Ganoje ieškoma praktiško sprendimo vienai opiausių miestų problemų – plastiko atliekoms. Akroje, šalies sostinėje, plastikas perdirbamas į trinkelių dangą, kuri, projekto autorių teigimu, kainuoja mažiau nei tradiciniai betoniniai blokai.
Akra per parą sugeneruoja apie 2 800–3 000 tonų kietųjų komunalinių atliekų. Skaičiuojama, kad plastikas sudaro maždaug 300–450 tonų šio kiekio, tačiau didelė dalis jo iki šiol nepatenka į perdirbimo grandinę ir atsiduria sąvartynuose ar aplinkoje.
Iniciatyvos varikliu tapo verslininkas Nelsonas Boatengas, anksčiau dirbęs plastikinių maišelių gamyboje. Vėliau jis ėmėsi idėjos tą patį plastiką panaudoti infrastruktūrai – gaminti trinkeles be cemento ar bitumo.
„Didžiausias iššūkis buvo sukurti procesą, kuris leistų skirtingus plastikų tipus saugiai ir stabiliai panaudoti dangai“, – sakė N. Boatengas.
Technologinis procesas, apie kurį kalba projekto kūrėjai, prasideda nuo atliekų rūšiavimo, smulkinimo, plovimo ir džiovinimo. Tuomet plastikas maišomas su smėliu, prireikus pridedama pigmento, o masė formuojama ekstruderiu, kuriame palaikomos skirtingos kaitinimo zonos, nes įvairūs plastikai lydosi nevienodai.
Pagaminta karšta masė presuojama į formas ir taip gaunamos trinkelės. Kadangi recepte nėra cemento, didelę reikšmę turi tinkama plastiko ir smėlio proporcija bei vienoda temperatūra, nuo kurių priklauso gaminio tvirtumas ir ilgaamžiškumas.
Ekonominis argumentas čia – vienas svarbiausių. Projekto autoriai nurodo, kad vienas toks blokas gali kainuoti apie 0,90 euro, kai analogiškas betoninis blokas – apie 1,30 euro, todėl sprendimas patrauklus ir savivaldybėms, ir rangovams.
Tokios iniciatyvos vis dažniau pristatomos kaip būdas vienu metu mažinti sąvartynų apkrovą ir spręsti miestų infrastruktūros poreikius. Vis dėlto ekspertai paprastai pabrėžia, kad ilgalaikei sėkmei būtini aiškūs kokybės standartai, nuoseklus atliekų surinkimas ir kontrolė, kad į gamybą nepatektų netinkamos ar pavojingos priemaišos.
Ganos atvejis išsiskiria tuo, kad sprendimas orientuotas į kasdienę, greitai pritaikomą infrastruktūrą – šaligatvius ir pėsčiųjų takus. Jei gaminių patvarumas pasiteisins realiomis sąlygomis, toks modelis gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims, susiduriančioms su sparčiai augančiais plastiko kiekiais.