Tag: Gamtos fotografija

  • Paskelbtas „Close-up Photographer of the Year 2026“ finalininkų sąrašas: išskirtiniai gamtos kadrai

    Paskelbtas „Close-up Photographer of the Year 2026“ finalininkų sąrašas: išskirtiniai gamtos kadrai

    „Close-up Photographer of the Year 2026“ konkursas paskelbė finalininkų trumpąjį sąrašą, kuriame – įspūdingi gamtos vaizdai, atskleidžiantys plika akimi dažnai nepastebimas detales.

    Aštuntą kartą rengiamame konkurse šiemet sulaukta rekordinio susidomėjimo: atrankai pateikta 15 388 nuotraukos iš fotografų visame pasaulyje, praneša „Euronews“.

    Į trumpąjį sąrašą patekusiuose darbuose – nuo itin stambių laumžirgių portretų iki keistų grybų bei įvairių smulkių gyvūnų, vabzdžių ir voragyvių kadrų.

    Nuotraukos varžosi 11 kategorijų, tarp jų – gyvūnų, vabzdžių, voragyvių ir povandeninė fotografija. Taip pat numatyta atskira kategorija jauniesiems fotografams.

    11 kategorijų ir rekordinis skaičius darbų

    Konkurso organizatoriai pabrėžia, kad stambaus plano fotografija leidžia pamatyti pasaulį kitaip – išryškina faktūras, formas ir spalvas, kurios kasdienėje aplinkoje lengvai praslysta pro akis.

    Trumpasis sąrašas, kaip teigiama, atspindi ne tik kūrybiškumą, bet ir techninį meistriškumą: tokio tipo nuotraukoms dažnai reikia specifinės įrangos, tikslaus apšvietimo ir kruopštaus darbo su fokusavimu.

    Organizatorių teigimu, šių metų atrinkti kadrai suteikia „fascinuojančią perspektyvą“ į miniatiūrinį gamtos pasaulį – nuo vandens lašų atspindžių iki akiai sunkiai įžiūrimų smulkių struktūrų.

    Nugalėtojai paaiškės 2027-ųjų sausį

    Bendras konkurso nugalėtojas ir atskirų kategorijų čempionai bus paskelbti 2027 metų sausį. Iki tol žiūrovams paliekama proga susipažinti su finalininkų darbais ir įvertinti, kaip atrodo gamta iš arti.

    Organizatoriai taip pat perspėja jautresnius skaitytojus: tarp finalininkų yra ir vorų fotografijų, kurios kai kuriems gali pasirodyti nejaukios.

  • Černobylio zonoje fotospąstai užfiksavo miške klaidžiojančius elnius: paviešintos nuotraukos

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje įrengti fotospąstai užfiksavo kelis elnius, ramiai klaidžiojančius miško tankmėje.

    Draustinio specialistai paviešino kadrus, kuriuose matyti grakštūs gyvūnai tarp medžių – sustojantys, tarsi įsiklausantys į mišką, ir vėl pranykstantys lapijoje.

    Tyrėjų teigimu, būtent rudenį miške tvyranti šviesa ir spalvos sukuria ypatingą atmosferą, o tokie trumpi laukinės gamtos momentai primena apie joje slypinčią harmoniją.

    Pasak jų, stebint šiuos vaizdus natūraliai norisi sulėtinti tempą, giliai įkvėpti ir tiesiog pabūti „čia ir dabar“.

    Rudens miško akimirkos – fotospąstuose

    Paskelbtose nuotraukose elniai matomi skirtinguose miško plotuose: vienur jie žingsniuoja pro medžių kamienus, kitur – sustoja ir, regis, stebi aplinką.

    Draustinio atstovai pabrėžia, kad tokie kadrai – ne tik estetiški, bet ir primena, kiek įkvėpimo gali suteikti laukinė gamta, net ir žmonėms istoriškai jautriose teritorijose.

