CP v2

Tag: Garinimas

  • Linas atrodo prabangiai, bet glamžosi akimirksniu: stilistų triukas, kuris išgelbės įvaizdį

    Linas atrodo prabangiai, bet glamžosi akimirksniu: stilistų triukas, kuris išgelbės įvaizdį

    Vasarą lininiai drabužiai dažnai atrodo prabangiai ir lengvai, tačiau turi vieną minusą – jie labai greitai glamžosi. Marškinių, kelnių ar suknelės raukšlės gali atsirasti net po valandos, o tai dalį žmonių atbaido nuo šio audinio. Vis dėlto stilistai pabrėžia, kad su linu verta ne kovoti, o išmokti jį dėvėti teisingai.

    Tekstilės ekspertai aiškina, kad linas glamžosi dėl pačios pluošto struktūros: jis yra mažiau elastingas nei, pavyzdžiui, medvilnė, todėl lenkimo vietose greičiau susiformuoja raukšlės. Tačiau būtent ši natūrali faktūra ir suteikia linui „vasarišką“ charakterį – svarbiausia, kad drabužis atrodytų gaiviai, o ne netvarkingai.

    Kirpimas – svarbiausias dalykas

    Stilistų praktika rodo, kad linas geriausiai atrodo laisvesniuose siluetuose, kai audinys turi erdvės judėti ir nekimba prie kūno. Oversize marškiniai, plačios kelnės, tiesaus kritimo suknelės ar laisvo kirpimo liemenės paprastai atrodo tvarkingiau net ir susiglamžę. Prigludę modeliai raukšles „sukrauna“ probleminėse vietose ir įspūdis tampa mažiau elegantiškas.

    Dar vienas praktinis niuansas – rinktis kiek tvirtesnį audinį. Labai plonas linas linkęs ne tik labiau glamžytis, bet ir prasišviesti, o vidutinio storio ar storesnis linas dažnai krenta gražiau ir atrodo solidesnis.

    Neprireiks idealaus lyginimo

    Lyginti liną iki veidrodinio glotnumo dažniausiai neverta, nes raukšlės grįžta vos pradėjus judėti. Efektyvesnė strategija – sutvarkyti tik tas vietas, kurios labiausiai krenta į akis: apykaklę, sagų juostą, rankogalius, drabužio apačią. Taip išlaikomas tvarkingas rėmas, o natūrali faktūra atrodo sąmoningai pasirinkta.

    Kasdienybėje ypač pasiteisina garinimas, nes jis greitai atpalaiduoja pluoštą ir „atgaivina“ drabužį neperlygindamas jo iki standumo. Jei garintuvo nėra, galima pasinaudoti paprastu triuku: pakabinti drabužį vonioje, kai po karšto dušo patalpoje susidaro garai – tai ne stebuklas, bet lengvas atnaujinimas dažnai suveikia.

    Mišiniai gali būti geriausias kompromisas

    Jeigu patinka lino įvaizdis, bet erzina ryškios raukšlės, verta atkreipti dėmesį į audinių mišinius. Linas su viskoze, medvilne ar lioceliu dažnai išlaiko natūralų vaizdą, tačiau būna minkštesnis, geriau krenta ir mažiau glamžosi. Tokie drabužiai ypač patogūs kelionėse ar ilgesnėmis darbo dienomis, kai nėra laiko nuolat taisytis.

    Galiausiai stilistai sutaria dėl vieno: linas neturi atrodyti dirbtinai tobulas. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai apranga atrodo švari, tvarkinga ir lengva, o natūralios raukšlės tampa stiliaus dalimi, o ne problema.

  • Kaip ruošti žuvį, kad neprarastų omega-3 ir vitamino D: klaida, kurią daro daugelis

    Kodėl svarbus ruošimo būdas?

