CP v2

Tag: Galisija

  • Ispanija užliejo 300 metrų gylio anglies karjerą: per ketverius metus jis virto milžinišku dirbtiniu ežeru

    Ispanijos Galisijoje, netoli As Pontes miesto, buvęs anglies karjeras, dešimtmečius laikytas skaudžia pramonine žyme kraštovaizdyje, šiandien atrodo visai kitaip. Apie 300 metrų gylio iškasą nuspręsta užlieti vandeniu ir paversti dirbtiniu ežeru, o projektas tapo vienu ryškiausių rekultivacijos pavyzdžių šalyje.

    Ši vietovė pradėta intensyviai eksploatuoti XX amžiaus penktajame dešimtmetyje, kai čia išgauta rudoji anglis, o šalia veikė šiluminė elektrinė. Per kelis dešimtmečius iš žemės gelmių buvo iškelta apie 260 mln. tonų anglies, o karjeras išaugo iki milžiniškų mastų.

    Skaičiai iliustruoja, kokio dydžio buvo pramoninis objektas: teritorijos plotas prilygintas maždaug 1 600 futbolo aikščių, o šlaitų ir dugno geometrija kėlė papildomų saugumo klausimų. Elektrinė, kuri ilgą laiką rėmėsi vietine žaliava, taip pat buvo reikšminga regiono ekonomikai ir darbo vietoms.

    Vis dėlto Europos Sąjungos klimato ir taršos mažinimo politika, griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai bei didėjančios taršos leidimų sąnaudos anglies energetiką darė vis mažiau konkurencingą. Dėl to operatoriai ėmė planuoti uždarymą ir teritorijos pertvarkymą, o vienas svarbiausių etapų tapo karjero užliejimas.

    Inžineriniu požiūriu tai nėra paprastas sprendimas, nes neužtenka vien nukreipti vandens į įdubą. Tokiems projektams būtina įvertinti užpildymo tempą, būsimą vandens lygį, šlaitų stabilumą, taip pat galimus vandens chemijos pokyčius, kurie buvusiuose kasybos objektuose gali kelti ilgalaikių ekologinių rizikų.

    Karjeras pradėtas pildyti 2008 metais, o procesas baigtas 2012 metų balandžio 18 dieną. Per ketverius metus į iškasą supilta apie 547 mlrd. litrų vandens, ir taip susiformavo vienas didžiausių Ispanijos dirbtinių ežerų, užimantis apie 865 hektarus.

    Vėliau teritorija ėmė keisti funkciją: šalia ežero atsirado rekreacinė infrastruktūra, o dalis pakrančių pritaikyta lankytojams. Skelbiama, kad vietoje įrengtas paplūdimys įvertintas Mėlynosios vėliavos sertifikatu, kuris paprastai siejamas su vandens kokybės, saugos ir aplinkosaugos kriterijais.

    Tokie pavyzdžiai svarbūs ne tik vietos turizmui ar kraštovaizdžiui. Visame pasaulyje po kasybos veiklos liko didžiuliai karjerai, tačiau ne visur jie gali būti saugiai paversti ežerais, nes kai kuriuose susidaro rūgštūs ar toksiški vandenys, o tarša gali keliauti į gruntinius vandenis.

    Dėl to As Pontes atvejis dažnai minimas kaip praktinė pamoka, kaip derinti inžineriją, aplinkosaugą ir ilgalaikę stebėseną. Mokslininkams tokie vadinamieji kasyklų ežerai yra svarbūs tiriant, kaip suvaldyti cheminius procesus ir mažinti rizikas po pramonės uždarymo, ypač Europai spartinant energetikos transformaciją.

  • Ispanų piligrimų pyragas be miltų: migdolų triukas, dėl kurio visi prašo dar gabalėlio

    Ispaniškas piligrimų pyragas, geriau žinomas kaip Tarta de Santiago, kilęs iš Galisijos regiono, siejamo su piligrimyste į Santiago de Compostela. Šis desertas išsiskiria tuo, kad kepamas be miltų, o pagrindą sudaro smulkiai malti migdolai, kiaušiniai ir cukrus.

    Klasikinėje versijoje pyrago viršus apibarstomas cukraus pudra, paliekant šv. Jokūbo kryžiaus siluetą, išgautą naudojant trafaretą. Tokia puošyba tapo ne tik atpažįstamu simboliu, bet ir nuoroda į regiono tradicijas, todėl pyragas dažnai vadinamas piligrimų desertu.