  • Įžengėte į mišką, o ten medžioklė: VMU įspėja, kokių klaidų nedaryti ir kodėl tai svarbu

    Įžengėte į mišką, o ten medžioklė: VMU įspėja, kokių klaidų nedaryti ir kodėl tai svarbu

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės, todėl miško lankytojams verta iš anksto įvertinti rizikas ir planuoti maršrutą atsakingai. Valstybinių miškų urėdija (VMU) primena, kad miške vienu metu gali vykti kelios teisėtos veiklos, o saugumas priklauso ir nuo pačių lankytojų sprendimų.

    Miškai Lietuvoje daugeliu atvejų yra atviri visuomenei, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje vietoje visada bus ramu. Pamačius įspėjamuosius ženklus apie vykdomą medžioklę, protingiausia rinktis kitą kelią, o ne bandyti praeiti ar apeiti per tankmę.

    Kaip elgtis, jei girdite šūvius?

    VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna pabrėžia, kad aiškūs medžioklės požymiai yra šūviai, šunų lojimas, varovų judėjimas ar matomi medžiotojai. Tokiose situacijose nereikėtų eiti į teritorijos gilumą, nes medžioklė varant apima didesnį plotą, o situacija greitai keičiasi.

    „Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant“, – sakė K. Alekna.

    Svarbu prisiminti, kad prastesnis matomumas padidina nelaimingų atsitikimų riziką, todėl daugiau atsargumo reikia anksti ryte, temstant, esant rūkui ar gausiai sningant. Tokiu metu verta rinktis atviresnes vietas, o miško takus planuoti taip, kad būtų galima greitai grįžti į saugią teritoriją.

    „Einant mišku taip pat nereikėtų garsiai klausytis muzikos per ausines, kad būtų galima laiku išgirsti perspėjimus, šūvius ar kitus netoliese vykstančios medžioklės požymius“, – sakė K. Alekna.

    Ryški apranga gali išgelbėti

    VMU ragina miške rinktis ryškiaspalvius aprangos elementus, ypač liemenę, striukę ar kepurę, kad žmogus būtų aiškiai matomas iš toliau. Tai aktualu ne tik pėsčiųjų žygių mėgėjams, bet ir gamtos fotografams, kurie neretai vilki aplinką maskuojančius drabužius ir ilgiau išbūna vienoje vietoje.

    Ryškūs drabužiai padeda būti pastebėtam ir kitose situacijose, pavyzdžiui, pasiklydus ar patyrus traumą, kai gelbėtojams svarbu žmogų greitai pamatyti. Susitikus medžiotoją, saugiausia pasiteirauti, kuria kryptimi geriausia pasitraukti, užuot bandžius savarankiškai kirsti medžioklės plotą.

    Fotografuojant gyvūnus svarbiausia atstumas

    Norint stebėti ar fotografuoti laukinius gyvūnus, patariama jų nepersekioti ir nebandyti prieiti kuo arčiau, nes tai keičia natūralų elgesį ir didina streso lygį. Jei gyvūnas ima žvalgytis, trauktis ar rodyti nerimo ženklus, tai aiškus signalas, kad atstumas per mažas ir reikia pasitraukti.

    „Gyvūno dėmesio nereikėtų mėginti patraukti maistu, ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais. Taip pat svarbu nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių“, – sakė K. Alekna.

    VMU atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje daugėja pranešimų apie rudųjų lokių pastebėjimus, todėl žmonėms svarbu žinoti bazinius saugaus elgesio principus. Pamačius lokį nereikėtų bėgti ar daryti staigių judesių, rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai trauktis, neprovokuojant gyvūno.

    Judant prasto matomumo vietose patariama neiti visiškoje tyloje, nes žmogaus garsai leidžia gyvūnui pasitraukti iš anksto. Dauguma laukinių gyvūnų vengia žmonių, todėl ramus elgesys ir pagarbus atstumas dažniausiai padeda išvengti konflikto.