    Žuvis yra vienas patikimiausių omega-3 riebalų rūgščių ir vitamino D šaltinių, tačiau galutinė jų dalis lėkštėje priklauso nuo to, kaip ją paruošiate. Kaitra, deguonis ir ilgas terminis apdorojimas skatina riebalų oksidaciją, todėl dalis vertingų riebalų gali suirti.

    Omega-3 ypač jautrios aukštai temperatūrai, o vitaminas D laikomas stabilesniu, tačiau ir jis gali mažėti, jei žuvis perkepta. Dėl to vien „valgyti žuvį“ ne visada reiškia gauti tiek naudos, kiek tikitės.

    Didžiausi nuostoliai – ne ten, kur galvojate

    Didžiausi omega-3 nuostoliai dažniausiai siejami su kepimu aliejuje keptuvėje ir ypač su gruzdinimu, kai naudojama aukšta temperatūra. Kaitinant riebalus ilgiau, didėja oksidacijos rizika, o pati žuvis praranda sultingumą.

    Nuostolius gali didinti ir kepimas ant grotelių, jei žuvis ilgai laikoma karštyje ar perdžiovinama. Reikia turėti omenyje, kad rezultatas priklauso ir nuo rūšies: riebesnė žuvis gali būti atsparesnė išsausėjimui, tačiau tai nereiškia, kad ją galima kepti be kontrolės.

    Trys metodai, kurie dažniausiai pasiteisina

    Švelnesni būdai, tokie kaip garinimas, kepimas orkaitėje ir sous vide, paprastai padeda išsaugoti daugiau omega-3, nes temperatūra būna žemesnė arba lengviau kontroliuojama. Kuo trumpesnis apdorojimas ir kuo mažiau kontakto su tiesiogine kaitra, tuo didesnė tikimybė išlaikyti maistinę vertę.

    Garinant žuvį temperatūra paprastai neviršija 100 laipsnių, todėl mėsa šyla tolygiau ir rečiau perdžiūsta. Kepant orkaitėje patogu išlaikyti stabilų režimą, o sous vide principas dar labiau sumažina perkeitimo riziką, nes žuvis šyla tiksliai nustatytoje temperatūroje.

    Kaip kepti orkaitėje, kad žuvis liktų sultinga

    Jei renkatės orkaitę, verta taikyti taisyklę: vidutinė temperatūra ir trumpas laikas. Dažnai pakanka 190–200 laipsnių maždaug 15–20 minučių, tačiau tikslus laikas priklauso nuo gabalo storio ir ar kepate su oda, ar visą žuvį.

    Kad žuvis neišsausėtų, ją galima kepti uždengtą, pavyzdžiui, kepimo popieriuje arba inde su dangčiu, taip sulaikant drėgmę. Skoniui ir tekstūrai padeda nedidelis riebalų kiekis, žolelės ir citrina, o perkepti neverta net ir „dėl saugumo“.

    „Didžiausia klaida yra per ilgas ir per karštas kepimas, kai žuvis praranda sultis, o riebalai greičiau oksiduojasi“, – sako mitybos specialistai.

    Norint kasdienėje mityboje gauti daugiau naudos, verta rinktis riebias jūrines žuvis ir jas ruošti taip, kad šiluma būtų valdoma. Tuomet žuvis išlieka ne tik skani, bet ir iš tiesų maistinga.

  • Mityba pagal mokslą: šis daržovių gaminimo būdas geriausiai saugo vitaminus ir mineralus

    The Best Way To Cook Vegetables For Maximum Nutritional Value

    By Scheenagh Harrington


    An assortment of raw vegetables

    FOTOGRIN/Shutterstock

    Every generation of children faces a plate of limp, soggy vegetables and, with every miserable forkful, is told to eat them up because they will “make you big and strong.” Those who grew up into dedicated foodies know there is truth in that nutritional argument, but there are also many ways to make eating veggies a far more pleasant experience. We’re up to our elbows in different cooking methods, thanks to evolving kitchen kit, but to help our veggies hang on to their vitamins and minerals, there’s one method that rules supreme: you need to steam ’em.

