Tag: Garniai

  • Meino ūkyje pastebėta pilkoji garnė: paukštis sutraukė ornitologus, nes JAV jis itin retas

    JAV Meino valstijoje užfiksuotas neįprastas paukščių stebėtojams radinys: Keip Elizabeto apylinkėse, Džordano fermoje, pastebėta pilkoji garnė. Ši rūšis Europoje gerai pažįstama, tačiau kitoje Atlanto pusėje laikoma itin reta viešnia, todėl žinia greitai pasklido tarp ornitologų.

    Apie stebėjimą pranešė Meino ornitologų bendruomenė, o į vietą ėmė rinktis paukščių stebėtojai iš platesnio regiono. Paukštis laikėsi atvirose vietose ir netoli Spurvinko pelkės, kur, kaip nurodoma stebėjimų aprašymuose, medžiojo smulkius graužikus.

    Šio įvykio išskirtinumas susijęs su rūšies paplitimu. Pilkoji garnė natūraliai veisiasi ir migruoja daugiausia Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse, o Šiaurės Amerikoje jos pasirodymai fiksuojami retai ir dažniausiai laikomi atsitiktiniais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pilkoji garnė iš pirmo žvilgsnio primena Šiaurės Amerikoje įprastą didžiąją mėlynąją garnę. Patikimam atskyrimui svarbiausios plunksnų detalės: pilkajai garnei būdingesni šviesesni, beveik balti sparnų ir šlaunų plotai, kai vietinės rūšies plunksnos dažniau atrodo rusvesnio atspalvio.

    Kol kas nėra aišku, kodėl paukštis atsidūrė Meine. Gamtininkai neatmeta, kad tai galėjo būti jaunas individas, migracijos metu nukrypęs nuo įprasto maršruto, o tokie pavieniai nuklydimai, nors ir reti, paukščių pasaulyje pasitaiko.

    Tokios istorijos paukščių stebėtojams svarbios ne tik dėl išskirtinumo. Jos taip pat primena, kaip migraciją gali paveikti oro sąlygos, vėjai ir navigacijos klaidos, o atokūs šlapžemių plotai tampa laikinais sustojimo taškais net ir netikėtiems keliautojams.

  • Į Odesos sritį sugrįžo mažosios baltosios garnės: kadaise jas beveik išnaikino dėl skrybėlių

    Į Odesos srities Nacionalinį gamtos parką Tuzlo limanai atskrido mažųjų baltųjų garnių būriai. Šie elegantiški balti paukščiai netrukus pradės perėti kolonijomis, todėl stebėtojai tikisi intensyvesnio judėjimo seklumose ir pakrančių nendrynuose.

    Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, fiksuojantys pavasarinę migraciją. Pasak jų, auštant siaurame sąsiauryje tarp limanų susirenka šimtai įvairių garnių, o dažniausiai matomos būtent mažosios baltosios garnės, dar vadinamos mažosiomis čepūromis.

    Mažoji baltoji garnė yra socialus paukštis, todėl perėjimo metu dažniausiai renkasi kolonijinį gyvenimo būdą. Tokiose kolonijose vienu metu peri daug porų, o tai padeda efektyviau saugotis plėšrūnų ir išnaudoti maisto išteklius netoliese esančiose šlapynėse.

    Mitybos pagrindą sudaro smulkios žuvys, varlės, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mažoji baltoji garnė dažnai medžioja aktyviai: bėgioja seklumoje, kojomis sujudina dumblą ir taip išbaido grobį, kai tuo tarpu didžioji baltoji garnė neretai ilgai tyko nejudėdama.

    Per vestuvių laikotarpį mažajai baltajai garnei ant pakaušio išauga dvi ilgos baltos plunksnos, o ant nugaros pasirodo puošnus, išskirtinis plunksnų „pūkas“. Būtent šis dekoratyvus apdaras praeityje tapo mirtina „reklama“: paukščiai buvo intensyviai medžiojami dėl plunksnų, naudotų moteriškų skrybėlių puošybai.

    Laiku pradėtos apsaugos priemonės ir griežtesnė laukinės faunos kontrolė leido rūšiai palaipsniui atsigauti. Šiandien mažosios baltosios garnės daugelyje Europos šalių vėl tapo įprastu šlapynių vaizdu, tačiau jų gausa tebėra jautri buveinių būklei.

    Tuzlo limanai yra viena reikšmingiausių Ukrainos pakrančių šlapynių teritorijų, svarbi migruojantiems paukščiams ir perintiems vandens paukščiams. Tokios vietovės ypač priklauso nuo vandens režimo stabilumo, trikdymo lygio ir žuvų išteklių, todėl kiekvienas gausesnis migracijos sezonas laikomas ir ekosistemos būklės indikatoriumi.

    Parko specialistai ragina paukščius stebėti atsakingai, laikantis atstumo, nes pavasarį bet koks trikdymas gali sutrikdyti poravimąsi ir perėjimą. Dėl to dalis teritorijų šiuo laikotarpiu gali būti saugoma griežčiau, o lankytojams rekomenduojama rinktis stebėjimą iš toliau.

    Pastaruoju metu Odesos srityje fiksuojami ir retesnių rūšių pasirodymai, įskaitant į Raudonąją knygą įrašomus paukščius. Tai primena, kad šlapynės išlieka vienos svarbiausių buveinių biologinei įvairovei, o jų apsauga tiesiogiai susijusi su migruojančių paukščių ateitimi.