    Kas jį daro išskirtinį

    Didžiausia šio pyrago paslaptis yra migdolai: jie suteikia drėgnesnę, tankesnę tekstūrą ir ryškų riešutinį aromatą. Migdoluose taip pat gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, skaidulų ir magnio, todėl desertas dažnai pristatomas kaip sotesnė alternatyva įprastiems kepiniams su kvietiniais miltais.

    Kad pyragas nepavirstų sausu biskvitu, svarbu jo neperkepti: vidurys turi išlikti minkštas ir šiek tiek drėgnas. Šiuolaikinėje namų konditerijoje tokio tipo kepiniai populiarėja ir dėl paprastumo, nes nereikia minkyti tešlos ar naudoti sudėtingų technikų.

    Kaip iškepti namuose

    Geriausiam rezultatui migdolus verta rinktis itin smulkiai maltus, beveik iki miltų konsistencijos. Citriną būtina gerai nuplauti, o tarkuoti tik geltoną žievelės dalį, nes baltoji gali suteikti kartumo.

    Įprastai naudojama 22–24 centimetrų skersmens torto forma, kurios dugnas išklojamas kepimo popieriumi, o šonai lengvai patepami riebalais. Orkaitė įkaitinama iki 175 laipsnių ir kepama apie 30–40 minučių, kol viršus sutvirtėja, bet vidus dar išlieka minkštas.

    Pyragas skaniausias visiškai atvėsęs, patiektas vienas arba su espresu. Jei norisi gaivesnio skonio, migdolų saldumą gerai subalansuoja rūgštesnis aviečių padažas ar švieži vaisiai.

  • Žuvo ispanų kūrėjas Víctor Coyote: nuo pankroko iki komiksų ir vaizdo klipų, kuriuos žinojo karta

    Žuvo ispanų kūrėjas Víctor Coyote: nuo pankroko iki komiksų ir vaizdo klipų, kuriuos žinojo karta

    Žuvo avarijoje Galisijoje

    Ispanijos kultūros laukas neteko vieno ryškiausių pastarųjų dešimtmečių universalų: per dviračio avariją Galisijoje žuvo Víctor Coyote. Menininkui buvo 67-eri, jis gimė Tui mieste ir per daugiau nei keturis dešimtmečius spėjo tapti atpažįstamu vardu muzikoje, komiksuose ir vaizdo klipuose.

    Vietos žiniasklaida skelbia, kad nelaimė įvyko ketvirtadienį, o žinia greitai pasklido po Ispanijos kūrybines bendruomenes. Jo mirtis nutraukė karjerą, kuri išsiskyrė nuolatiniu žanrų ir formų kismu, bet niekada neprarado autorinio braižo.

    Los Coyotes ir drąsus skambesio posūkis

    Muzikinis kelias įsibėgėjo 1979 metais, kai jis su Fernando Gilabert įkūrė grupę Los Coyotes, iš kurios ir pasiskolino sceninį vardą. Pradėję nuo pankroko ir psychobilly aplinkos, jie gana anksti pasuko Lotynų Amerikos ritmų kryptimi, tuo metu dar retai girdėta Ispanijos roko scenoje.

    1985 metais pasirodęs debiutinis albumas Mujer y sentimiento įtvirtino grupę vadinamojoje movida kultūroje, jungusioje Vigo ir Madrido alternatyvius judėjimus. 1988 metais kolektyvas persivadino į Los Coyotes de Víctor Abundancia, o daina Esta noche me voy a bailar tapo vienu geriausiai įsimintų jų repertuaro kūrinių; 1992 metais grupė iširo.

    Komiksai, vaizdo klipai ir darbas skirtinguose laukuose

    Grupės pabaiga jam nereiškė pauzės: tuo pat metu jis vis aktyviau kūrė komiksus ir dirbo su audiovizualiniais projektais. 1984–1987 metais jis bendradarbiavo su žurnalu Madriz, o vėliau vis daugiau laiko skyrė piešiniui, režisūrai ir vaizdo klipų kūrimui.