    For instance, broccoli is a vitamin C powerhouse, packing in more than an orange, and steaming helps to retain as much of that nutrient as possible. Scientists found that boiling broccoli eliminated 54.6% of that essential vitamin, way more than the 14.3% lost during steaming, per Nutrition & Food Science. It’s a similar story for spinach, which saw 50.5% of its vitamin C leach into the cooking water, compared to just over 11% when it was steamed. Another study suggested steaming veggies such as cabbage, broccoli, and cauliflower, also allowed them to keep more immune system-boosting phytochemicals and glucosinolates, which have antioxidant and anti-inflammatory benefits (via Journal of the Science of Food and Agriculture). Of course, not every vegetable that we plant in our garden or buy in the supermarkets can be steamed, so where does that leave home cooks looking for more vitamins and minerals in their dishes?

    Microwaving will also help retain lots of nutrients

    Freshly steamed green broccoli in skimmer pot

    Leszekglasner/Getty Images

    There’s no right or wrong way to cook vegetables (you should always do you), but it’s worth favoring certain methods to maximize nutritional value. Steaming is great for many veggies, but microwaving them comes a close second, with samples hanging on to more than 90% of their vitamin K, according to a study published in Food Science and Biotechnology. Steaming and microwaving enable this because neither method subjects foods to prolonged high heat. However, beyond the taste of the vegetable itself, it’s also fair to say both methods can result in bland flavor, unless you decide to amp it up cowboy style.

    That’s where roasted and pan-fried vegetables come in. While both high heat methods can negatively affect vitamins that don’t do well in heat, roasting and sautéeing can also enhance other goodies. Take the humble tomato, for instance. Cooking them allows us to absorb more of the antioxidant lycopene in the fruit (yes, technically they’re a fruit), while heating spinach cuts oxalate levels so we can take in more of the leafy green’s iron and calcium. 

    Some people prefer eating raw veggies to ensure they absorb all their nutrients. While that works for bell peppers, lettuce, and many other common salad ingredients, the same can’t be said for potatoes. If you want the best the tasty tuber has to offer (all that fiber under the skin, for instance), you have to cook them. Precisely “how” is all down to you and part of the fun.

  • Dietologai atskleidė: šitaip ruošta lašiša išlaiko daugiausia omega-3 ir vitaminų

    Lašiša laikoma viena maistingiausių žuvų: joje gausu visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir B grupės vitaminų. Vis dėlto, kaip ją paruošiate, gali lemti, kiek šių medžiagų realiai liks lėkštėje, nes dalis jų jautrios karščiui arba pereina į kaitinimo skystį.

    Specialistai pabrėžia, kad aukšta temperatūra ir ilgas kepimas dažniausiai didina maistinių medžiagų netektis. Ypač tai aktualu omega-3 riebalų rūgštims, kurios prastai toleruoja intensyvų kaitinimą, taip pat daliai B grupės vitaminų, kurie yra jautresni šilumai.

    Švelni šiluma – didžiausia nauda

    Norint išsaugoti kuo daugiau maistinės vertės, dažniausiai rekomenduojami švelnūs, palyginti žemos temperatūros būdai. Garinimas čia laikomas vienu geriausių pasirinkimų, nes žuvis kaitinama greitai, neperdžiūsta, o kontaktas su vandeniu minimalus.

    Dar vienas dažnai minimas variantas yra virimas skystyje, kai lašiša lėtai kaitinama vos verdančiame vandenyje ar sultinyje. Tačiau šiuo atveju svarbu naudoti kuo mažiau skysčio, nes dalis vandenyje tirpių vitaminų gali pereiti į nuovirą, todėl verta jį panaudoti padažui ar sriubai.

    Kepimas orkaitėje gali kainuoti dalį vitaminų

    Ilgesnis kepimas, ypač orkaitėje, dažniau siejamas su didesniais B grupės vitaminų nuostoliais, nes procesas paprastai trunka ilgiau nei, pavyzdžiui, greitas kepimas keptuvėje. Todėl jei renkatės orkaitę, verta trumpinti laiką, kepti žemesnėje temperatūroje ir neperkepti žuvies iki išsausėjimo.