    VMU taip pat ragina neviešinti tikslių retų ar jautrių rūšių buvimo vietų, nes koordinatės ar atpažįstami orientyrai gali pritraukti smalsuolių srautą. Didesnis lankytojų judėjimas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą ir jauniklių priežiūrą, o kai kuriais atvejais verčia palikti įprastas buveines.

    Miške svarbiausia laikytis paprasto principo: jei matote įspėjimus apie medžioklę arba gyvūnas rodo nerimą, atsakingiausias sprendimas yra koreguoti planą ir pasitraukti. Toks elgesys saugo ir žmones, ir laukinę gamtą, o miške padeda išvengti situacijų, kurios baigiasi nelaimėmis.

  • Į mišką per medžioklės sezoną? VMU perspėja: kelios klaidos gali baigtis nelaime

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės, todėl Valstybinių miškų urėdija ragina lankytojus elgtis itin atsakingai. Miškai išlieka atviri visuomenei, tačiau tuo pat metu juose gali vykti teisėta veikla, įskaitant medžioklę, todėl svarbiausia yra saugumas ir pagarba aplinkai.

    Miško takus renkasi ne tik grybautojai ar žygeiviai, bet ir gamtos fotografai, neretai ilgiau užsibūnantys vienoje vietoje. Būtent dėl skirtingų veiklų sutapimo padidėja rizika nepastebėti įspėjamųjų ženklų, nepajusti, kad netoliese vyksta medžioklė, arba netyčia patekti į medžiotojų veiklos zoną.

    Atsargumas, kai matomumas prastas

    VMU atkreipia dėmesį, kad pavojingiausios situacijos dažniausiai kyla tada, kai matomumas miške sumažėja. Tam įtakos turi ankstyvas rytas, prietema, rūkas ar gausus snygis, kai žmogų iš tolo pastebėti sudėtingiau.

    Tokiu metu ypač svarbu stebėti aplinką ir reaguoti į požymius, rodančius, kad netoliese vyksta medžioklė. Jei girdimi šūviai, šunų lojimas, matomi medžiotojai ar vyksta medžioklė varant, saugiausias sprendimas yra nedelsiant pasirinkti kitą maršrutą.

    „Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant“, – sakė VMU specialistas Kornelijus Alekna.

    VMU taip pat ragina miške nenaudoti ausinių taip, kad būtų užgožti aplinkos garsai. Galimybė išgirsti perspėjimus, šūvius ar šunų lojimą leidžia anksčiau suprasti situaciją ir laiku pasitraukti.

    Ryškūs drabužiai ir aiški laikysena

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką yra ryškiaspalvė apranga arba aiškiai matomas elementas, pavyzdžiui, liemenė, striukė ar kepurė. Tai ypač aktualu gamtos fotografams, kurie dažnai renkasi neryškias, su aplinka susiliejančias spalvas.

    Ryškūs drabužiai padeda būti pastebėtiems tiek medžiotojams, tiek kitiems miško lankytojams. Be to, prireikus pagalbos tokia apranga gali palengvinti paiešką ir pagreitinti gelbėtojų darbą.

    Medžioklė varant paprastai apima platesnę teritoriją, joje juda medžiotojai, varovai ir šunys, o išbaidyti gyvūnai kryptį gali pakeisti netikėtai. Dėl to bandymas apeiti medžioklės vietą miško giluma gali būti rizikingas, o praktiškiau yra rinktis kitą kryptį arba pasiteirauti sutikto medžiotojo, kur saugiausia išeiti.

    Fotografuojant svarbu netrikdyti gyvūnų

    VMU primena, kad laukinių gyvūnų stebėjimas ar fotografavimas turi vykti iš saugaus atstumo. Nereikėtų gyvūno persekioti, vilioti maistu, užstoti pasitraukimo kelio ar sąmoningai provokuoti jo reakcijų.

    Jei gyvūnas pradeda nerimauti, traukiasi, dažnai žvalgosi ar keičia įprastą elgesį, tai signalas padidinti atstumą. Taip pat pabrėžiama nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių, nes žmogaus įsikišimas gali sukelti papildomą stresą ir sutrikdyti natūralią gyvūnų priežiūrą.