    Tarp plačiau minimų darbų dažnai išskiriami jo režisuoti muzikos klipai, o Galisijoje iki šiol prisimenama daina Carmiña Vacaloura, siejama su Xabarín Club reiškiniu ir tapusi daugelio vietos žiūrovų kartos kultūriniu atminties ženklu. Komiksų lauke jis kūrė ir atskirus leidinius, tarp jų Come yuca, taip pat prisidėjo prie bendrų publikacijų, kurios stiprino jo vardą Ispanijos grafinėje scenoje.

    Solo kūryba ir nuolatinis persikūrimas

    1995 metais jis grįžo į studiją jau kaip solo atlikėjas ir išleido albumą Lo bueno, dentro, disco. Tais pačiais metais jo daina Jaguarundi tapo Vuelta Ciclista a España tema, dar labiau išplėsdama auditoriją už alternatyvios scenos ribų.

    Vėlesniais metais Víctor Coyote tęsė veiklą keliuose laukuose vienu metu, sąmoningai vengdamas prisirišti prie vieno vaidmens. Interviu jis yra apibūdinęs save kaip kūrėją, kuriam svarbus stebėjimas ir vaizdas, o pristatydamas 2024 metais pasirodžiusį komiksą Si te falta calle pabrėžė, kad humoras jam buvo būtinas, bet niekada ne vienintelis įrankis.

    Pastaraisiais metais jis ir toliau pasirodydavo viešai, reflektuodavo savo darbus ir dalyvaudavo kultūros renginiuose, tarp jų ir Festival de Cans, kur buvo prisiminti ryškiausi jo kūrybos etapai. Netikėta žūtis dviračio avarijoje tapo staigiu tašku karjeroje, kuri visą laiką buvo paremta judėjimu, smalsumu ir nuolatine forma.

  • Ispanijoje užlietą As Pontes anglies karjerą per 4 metus pavertė ežeru: kuo jis ypatingas

    Ispanijos Galisijoje esantis buvęs As Pontes anglies karjeras po kasybos pabaigos gavo netikėtą antrą gyvenimą: per ketverius metus jis buvo užlietas vandeniu ir virto vienu didžiausių dirbtinių ežerų šalyje. Sprendimas leido ne tik sutvarkyti dešimtmečius niokotą kraštovaizdį, bet ir sukurti naują rekreacinę erdvę vietos gyventojams.

    Karjere beveik 60 metų buvo kasamas lignitas, o ilgainiui susiformavo daugiau nei 300 metrų gylio iškasa. Skaičiuojama, kad per kasybos laikotarpį iš šios vietovės išgauta apie 260 mln. tonų anglies, todėl aplinkai ir reljefui poveikis buvo milžiniškas.

    Po kasybos uždarymo 2007 metais, griežtėjant Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimams anglies energetikai, iškilo klausimas, ką daryti su milžiniška duobe. Inžinieriai pasirinko ne palikti ją kaip pramoninį randą, o paversti vandens telkiniu, kuris ateityje galėtų tapti regiono atsigavimo dalimi.

    Vien tik įleisti vandens į tokį karjerą nepakako: reikėjo įvertinti, iš kur vanduo pateks, kokiu tempu kils jo lygis ir kaip keisis cheminė sudėtis. Dėl šių priežasčių projektas buvo planuojamas kaip ilgas ir kontroliuojamas procesas.

    Užliejimo darbai pradėti 2008 metais, o 2012 metais karjeras jau buvo pilnas. Per šį laiką į būsimą ežerą pateko apie 547 mlrd. litrų vandens, todėl tai tapo vienu didžiausių tokio tipo pertvarkymo projektų regione.

    Mokslininkai iš La Korunjos universiteto stebėjo, kaip formuojasi naujas vandens telkinys, ir fiksavo jo fizikinius bei cheminius pokyčius. Tyrimai padėjo suprasti, kaip tokio masto dirbtinis ežeras stabilizuojasi ir kokios rizikos gali iškilti po užliejimo.

    Viena ryškiausių As Pontes ežero ypatybių yra du skirtingi vandens sluoksniai, kuriuos skiria vadinamasis chemoklinas, tai yra riba tarp skirtingų cheminę sudėtį turinčių vandenų. Viršutinis sluoksnis pasižymi didesniu deguonies kiekiu ir silpnai rūgštine terpe.

    Apatinis, esantis dideliame gylyje, beveik neturi deguonies ir yra rūgštesnis. Tyrėjai tokį pasiskirstymą sieja su tuo, kad vanduo į karjerą pateko iš kelių šaltinių, o temperatūros ir mineralinės sudėties skirtumai trukdė vandeniui visiškai susimaišyti.