    Grilinimas ar kaitinimas iš viršaus suteikia ryškų skonį, bet intensyvi kaitra taip pat gali sumažinti dalies jautresnių vitaminų kiekį. Dėl to kompromisas dažnai būna trumpesnis kepimas ir tikslus vidaus temperatūros suvaldymas, kad lašiša liktų sultinga.

    Greitai kepta keptuvėje – neblogas kompromisas

    Nors kepimas keptuvėje vyksta aukštesnėje temperatūroje, jis paprastai trunka trumpai ir nenaudojamas vanduo, todėl bendras maistinių medžiagų praradimas gali būti mažesnis, nei ilgai kepant. Be to, taip lengviau išgauti traškią odelę, kurios garinant negausite.

    Jei kepate su riebalais, dažniausiai patariama rinktis širdžiai palankesnius aliejus, pavyzdžiui, alyvuogių. Pastaraisiais metais populiarėjanti karšto oro gruzdintuvė taip pat gali būti tinkamas sprendimas, jei lašiša ruošiama trumpai ir neperkepama.

    Galiausiai, net ir pasirinkus ne patį švelniausią metodą, lašiša išlieka vertingas produktas. Tačiau jei tikslas yra kuo daugiau omega-3 ir vitaminų, dažniausiai laimi greitas garinimas arba labai švelnus kaitinimas skystyje, vengiant didelės kaitros ir ilgo kepimo.

  • Dauguma lietuvių taip verda bulves: mitybos klaida, dėl kurios cukrus šauna į viršų

    Bulvės daugeliui yra kasdienis garnyras, todėl dažnai verdamos mechaniškai, nesusimąstant, kaip paruošimas keičia jų poveikį organizmui. Tačiau būtent virimo laikas, vandens kiekis ir tai, ar bulvės valgomos karštos, ar atvėsintos, gali pastebimai pakeisti, kaip greitai po valgio kyla gliukozės lygis.

    Verdant bulves krakmolas išbrinksta ir tampa lengviau pasiekiamas virškinimo fermentams. Kuo bulvės labiau pervirtos ir minkštesnės, tuo greičiau organizmas pasisavina iš jų energiją, o cukraus kreivė gali kilti staigiau.

    Kas pasikeičia bulves atvėsinus

    Atvėsusiose bulvėse dalis krakmolo pereina į vadinamąjį atsparų krakmolą, kuris virškinamas sunkiau ir veikia panašiau į skaidulas. Dėl to sotumo jausmas gali trukti ilgiau, o gliukozės šuolis po valgio būna mažesnis, ypač su didesnėmis porcijomis.

    Svarbu tai, kad šis efektas iš dalies išlieka net bulves vėliau pašildžius, jei jos prieš tai buvo visiškai atvėsusios. Praktikoje dažniausiai pakanka kelių valandų šaldytuve, o geriausia vėsinti didesniais gabalais arba nesupjaustytas.

    Vanduo ir garai keičia rezultatą

    Verdant dideliame kiekyje vandens dalis vandenyje tirpių medžiagų pereina į nuovirą. Tai ypač aktualu kalbant apie vitaminą C ir kalį, todėl nukošus galima prarasti dalį maistinės vertės.

    Garinimas šiuos nuostolius paprastai sumažina, nes bulvės neturi tiesioginio kontakto su vandeniu, be to, jų tekstūra būna tvirtesnė. Jei verdate vandenyje, verta pilti tik tiek, kad bulvės būtų vos apsemtos, ir vengti smulkiai pjaustyti, nes taip praradimai didėja.

    Luobelė saugo, o pervirimas kenkia

    Bulves verdant su luobele, ji veikia kaip natūrali apsauga ir mažina vitaminų bei mineralų išplovimą. Be to, tokios bulvės dažnai būna tvirtesnės, mažiau vandeningos, o nulupti jas lengviau po trumpo atvėsinimo.