    „Gyvūno dėmesio nereikėtų mėginti patraukti maistu, ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais. Taip pat svarbu nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių“, – sakė K. Alekna.

    Atskiro atsargumo reikalauja stambieji plėšrūnai, kurių pasirodymų Lietuvoje pastaraisiais metais fiksuojama daugiau. VMU nurodo, kad susidūrus su lokiu ar kitu pavojingu žvėrimi nereikėtų panikuoti, bėgti ar daryti staigių judesių, o saugiausia yra ramiai atsitraukti.

    „Pamatę lokį, žmonės neturėtų panikuoti ar bėgti. Rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai atsitraukti, neatsukant gyvūnui nugaros“, – sakė K. Alekna.

    Keliaujant per tankmę ar prasto matomumo vietas patariama nejudėti visiškoje tyloje. Net ir einant vienam, tylus pasikalbėjimas ar žingsnių garsas leidžia gyvūnui žmogų išgirsti iš anksto ir pasitraukti.

    Socialiniuose tinkluose neskleiskite tikslių vietų

    VMU ragina miško lankytojus ir gamtos fotografus neviešinti tikslios retų ar jautrių rūšių buvimo vietos. Net ir gera intencija pasidalinti įspūdžiais gali paskatinti smalsuolių srautą į konkrečią teritoriją ir sukelti ilgalaikį trikdymą.

    Rekomenduojama prie nuotraukų nepridėti koordinačių, miško kvartalo numerių ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Prieš skelbiant įrašą taip pat verta patikrinti, ar nuotraukoje neišliko geografinės vietos žymos.

    „Prie nuotraukų nereikėtų pridėti koordinačių, konkretaus miško kvartalo numerio, girininkijos pavadinimo ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų“, – sakė K. Alekna.

    VMU pabrėžia, kad atsakingas elgesys miške reiškia ir gebėjimą pakeisti planus, jei situacija tampa neaiški ar rizikinga. Pastebėjus vykstančios medžioklės požymius ar matant, kad gyvūnai patiria stresą, saugiausias ir gamtai palankiausias sprendimas yra pasitraukti ir pasirinkti kitą maršrutą.

  • Lapė ir ore skriejantis krabas: unikalus kadras iš Norvegijos nakties, kai šviesu 24 valandas

    Norvegijos Finnmarke, kai vasarą dėl vidurnakčio saulės šviesu visą parą, fotografei pavyko užfiksuoti akimirką, kuri dabar keliauja per tarptautinius konkursus. Kadre – ryža lapė, ore „pamėtėjusi“ krabą ir akimirksniu bandanti jį sučiupti ant dumbliais apaugusio kranto.

    Nuotrauką sukūrė gamtos fotografė Cecilie Bergan Stuedal. Pasak jos, kadras gimė maždaug 2 valandą nakties, tačiau apšvietimas priminė dieną – būtent tai ir yra vienas ryškiausių šiaurės vasaros bruožų, kai saulė nenusileidžia už horizonto.

    Fotografė pasakojo kelias naktis praleidusi stebėdama nedidelę lapių šeimą, kol jaunikliai pamažu virto vis drąsesniais medžiotojais. Vienas jų, anot autorės, buvo ypač smalsus ir prie žmonių priartėdavo arčiausiai, todėl leido ilgiau sekti jo judesius.

    Šįkart lapė buvo aptikusi krabą ir jį graužė, o vėliau vėl grįžo ieškoti grobio tarp jūros dumblių. Netikėtai ji krabą švystelėjo į viršų, šis nusileido atgal, tačiau gyvūnas jį akimirksniu vėl susirado ir tęsė „medžioklę“.

    „Praėjusiais metais Finnmarke vidurnakčio saulėje praleidau kelias naktis su maža lapių šeima, ir tai buvo vieni šilčiausių vasaros prisiminimų“, – sakė Cecilie Bergan Stuedal.

