CP v2

Tag: Galvakojai moliuskai

  • Kalmarai ima užkariauti vandenynus: mokslininkai įspėja, kad priežastis netikėta

    Kalmarai ima užkariauti vandenynus: mokslininkai įspėja, kad priežastis netikėta

    Pastarąjį šimtmetį žmonių veikla smarkiai pakeitė jūrų ekosistemas: intensyvi žvejyba, dugninė tralavimo praktika ir dažnėjančios jūrų karščio bangos perbraižė mitybos grandines. Vienas ryškiausių ženklų – daugelyje regionų fiksuojamas galvakojų, ypač kalmarų, gausėjimas.

    Kalmarų „bumas“ dažnai siejamas su dviem procesais: šylančiu vandeniu ir plėšriųjų žuvų išgaudymu. Vis dėlto naujesni modeliavimai rodo, kad tiesioginis ryšys nėra toks paprastas, kaip ilgą laiką atrodė.

    Kas rodo ilgalaikiai duomenys

    Analizuojant kelių dešimtmečių žvejybos ir stebėsenos įrašus įvairiuose vandenynų baseinuose, nustatyta bendra kryptis – galvakojų gausa daug kur augo net tada, kai konkrečioje vietovėje nebuvo intensyvios žvejybos.

    Tai verčia abejoti prielaida, kad kalmarai didėja vien todėl, jog žmogus išgaudė jų priešus. Jei augimas matomas ir teritorijose, kuriose spaudimas mažesnis, reiškia, veikia ir kiti mechanizmai.

    Kodėl šylantis vanduo gali ir pakenkti

    Naujesni ekosistemų kompiuteriniai modeliai leidžia atskirai įvertinti, kas nutinka, kai sumažėja viršūniniai plėšrūnai, ir kas nutinka, kai kyla vandens temperatūra. Modeliuose plėšrūnų nykimas dažniausiai didino kalmarų gausą, tačiau šis augimas nekompensavo prarastos plėšriųjų žuvų biomasės.

    Dar svarbiau, kad vien temperatūros didėjimas modeliuose dažnai mažino kalmarų biomasę. Paaiškinimas logiškas: šiltesniame vandenyje gyvūnų medžiagų apykaita spartėja, jiems reikia daugiau energijos, tačiau maisto pasiūla nebūtinai auga taip pat greitai.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad istorinį kalmarų gausėjimą tik iš dalies galima paaiškinti temperatūra ir viršūninių plėšrūnų nykimu“, – teigė jūrų biologas Rémy Denéchère su bendraautoriais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniuose duomenyse vis dar trūksta detalių, kurios leistų patikimai prognozuoti ateitį. Pavyzdžiui, realiose jūrose temperatūra stipriai kinta su gyliu, o šiluma turi didelę įtaką kalmarų embrionų vystymuisi ir išgyvenamumui.

    Kodėl kalmarai taip greitai prisitaiko

    Kalmarų pranašumas – jų biologija. Jie auga labai greitai, gyvena trumpiau nei dauguma žuvų, o jų populiacijos gali greitai atsistatyti po smūgių, kurie kitoms rūšims būtų pražūtingi.

    Toks „greito gyvenimo“ ciklas leidžia kalmarams greitai išnaudoti sutrikdytas nišas, kai dėl žvejybos ar klimato svyravimų persitvarko mitybos grandinės. Kitaip tariant, jie gali tapti pirmaisiais laimėtojais ekosistemose, kuriose stabilumas suardytas.

    Tačiau šis lankstumas turi ribas. Jei pagrindinis ribojantis veiksnys yra ne plėšrūnų skaičius, o maisto ištekliai, tuomet ilgainiui nualintos ir šylančios jūros kalmarams gali tapti ne pranašumu, o kliūtimi.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į natūralius klimato svyravimus, tokius kaip El Ninjo ir La Ninja, kurie kai kuriuose regionuose gali smarkiai pakeisti maisto prieinamumą. Tokiais atvejais išteklių trūkumas gali nusverti net ir tai, kad šiluma teoriškai paspartina augimą.