    Per ilgas virimas išpurena struktūrą ir padidina krakmolo prieinamumą, todėl energija įsisavinama greičiau, o sotumas trumpėja. Dažnai vidutinio dydžio bulvėms pakanka maždaug 15–25 minučių nuo vandens užvirimo, bet patikimiausia orientuotis į tekstūrą, kai įbedus šakutę jaučiamas lengvas pasipriešinimas.

    Galiausiai didžiausią žalą bulvių palankiam įvaizdžiui daro ne jos pačios, o priedai ir tolesnis apdorojimas. Bulvės lengvai sugeria riebalus, todėl kepimas dideliame aliejaus kiekyje ar gausūs riebūs padažai sparčiai didina patiekalo kaloringumą ir druskos kiekį.

  • Turkiški manti užkariauja virtuves: plona tešla slepia sultingą įdarą ir vieną triuką

    Iš pirmo žvilgsnio jie primena įprastus koldūnus ar virtinius, tačiau paragavus tampa aišku, kad tai visai kita istorija. Manti yra maži, sandariai užspaudžiami tešlos kąsneliai, kurių viduje susikaupia ypač sultingas mėsos ir svogūnų aromatas. Pastaraisiais metais jie vis dažniau atsiranda restoranų meniu ir namų virtuvėse.

    Manti paplitę plačiame regione nuo Centrinės Azijos iki Kaukazo ir Anatolijos, o Turkijoje laikomi vienu atpažįstamiausių namų virtuvės patiekalų. Svarbu tai, kad pavadinimas reiškia ne vieną „vienintelį“ receptą, o patiekalų šeimą, todėl skirtingose šalyse jų forma, dydis ir pateikimas gali skirtis.

    Kas iš tiesų yra manti?

    Klasikinė tešla dažniausiai minkoma iš miltų, vandens ir kiaušinio, o pagrindinis principas yra plonumas ir tvirtumas. Įdarui tradiciškai naudojama žalia mėsa, dažniausiai jautiena ar aviena, smulkiai pjaustyti svogūnai, druska ir prieskoniai. Būtent svogūnai čia yra ne tik skonis, bet ir sultingumo „variklis“.

    Vienas ryškiausių manti bruožų yra jų dydis: dažnai tai vos kelių centimetrų kąsneliai, kuriuos reikia kruopščiai suformuoti. Dėl sandaraus užspaudimo viduje užsilaiko mėsos ir svogūnų sultys, todėl valgant jaučiamas intensyvesnis skonis nei daugelyje įprastų virtinių.

    Gaminimo triukas, kuris keičia rezultatą

    Tradicinis būdas yra garinimas, nes jis švelniau veikia tešlą nei virimas vandenyje. Garuose tešla mažiau prisigeria skysčio, geriau išlaiko formą, o įdaras tolygiai sušyla taip, kad sultys liktų „užrakintos“ viduje. Dėl to manti dažnai apibūdinami kaip sultingesni ir aromatingesni.

    Kai kuriose virtuvėse manti verdami, kepami orkaitėje ar trumpai apskrudinami, kad atsirastų tvirtesnė tekstūra ir lengvas traškumas. Vis dėlto būtent garinimas laikomas metodu, kuris geriausiai išryškina patiekalo esmę: ploną tešlą ir sultingą mėsos įdarą.

    Kodėl visi kalba apie šį patiekalą?

    Turkiškame variante manti dažnai patiekiami su tirštu jogurtu ir česnaku, o ant viršaus užpilamas karštas sviestas su prieskoniais, pavyzdžiui, paprika ar mėta. Šis kontrastas tarp vėsaus jogurto ir karšto, aromatingo riebalo sukuria skonį, dėl kurio patiekalas įsimenamas. Kituose regionuose dažnesni grietinės, pomidorų ar lydyto sviesto padažai.

