką, ir pinigus. Lėšos, kurios galėtų būti skiriamos miškų priežiūrai ar poilsiaviečių tvarkymui, tenka padangų surinkimui, išvežimui ir perdavimui teisėtiems atliekų tvarkytojams.

    Kur legaliai priduoti senas padangas?

    Paprasčiausias būdas yra padangas palikti autoservise jas keičiant: servisas privalo nemokamai priimti tiek senų padangų, kiek jų pakeičia. Ta pati logika taikoma ir prekybos vietoms, kai perkamos naujos padangos, tačiau gali būti prašoma pagrįsti pirkimo laiką.

    Kita galimybė yra didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, kuriose gyventojams priimamas savivaldybės nustatytas padangų kiekis. Prieš vykstant verta pasitikrinti konkrečios aikštelės darbo laiką ir priėmimo sąlygas, kad kelionė nebūtų veltui.

    Didesnių kiekių padangoms gali būti reikalingos atliekų tvarkytojų paslaugos, kurios kai kuriais atvejais būna mokamos. Vis dėlto svarbiausia įsitikinti, kad paslaugą teikiantis vežėjas ar įmonė turi teisę tvarkyti tokias atliekas, nes neteisėtas perdavimas gali baigtis problemomis ir pačiam atliekų turėtojui.

    Baudos ir ką daryti radus padangas miške

    Už padangų išmetimą į aplinką taikoma administracinė atsakomybė. Pagal galiojančią tvarką, už kiekvieną išmestą padangą gali būti skirta nuo 200 iki 500 eurų bauda, o bendra bauda gali siekti iki 6 000 eurų.

    Be baudos, papildomai gali būti paskaičiuota ir pareikalauta atlyginti aplinkai padarytą žalą, todėl galutinė suma neretai išauga. Dėl to nelegalus atsikratymas padangomis praktiškai niekada neapsimoka, lyginant su legaliu priduodimu.

    Pastebėjus miške išmestas padangas ar kitas atliekas, gyventojai raginami kuo tiksliau užfiksuoti vietą ir, jei saugu, padaryti nuotraukas. Jei matote pažeidėjus, rekomenduojama skambinti 112, o jeigu įmanoma, įsidėmėti ar užfiksuoti automobilio valstybinį numerį ir aplinkybes.

    Valstybinių miškų urėdija pabrėžia, kad kiekvienas pranešimas padeda greičiau sutvarkyti užterštas vietas ir nustatyti teršėjus. Kuo mažiau atliekų miškuose, tuo daugiau resursų lieka miškų priežiūrai, biologinės įvairovės apsaugai ir visuomenės poilsiui skirtoms erdvėms.

  • Saulės elektrinės dykumose netikėtai suželdina žolę: kodėl tai didina gaisrų riziką ir ką daro operatoriai

    Saulės elektrinės dykumose netikėtai suželdina žolę: kodėl tai didina gaisrų riziką ir ką daro operatoriai

    Didelės saulės elektrinės, statomos dykumų ir pusdykumių teritorijose, kai kuriose vietovėse netikėtai keičia mikroklimatą. Po moduliais susidarantis pavėsis ir mažesnis vėjo poveikis gali sumažinti dirvos garavimą, todėl žemė ilgiau išlaiko drėgmę, o tai sudaro palankesnes sąlygas augmenijai.

    Mokslininkai tokį reiškinį sieja su vadinamuoju vėsos salos efektu: po panelėmis dirvos paviršius gali būti pastebimai vėsesnis nei atviroje saulėje. Kartu tai skatina mikroorganizmų aktyvumą ir dirvožemio struktūros pokyčius, dėl kurių sėklos lengviau sudygsta net ten, kur anksčiau augalams trūkdavo drėgmės.

    Tačiau žalesnė dykuma sukuria ir naują problemą pačiai infrastruktūrai. Ten, kur anksčiau augalija būdavo reta ir gaisrui tiesiog stigdavo „kuro“, susiformuoja tankesni žolės plotai, o išdžiūvusi biomasė karščio sezono metu tampa lengvai užsiliepsnojančiu smulkiu kuru.

    Tokia „kuro juosta“ gali prisidėti prie greitesnio ugnies plitimo tarp įrangos zonų, kabelių trasų ar inverterių aikštelių. Operatoriams tai reiškia papildomas išlaidas prevencijai, didesnę prastovų riziką ir poreikį nuolat stebėti augmenijos būklę, ypač sausros ir karščio bangų laikotarpiais.

    Praktikoje vis dažniau pasirenkamas sprendimas, kuris vienu metu mažina ir gaisro pavojų, ir priežiūros kaštus: ganymas saulės parkuose. Avys ar kiti nedideli gyvuliai gali saugiai judėti tarp konstrukcijų, nenaikina įrangos ir nuėda žolę, kurios mechaninis pjovimas kartais kelia papildomų problemų dėl dulkių.

    Kai kuriose vietose gyvulių pasirinkimas derinamas ir su techninėmis rizikomis: pavyzdžiui, avys laikomos tinkamesnėmis už ožkas, nes pastarosios linkusios lipti ant konstrukcijų ir gali pažeisti laidus. Be to, mėšlas grąžina organines medžiagas į dirvą, todėl aplinka ilgainiui gali dar labiau „žalėti“, o tai reiškia, kad augmenijos kontrolė tampa ne vienkartine, o nuolatine priemone.

    Šis paradoksas tampa vis aktualesnis plečiantis saulės energetikai sausringuose regionuose: elektrinės padeda mažinti iškastinio kuro naudojimą, bet vietoje sukuria naujus ekologinius ir priešgaisrinius iššūkius. Dėl to projektuojant parkus vis dažniau vertinama ne tik generacijos prognozė, bet ir augmenijos valdymo planas, priešgaisriniai atstumai bei nuolatinė priežiūra.