    Šiuo metu dalis naujausių išvadų pateikiama kaip išankstinė mokslinė publikacija, dar neperėjusi pilnos recenzavimo procedūros. Vis dėlto bendras signalas aiškus: kalmarų gausėjimas gali būti ne vien šylančio vandens pasekmė, o platesnio jūrų ekosistemų sukrėtimo simptomas.

  • Aštuonkojis „Dambo“ su „ausimis“ gyvena iki 6 km gylyje: kuo jis ypatingas ir kaip išgyvena

    Aštuonkojis „Dambo“ vadinamas vienu paslaptingiausių giliavandenių galvakojų, nes aptinkamas tamsiuose, šaltuose vandenyse net kelių kilometrų gylyje. Tai ne vienas gyvūnas, o Grimpoteuthis genties atstovai, kurių aprašyta keliolika rūšių, tačiau dėl sudėtingų tyrimų sąlygų apie juos vis dar žinoma palyginti nedaug.

    Šie aštuonkojai išsiskiria dviem šoninėmis pelekomis ant galvos, primenančiomis ausis. Būtent dėl jų ir prigijo „Dambo“ pavadinimas, siejamas su klasikiniu animaciniu personažu.

    Dauguma „Dambo“ aštuonkojų yra nedideli ir dažniausiai siekia maždaug 20–30 centimetrų ilgį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje minimi ir gerokai didesni individai: didžiausi registruoti egzemplioriai galėjo užaugti iki maždaug 1,8 metro.

    Skirtingai nei daugelis įprastų seklumų aštuonkojų, šie giliavandeniai dažnai turi minkštesnį, labiau želė primenantį kūną. Toks sandaros „kompromisas“ padeda atlaikyti milžinišką slėgį, kuris 5–6 kilometrų gylyje yra šimtus kartų didesnis nei jūros paviršiuje.

    „Dambo“ aštuonkojai plaukia mosuodami galvos pelekomis, todėl jų judėjimas atrodo lėtas ir „sklandantis“. Tarp jų čiuptuvų dažnai būna odos raukšlė, kuri gali sudaryti savotišką skėtį.

    Tokia judėjimo strategija tinka energijai taupyti, nes giliavandenėje aplinkoje maisto ištekliai paprastai yra retesni. Be to, šie aštuonkojai gali judėti ir čiuptuvais, „ropodami“ dugnu, kai ieško grobio.

    Grimpoteuthis genties aštuonkojai aptinkami batialinėje ir abisinėje zonose, maždaug 1 000–6 000 metrų gylyje. Ten vyrauja žema temperatūra, visiška tamsa ir didelis slėgis, o gyvenimas dažnai susitelkia aplink organinių dalelių „liūtis“ iš viršutinių sluoksnių bei vietines ekosistemas, tokias kaip hidroterminės versmės.

    Jų racioną paprastai sudaro smulkūs dugno bestuburiai: įvairūs vėžiagyviai, kirmėlės, mažos sraigės ir dvigeldžiai moliuskai. Grobį jie surenka nuo dugno arba pagauna lėtai priplaukę, o ne aktyviai vaikydamiesi, kaip tai daro kai kurie seklumų plėšrūs galvakojai.

    Pagrindinė priežastis paprasta: 4–6 kilometrų gylyje dirbti brangu ir techniškai sudėtinga. Stebėjimams reikia giliavandenių robotų ar pilotuojamų aparatų, o trumpi susitikimai su gyvūnais dažnai neleidžia surinkti pakankamai duomenų apie jų elgseną ir populiacijų paplitimą.

    Vis dėlto technologijos sparčiai gerėja, todėl daugėja aukštos raiškos vaizdų ir tikslesnių stebėjimų. Mokslininkai tikisi, kad ateinančiais metais pavyks geriau suprasti, kaip „Dambo“ prisitaikė prie deguonies stokos, šalčio ir nuolatinės tamsos giliavandenėje aplinkoje.