    Manti populiarumą skatina ir platesnės maisto tendencijos: žmonės ieško patiekalų, kurie atrodo pažįstami, bet siūlo naują patirtį. Socialiniuose tinkluose gerai „dirba“ ir jų estetika, ir pats formavimo procesas, kuris dažnai tampa šeimos ritualu. Neatsitiktinai manti dažnai lipdomi kartu, nes tam reikia laiko ir kruopštumo.

    Kaloringumas labai priklauso nuo mėsos riebumo ir padažo, nes sviestas ir riebesnė aviena greitai padidina energinę vertę. Lengvesnė alternatyva yra liesesnė mėsa, daugiau jogurto ir saikingesnis riebalų kiekis. Taip manti gali tapti subalansuoto raciono dalimi, o ne itin sunkus kasdienis pasirinkimas.

    Šis patiekalas primena, kad panaši forma dar nereiškia tokio pat skonio. Manti išsiskiria plona tešla, sandariu užspaudimu ir garinimo metodu, kuris leidžia įdarui išlikti sultingam. Dėl to jie dažnai laikomi viena įdomiausių alternatyvų įprastiems virtiniams.

  • Ryžis vis lipnus? Virtuvės triukas be virimo maišelyje: kodėl verta rinktis garus

    Daugeliui atrodo, kad ryžiams užtenka puodo verdančio vandens ir į jį įmesto virimo maišelio. Tačiau rezultatas neretai nuvilia: vietoj birių grūdų gaunama lipni, sunkiai atskiriama masė.

    Viena priežasčių slypi pačiame metode. Maišelyje virinami ryžiai nuolat juda vandenyje, grūdai trinasi tarpusavyje, todėl į aplinką išsiskiria daugiau krakmolo, o jis ir „suklijuoja“ ryžius.

    Ne tik vanduo: garų metodas

    Birumą lemia ne vien ryžių rūšis, bet ir paruošimas. Garuose ryžiai mažiau „vartomi“, todėl krakmolas mažiau pasklinda ant grūdų paviršiaus, o tekstūra dažniau būna puresnė ir elastingesnė.

    Kita svarbi detalė – drėgmės kontrolė. Garinant ryžiai prisigeria tiek, kiek reikia, o ne „permirksta“, kaip kartais nutinka verdant dideliame vandens kiekyje, ypač jei ryžiai pervirti.

    Kaip išvirti ryžius garuose namuose?

    Garinimui nebūtinas brangus garpuodis: pakanka puodo su dangčiu ir metalinio sieto ar garinimo įdėklo. Svarbiausia, kad ryžiai nesiliestų su vandeniu, o kaitra būtų pastovi.

    Pirmiausia ryžius perplaukite šaltu vandeniu, kol jis taps skaidrus. Taip pašalinama dalis paviršinio krakmolo, kuris dažniausiai ir sukelia lipnumą, ypač jei ryžiai skirti biriems garnyrams.

    Į puodą įpilkite kelis centimetrus vandens ir užvirkite, tada virš vandens įtvirtinkite sietą su ryžiais. Uždenkite dangčiu ir virkite ant mažos kaitros: baltiems ryžiams dažniausiai reikia apie 20 minučių, rudiesiems – ilgiau.

    Išjungus kaitrą, dangčio neskubėkite kelti dar apie 5 minutes. Toks „poilsis“ padeda drėgmei pasiskirstyti tolygiai, todėl grūdai lengviau atsiskiria ir mažiau trupa.

    Ką dar verta žinoti apie birumą

    Ryžių lipnumą lemia ir veislė: pavyzdžiui, basmati dažniau būna birūs, o suši ryžiai natūraliai lipnesni dėl kitokios krakmolo sudėties. Todėl net tobulas virimo būdas ne visada pakeis rezultatą, jei ryžiai parinkti netinkamam patiekalui.

    Jei ryžius vis tiek norite virti vandenyje, padeda tikslus vandens ir ryžių santykis bei kaitros mažinimas, kai vanduo užverda. Tačiau garų metodas dažnam tampa paprasta alternatyva, kai norisi stabiliai birių ryžių be virimo maišelių.

