Tag: Galvakojai

  • Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojai turi vieną sudėtingiausių nervų sistemų gyvūnų pasaulyje, o naujas tyrimas siūlo netikėtą galimą paaiškinimą: lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ne patys genai, o tai, kaip jie „išdėstyti“ ir sąveikauja trimatėje DNR struktūroje.

    Mokslininkai žurnale „Nature Communications“ paskelbė analizę, kurioje teigiama, kad galvakojų evoliucijoje įvyko didelės DNR reorganizacijos. Tokie pokyčiai, anot tyrėjų, galėjo vykti prieš šimtus milijonų metų ir pakeisti genų tarpusavio ryšius.

    Nors DNR dažnai vaizduojama kaip dviguba spiralė, ląstelėje ji būna labai tankiai supakuota ir susukta į trimatę struktūrą. Dėl to net ir toli vienas nuo kito DNR sekoje esantys fragmentai gali fiziškai susiliesti, o tai daro įtaką, kurie genai įsijungia, kada ir kaip stipriai.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Theos Rogers iš Vienos universiteto, nagrinėjo, kaip tokia erdvinė genomo organizacija galėjo kisti galvakojų (aštuonkojų, kalmarų ir sepijų) evoliucijoje, lygindama DNR struktūrą su genų aktyvumo ypatybėmis.

    Kas rasta galvakojų genomuose

    Analizė parodė, kad šiuolaikinių galvakojų protėviai iš Coleoidea grupės patyrė reikšmingus genetinės medžiagos persitvarkymus. Didelės chromosomų atkarpos persikėlė ir susijungė nauja konfigūracija, todėl anksčiau „nutolę“ DNR regionai įgijo galimybę tiesiogiai sąveikauti.

    Toks perstatymas galėjo pakeisti genų aktyvumo reguliavimą ir atverti naujų biologinės raidos galimybių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip reguliacinį „susipynimą“ – kai tarp skirtingų genomo dalių susiformuoja vis sudėtingesni ryšių tinklai.

    Stabilios „domenų“ ribos ir kintančios DNR kilpos

    Tyrime išskiriamos dvi skirtingai besielgiančios erdvinės DNR struktūros. Didesni organizaciniai vienetai – chromatino domenai – evoliucijos eigoje išliko palyginti stabilūs ir, tikėtina, veikia kaip savotiški genomo „skyriai“, padedantys palaikyti tvarką.

    O štai mažesnės struktūros, vadinamos chromatino kilpomis, pasirodė esančios gerokai labiau kintančios. Jos sujungia tolimas DNR atkarpas ir sudaro sąlygas joms veikti viena kitą; kilpų išsidėstymas skiriasi tarp rūšių, audinių ir net skirtingų organizmo raidos etapų.

    Galimas ryšys su išskirtinėmis aštuonkojų smegenimis

    Ypač svarbi detalė – nemažai nustatytų sąveikų aptikta šalia genų, siejamų su nervų sistemos vystymusi ir funkcijomis. Tai leidžia manyti, kad DNR erdvinės organizacijos pokyčiai galėjo prisidėti prie neįprastai sudėtingų galvakojų „smegenų“ evoliucijos.

    Aštuonkojų nervų sistema ryškiai skiriasi nuo stuburinių: didelė dalis neuronų yra čiuptuvuose, todėl galūnės gali apdoroti informaciją ir atlikti sudėtingus veiksmus gana nepriklausomai nuo centrinio smegenų mazgo. Tyrimas siūlo, kad tokiai architektūrai galėjo padėti susiformuoti būtent senovinė genomo pertvarka, pakeitusi genų reguliavimo ryšius.

  • Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Mokslininkai, išanalizavę retas fosilijas, skelbia radę įrodymų, kad vėlyvosios kreidos laikotarpiu jūrose galėjo gyventi milžiniški galvakojai, primenantys legendinį krakeną. Tyrimas paremtas suakmenėjusiais žandikauliais, kurie leidžia spręsti apie gyvūnų dydį ir mitybą net tada, kai minkštieji audiniai neišlieka.

    Fosilijos datuojamos maždaug prieš 100 milijonų metų ir aptiktos skirtinguose pasaulio regionuose, įskaitant Japoniją bei Ramiojo vandenyno pakrantes prie Kanados. Tyrėjai išskyrė du naujus genties Nanaimoteuthis atstovus ir, remdamiesi palyginimais su šiuolaikiniais galvakojais, pateikė prielaidą, kad kai kurių individų ilgis galėjo siekti iki 19 metrų.

    Kas išduoda fosilizuoti žandikauliai

    Žandikaulių susidėvėjimo požymiai rodo, kad šie gyvūnai galėjo smulkinti kietas struktūras, pavyzdžiui, kriaukles, o gal net kaulus. Tai reikštų, kad jų racionas neapsiribojo minkštu grobiu, o medžioklės galimybės buvo platesnės, nei ilgą laiką manyta apie daugumą galvakojų.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokia mechaninė jėga, derinama su galvakojams būdingu gebėjimu greitai prisitaikyti, galėjo paversti šiuos gyvūnus reikšmingais plėšrūnais. Šiuolaikiniai aštuonkojai laikomi vienais pažangiausių bestuburių pagal problemų sprendimą ir elgsenos lankstumą, todėl spėjama, kad ir jų senoviniai giminaičiai galėjo demonstruoti sudėtingesnę medžioklės taktiką.

    Ar galėjo konkuruoti su mozazaurais?

    Didžiausią diskusiją kelia hipotezė, kad milžiniški galvakojai galėjo atsidurti maisto grandinės viršūnėje ir konkuruoti su stambiais jūriniais ropliais, tokiais kaip mozazaurai. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad dinozaurų eros vandenynuose viršūniniais plėšrūnais dažniausiai būdavo dideli stuburiniai, tačiau nauji duomenys verčia peržiūrėti šį supaprastintą modelį.

    Vis dėlto dalis mokslininkų ragina atsargiai vertinti dydžio rekonstrukcijas, nes jos paremtos analogijomis su šiandien gyvenančiais galvakojais, o tai natūraliai įveda paklaidą. Nepaisant to, dauguma sutinka, kad pats radinys yra reikšmingas, nes atskleidžia iki šiol menkai matytą kreidos jūrų ekosistemų pusę ir rodo, jog bestuburiai galėjo atlikti svarbesnį vaidmenį, nei buvo manyta.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai yra reti, nes galvakojų kūnai dažniausiai suyra nepalikdami aiškių pėdsakų. Dėl to kiekviena nauja fosilija, ypač susijusi su burnos aparatu, tampa svarbiu raktu rekonstruojant senovinių vandenynų mitybines grandines ir plėšrūnų tarpusavio konkurenciją.