  • Prie Grenlandijos pirmą kartą nufilmuotas retas arktinis trumpauodegis kalmaras su ikrais

    Šiaurės Atlanto lediniuose vandenyse, netoli Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinio parko, mokslininkai pirmą kartą užfiksavo itin retą arktinį trumpauodegį kalmarą (Rossia moelleri). Vaizdo įrašas laikomas reikšmingu, nes iki šiol ši rūšis šiame regione praktiškai nebuvo dokumentuota.

    Tyrėjai kalmarą nufilmavo naudodami lengvą nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą. Šalia gyvūno buvo pastebėti ir keli ikrai, todėl mokslininkai daro išvadą, kad šioje atšiaurioje fiordų sistemoje gali vykti aktyvus galvakojų dauginimasis.

    Ką pavyko pamatyti po vandeniu

    Pasak tyrimo autorių, nufilmuota, tikėtina, subrendusi patelė, o šalia jos matėsi trys ikrų kapsulės, primenančios vynuogių kekę. Kalmaras buvo apie 10 centimetrų ilgio, išsiskyrė violetiniais ir oranžiniais atspalviais.

    Stebėjimas atliktas maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus. Tokios sąlygos rodo, kad net ekstremaliai šaltose Arkties jūrose gyvybė prisitaiko ne tik išgyventi, bet ir daugintis.

    „Kalmaras ir ikrai buvo aptikti maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus, o tai parodo jūrinės gyvybės atsparumą vienoje ekstremaliausių Žemės aplinkų“, – sakė Vakarų Australijos universiteto biologijos mokslų mokyklos tyrėja Peidž Maroni.

    Kodėl šis radinys svarbus mokslui

    Trumpauodegiai kalmarai yra plačiai paplitusi galvakojų grupė, tačiau daugelis rūšių vis dar menkai ištirtos, ypač poliariniuose ir giliavandeniuose regionuose. Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas laikomas didžiausiu nacionaliniu parku pasaulyje, o jo jūrinės ekosistemos – vienos mažiausiai ištirtų Arkties vietovių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai tampa svarbūs ir klimato kaitos kontekste. Galvakojai moliuskai yra jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl jų paplitimo, dauginimosi ir buveinių ribų stebėsena gali tapti vienu iš būdų fiksuoti ekosistemų transformacijas sparčiai šylančioje Arkties zonoje.

    „Žinių apie šio regiono biologinę įvairovę stiprinimas yra būtinas norint suprasti ekosistemų veikimą ir jų atsparumą spartėjančios klimato kaitos sąlygomis, o šis tyrimas suteikia vertingą atspirties tašką stebint aplinkos pokyčius“, – teigė mokslininkė.

    Kaip tyrimus padėjo atlikti ekspedicijos jūra

    Šio stebėjimo sėkmę iš dalies lėmė galimybė pasinaudoti ekspediciniais reisais į atokias, retai tiriamas teritorijas. Tokia praktika leidžia mokslininkams trumpoms, tikslinėms misijoms pasiekti vietas, kur tradicinės mokslinės ekspedicijos vyksta rečiau dėl sudėtingos logistikos ir didelių kaštų.

    Tyrėjų vertinimu, mažesnio poveikio metodai, tokie kaip lengvi nuotoliniai aparatai ir ribotos trukmės ekspedicijos, gali padėti užpildyti spragas poliarinių jūrų tyrimuose. Anot jų, net vienas patikimai patvirtintas retų rūšių stebėjimas gali turėti didelę vertę, vertinant paplitimą ir prisitaikymo galimybes ateityje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mažo poveikio mokslas ir ekspedicinis turizmas gali padėti užpildyti reikšmingas biologinės įvairovės spragas atokiuose poliariniuose regionuose, o vienas patvirtintas stebėjimas gali suteikti svarbios informacijos apie rūšies paplitimą, dauginimąsi ir atsparumą klimato kaitai“, – sakė P. Maroni.

    Mokslininkai pažymi, kad norint geriau suprasti šio arktinio trumpauodegio kalmaro ekologiją, reikės daugiau stebėjimų ir duomenų. Vis dėlto nauja vaizdinė medžiaga jau dabar laikoma svarbiu žingsniu, padedančiu tiksliau aprašyti mažai pažintas Arkties jūrų rūšis ir jų gyvenimo ciklus.