    Laikui bėgant buvusios kasybos teritorija pradėjo panašėti į natūralesnį kraštovaizdį, o aplink ežerą suformuotos pievos, krūmynai, miško plotai ir pelkėtos vietos. Šie pokyčiai sudarė sąlygas grįžti laukinei gyvūnijai, įskaitant ir stambesnius žinduolius.

    Šiandien ežero plotas siekia apie 865 hektarus, pakrantėje įrengtas smėlio paplūdimys, nutiesti pažintiniai takai. Vietovė tapo traukos centru poilsiui, o vandenyje populiarėja vandens pramogos, pavyzdžiui, plaukiojimas baidarėmis ar kanojomis.

    Vietos bendruomenei tai reikšminga ir ekonomiškai: miestas, anksčiau stipriai priklausęs nuo anglies pramonės, gavo naują turizmo ir paslaugų plėtros kryptį. Toks pavyzdys vis dažniau minimas kalbant apie tai, kaip uždaromos kasyklos gali būti pritaikomos naujiems, mažiau aplinką alinantiems tikslams.

  • EP valgykloje kilęs aštuonkojo skandalas: ispanų europarlamentaras grasina ginti Galisijos virtuvę

    EP valgykloje kilęs aštuonkojo skandalas: ispanų europarlamentaras grasina ginti Galisijos virtuvę

    Ispanijos europarlamentaras Adrián Vázquez Lázara sukritikavo Europos Parlamento valgykloje patiektą patiekalą, kuris buvo pristatytas kaip galisietiškas aštuonkojis. Politikas teigia, kad valgykloje pasiūlyta versija neatitinka tradicinio polbo á feira recepto ir esą klaidina lankytojus.

    Anot A. Vázquezo Lázaros, klasikinis patiekalas paprastai gaminamas iš virto aštuonkojo, pagardinamo alyvuogių aliejumi, paprika ir druska, o dažnai patiekiamas su bulvėmis. Jis pabrėžė, kad tradiciškai patiekalas pateikiamas ant medinės lentelės, o jo sudėtis yra aiški ir griežtai nusistovėjusi.

    Kas papiktino europarlamentarą?

    Europarlamentaras teigė, kad Parlamento valgykloje patiektame variante, jo žodžiais, atsirado ingredientų, kurių Galisijoje įprastame recepte nebūna. Dėl to jis šį patiekalą pavadino netikru ir nusprendė surengti vakarienę, kurioje svečiams būtų pristatyta autentiška versija.

    „Viskas buvo ne taip: tai nebuvo galisietiškas aštuonkojis, o tik jo imitacija“, – sakė Adrián Vázquez Lázara.

    Daugiau nei kulinarinis ginčas

    Šis epizodas, pasak politiko, yra ir proga atkreipti dėmesį į Galisijos žvejybos sektorių, kurį jis vadina vienu svarbiausių Europoje. A. Vázquez Lázara savo komunikacijoje akcentavo, kad regionui svarbu ne tik saugoti kulinarinį paveldą, bet ir nuolat priminti apie žvejybos pramonės reikšmę vietos ekonomikai bei darbo vietoms.

    Jo teigimu, autentiškų produktų ir tradicijų pristatymas tarptautinėje aplinkoje prisideda prie regionų įvaizdžio, o kartu tampa politinės diskusijos dalimi, kai kalbama apie ES žuvininkystės reguliavimą, kvotas ir sektoriaus ateitį.

    Maisto ginčai ES institucijose

    Tai nėra pirmas kartas, kai maistas ES institucijose tampa platesnių diskusijų priežastimi. Įvairiose situacijose darbuotojai ar politikai yra kritikavę meniu sprendimus ar produktų kokybę, o tokie konfliktai neretai įgauna simbolinę prasmę, susijusią su tradicijomis, tvarumu ar politiniais sprendimais.

    Šįkart aštuonkojo istorija, prasidėjusi nuo vieno patiekalo valgykloje, virto vieša žinute apie tai, kaip lengvai nacionalinės ir regioninės tradicijos gali būti supaprastinamos. A. Vázquez Lázara sako sieksiantis, kad Parlamento erdvėse būtų aiškiau atskiriama, kas yra autentiška virtuvė, o kas tik laisva interpretacija.