Tasmanijoje gamtosaugininkai skubiai imasi priemonių, kad išsaugotų itin retą vietinę gėlavandenę žuvį Galaxias fontanus. Šiai mažai, tik rytinėje salos dalyje aptinkamai rūšiai vis didesnę grėsmę kelia invazinė rudažandė upėtakė, įvežta dar XIX amžiuje.
Vertinama, kad Galaxias fontanus populiacija yra smarkiai sumažėjusi ir dabar siekia apie 6 000 individų. Rūšis daugiausia išliko mažose, izoliuotose upelių atkarpose, kur natūralūs barjerai, pavyzdžiui, kriokliai, neleidžia plėšrioms žuvims kilti aukštyn prieš srovę.
Kodėl upėtakė tapo problema?
Rudažandė upėtakė į Tasmaniją buvo atgabenta 1864 metais, siekiant sukurti patrauklią rekreacinę žūklę. Per daugiau nei pusantro šimtmečio ši rūšis plačiai paplito salos gėlavandeniuose telkiniuose ir pakeitė vietinių žuvų bendrijas.
Gamtosaugos institucijos pabrėžia, kad upėtakės ne tik minta smulkesnėmis vietinėmis žuvimis, bet ir su jomis konkuruoja dėl maisto bei slėptuvių. Dėl to Galaxias fontanus išnyko iš dalies istorinio arealo, ypač žemesnėse ir vidurinėse upių atkarpose, ir buvo „nustumta“ į mažus aukštupius.
Ką daro gamtosaugininkai?
Siekiant apsaugoti nykstančią rūšį, kuriamos upėtakių neturinčios zonos. Tam statomi specialiai suprojektuoti fiziniai barjerai, kurie stabdo rudažandžių upėtakių migraciją į jautrias vietinių žuvų buveines ir nerštavietes.
Ten, kur invazinės žuvys jau prasiveržė, lauko komandos vykdo tikslinį jų šalinimą, pasitelkdamos specialią elektros žvejybos įrangą. Kai patvirtinama, kad konkreti upelio atkarpa išvalyta, į ją atsargiai perkeliamos nedidelės Galaxias fontanus grupės iš sveikesnių populiacijų, kad būtų sukurtos naujos, saugesnės sankaupos.
Kodėl tai svarbu platesniame kontekste?
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad invazinės rūšys yra viena svarbiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių salose ir izoliuotose ekosistemose. Tokiose vietose vietinės rūšys dažnai evoliucionavo be panašių plėšrūnų ar konkurentų, todėl tampa ypač pažeidžiamos, kai į aplinką patenka nauji, agresyvūs organizmai.
Tasmanijos pavyzdys rodo, kad gamtosauga neretai remiasi ne viena priemone, o visa grandine sprendimų: buveinių apsauga, invazinių rūšių kontrolė, populiacijų perkėlimas ir nuolatinė stebėsena. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau nykstančių rūšių išsaugojimas brangsta ir darosi sudėtingesnis.