  • Nikotinas kaip sveikatingumo mada: influenceriai žada naudą, bet ekspertai įspėja apie rizikas

    Nikotinas kaip sveikatingumo mada: influenceriai žada naudą, bet ekspertai įspėja apie rizikas

    Internete nuolat gimsta naujos sveikatingumo mados, tačiau pastaruoju metu ypač atkakliai plinta nikotino „perpakavimas“ į tariamai naudingą įprotį. Socialinių tinklų influenceriai vis dažniau tvirtina, kad nikotino pagalvėlės, kramtomoji guma ar pleistrai gali padėti susikaupti, pagerinti nuotaiką ar net prisidėti prie svorio kontrolės.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie teiginiai dažnai remiasi tik daline tiesa: nikotinas iš tiesų yra biologiškai aktyvus stimuliatorius, trumpam galintis paveikti budrumą ir dėmesio koncentraciją. Tačiau trumpalaikis efektas nereiškia, kad tai tinkama priemonė „sveikatingumui“, ypač žmonėms, kurie anksčiau nerūkė ir nevartojo nikotino.

    „Sveikatingumo teiginiai dažnai paima kruopelę tiesos ir nueina toliau, nei leidžia įrodymai“, – sakė Nufildo pirminės sveikatos priežiūros mokslų departamento vyresnioji tyrėja ir dėstytoja Angela Difeng Wu.

    Pasak jos, nikotinas veikia smegenų receptorius ir skatina dopamino išsiskyrimą, todėl gali sukelti priklausomybę. Nors rūkymo metimas naudojant nikotino pakaitines priemones kai kuriems žmonėms yra žalos mažinimo kelias, tiems, kurie niekada nerūkė, tai gali tapti naujos priklausomybės pradžia.

    Pastaraisiais metais, ypač po pandemijos, išaugo susidomėjimas nootropikais – natūraliomis ar sintetinėmis medžiagomis, siejamomis su kognityvinių gebėjimų gerinimu. Į šią kategoriją dažnai patenka kofeinas, L-teaninas ar ašvaganda, o kartu plečiasi ir vadinamųjų funkcinių gėrimų bei papildų rinka, žadanti greitus sprendimus kasdieniam nuovargiui ar stresui.

    Šiame kontekste nikotino produktai socialiniuose tinkluose pradėti pristatinėti kaip dar viena „produktyvumo priemonė“. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokia komunikacija ypač paveiki jaunus žmones, nes žinutė dažnai pateikiama kaip gyvenimo būdo pasirinkimas, o ne kaip priklausomybę sukelianti medžiaga.

    „Nikotinas yra mažiau žalingas nei rūkymas, bet tai nereiškia, kad jis nekenksmingas“, – sakė A. D. Wu.

    Jos teigimu, svarbu atskirti rūkymo žalą nuo nikotino poveikio, tačiau priklausomybė pati savaime yra reikšminga žala. Be to, ilgalaikiai nikotino vartojimo be tabako dūmų padariniai vis dar tiriami, todėl viešojoje erdvėje atsirandanti „sveikatingumo“ etiketė gali klaidinti.

    Europoje vis dažniau kalbama apie griežtesnį reguliavimą, ypač siekiant sumažinti nikotino produktų prieinamumą nepilnamečiams. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė neseniai pritarė teisės aktui, kuriuo siekiama riboti tabako gaminių įsigijimą žmonėms, gimusiems po 2008 metų, o į reguliavimo diskusijas įtraukiami ir garinimo produktai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien draudimų nepakanka. Reikia aiškios visuomenės sveikatos komunikacijos, kuri vienu metu padėtų rūkantiems mesti rūkyti ir kartu užkirstų kelią naujų nikotino vartotojų atsiradimui, kai medžiaga pristatoma kaip dar vienas „kasdienės savijautos“ triukas.