    Techniškai tai buvo itin trumpa scena, todėl svarbus tapo ir fotografės pasirengimas: ji naudojo profesionalią veidrodinę kamerą „Nikon D6“ bei 70–200 milimetrų židinio nuotolio objektyvą. Nurodomi parametrai – 1/1 000 sekundės išlaikymas, f/2.8 diafragma ir ISO 3 200 – rodo, kad fotografuota siekiant „užšaldyti“ staigią, chaotišką gyvūno judesio fazę.

    Nuotrauka, pavadinta „Aerodinaminis krabas“, sulaukė jau kelių įvertinimų tarptautinėje gamtos fotografijos bendruomenėje. Konkursų komisijos dažnai vertina ne vien estetiką: svarbu istorija kadre, natūrali gyvūno elgsena ir gebėjimas vienu vaizdu perteikti veiksmą.

    Gamtos fotografijos ekspertai pabrėžia, kad tokie apdovanojimus renkantys darbai dažniausiai gimsta iš ilgo stebėjimo ir kantrybės, o ne iš vieno sėkmingo bandymo. Šiaurės regionuose tam palankios ir sąlygos – vasarą ilgos šviesios valandos leidžia dirbti tada, kai gyvūnai aktyviausi, o žmogaus buvimas mažiau trikdo įprastą jų ritmą.

  • Alytuje atidaroma Kęstučio Ptakausko paroda „Paukščiai. Metų ratas“: ką joje pamatys lankytojai

    Alytuje pristatoma fotografo Kęstučio Ptakausko darbų paroda „Paukščiai. Metų ratas“, kviečianti pažvelgti į paukščių pasaulį per visus metų laikus. Ekspozicijoje daug dėmesio skiriama cikliškumui gamtoje ir tam, kaip paukščių elgsena kinta nuo pavasarinio sugrįžimo iki žiemos tylos.

    Parodos atidarymas skirtas ne tik fotografijai, bet ir pažinimui: nuotraukose fiksuojamos skirtingos rūšys, jų buveinės ir kasdieniai įpročiai. Tokia tematika ypač aktuali šiltuoju sezonu, kai Lietuvoje intensyvėja paukščių perėjimas ir jauniklių auginimas.

    Metų ratas paukščių akimis

    Parodos pavadinimas „Metų ratas“ nurodo į gamtos ritmą, kurį paukščiai išgyvena itin aiškiai: migraciją, perėjimą, jauniklių vedimą ir pasirengimą šalčiui. Fotografijose žiūrovas gali sekti, kaip keičiasi šviesa, aplinka ir paukščių elgsena skirtingais metų mėnesiais.

    Šiuolaikinė gamtos fotografija vis dažniau remiasi ne vien estetika, bet ir atsakingu požiūriu į gyvūnų gerovę bei jų netrikdymą. Lankytojams tai proga pamatyti kadrus, kuriems dažnai prireikia kantrybės, žinių apie paukščių įpročius ir tinkamo atstumo.

    Kodėl tokios parodos svarbios?

    Gamtos fotografijos parodos prisideda prie visuomenės dėmesio biologinei įvairovei ir padeda atpažinti rūšis, kurios kasdienybėje lieka nepastebėtos. Jos taip pat skatina domėtis vietinėmis buveinėmis, saugomomis teritorijomis ir gamtos apsaugos principais.

    Parodos atidarymas Alytuje tampa proga bendruomenei susitikti ir pasikalbėti apie gamtą ne tik per faktus, bet ir per emociją, kurią kuria vaizdas. Tokie renginiai dažnai pritraukia tiek fotografijos mėgėjus, tiek šeimas ar mokinius, ieškančius prasmingo laisvalaikio mieste.

    Praktinė informacija lankytojams

    Paroda „Paukščiai. Metų ratas“ pristatoma Alytuje, o atidarymo renginys skirtas plačiai auditorijai. Tiksli vieta ir laikas paprastai skelbiami organizatorių pranešimuose, todėl planuojantiems apsilankyti verta pasitikrinti oficialią renginio informaciją.

    Lankytojams rekomenduojama skirti laiko ekspozicijai apžiūrėti neskubant: gamtos fotografijose svarbios detalės, kurios atsiskleidžia tik įsižiūrėjus. Paroda gali būti įdomi ir kaip įkvėpimas patiems daugiau laiko praleisti gamtoje, stebint paukščius atsakingai.

  • Wełnianka Kampinoso girioje: kur ieškoti baltų „vatos“ peizažų ir kada jie įspūdingiausi

    Wełnianka Kampinoso girioje: kur ieškoti baltų „vatos“ peizažų ir kada jie įspūdingiausi

    Kur Kampinoso girioje ieškoti

    Viena įspūdingiausių vietų Mazovijoje, kur pavasarį sužimba baltos „vatos“ vaizdais, yra Długie Bagno durpynas Kampinoso nacionaliniame parke. Čia gausiai auga wełnianka (Eriophorum) – viksvinių šeimos augalas, po žydėjimo subrandinantis purius, baltus vaisynus.

    Długie Bagno yra aukštapelkė, kurią maitina tik krituliai, todėl vanduo joje paprastai būna rūgštus, o maisto medžiagų – mažai. Daugeliui augalų tai sudėtingos sąlygos, tačiau wełniankai toks durpynas yra ypač palankus, todėl ji čia sudaro plačius sąžalynus.

    Ši vieta yra rytinėje Kampinoso parko dalyje, o iki jos patogiausia privažiuoti vadinamuoju Palmyrų keliu iš šiaurės. Į durpyną taip pat galima ateiti iš pietų nuo Truskaw apylinkių bei pasiekti pėsčiųjų maršrutais, vedančiais per parko teritoriją.

    Kada balti vaizdai ryškiausi

    Wełnianka pradeda žydėti jau balandį, tačiau didžiausią įspūdį palieka ne žiedai, o vėlesnis etapas. Gegužę, kai augalas peržydi, ima formuotis balti, purūs vaisynai, kurie ir sukuria „vatos“ kilimo efektą.

    Palankiomis sąlygomis šis vaizdas gali išsilaikyti iki birželio, ypač jei durpynas išlieka pakankamai drėgnas. Fotografams ir gamtos mėgėjams svarbios ir oro sąlygos: švelni rytinė šviesa bei lengvas vėjas gali paversti baltus kuokštelius banguojančiu, „judančiu“ peizažu.

    Verta prisiminti, kad tai natūrali, nuo metų eigos priklausoma gamtos „dekoracija“. Jei pavasaris būna neįprastai sausas arba vandens lygis durpyne krinta, augalų sąžalynai gali atrodyti kuklesni, o efektas – trumpesnis.

    Kodėl augalas nyksta ir kuo svarbios pelkės

    Nors wełnianka aptinkama daugelyje Lenkijos regionų, jos buveinių pasiskirstymas netolygus. Ilgalaikėje perspektyvoje augalui kenkia pelkių mažėjimas, buveinių fragmentacija ir hidrologinio režimo pokyčiai, kai teritorijos nusausinamos arba praranda natūralų vandens balansą.

    Aukštapelkės ir kiti durpynai yra jautrios ekosistemos, kurios svarbios ne tik retoms rūšims, bet ir anglies kaupimui bei vandens reguliavimui kraštovaizdyje. Todėl tokiose vietose ypač aktualus atsakingas lankymas: judėjimas tik leistinais takais padeda nepažeisti samanų dangos ir trapios pelkės struktūros.

    Pačios wełniankos išvaizda apgaulingai švelni, tačiau jos augavietės yra sudėtingos ir lengvai pažeidžiamos. Dėl to planuojant išvyką verta pasidomėti parko taisyklėmis, o gamtą stebėti iš saugaus atstumo, kad įspūdingas baltas peizažas išliktų ir kitais metais.