Skrandžio vėžys dažnai vystosi nepastebimai, o pirmieji požymiai būna nespecifiniai ir primena įprastus virškinimo sutrikimus. Rėmuo, raugėjimas, pykinimas, sumažėjęs apetitas ar deginimas viršutinėje pilvo dalyje dažniau siejami su refliuksu, gastritu, opalige, stresu ar mitybos klaidomis.
Gydytojai pabrėžia, kad ypač svarbu stebėti simptomų trukmę ir pasikartojimą. Jei negalavimai atsirado neseniai, tęsiasi kelias savaites, kartojasi arba nepraeina nepaisant įprasto gydymo, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą.
Kada simptomai tampa įtartini?
Vienas iš galimų ankstyvų signalų yra greitas sotumo jausmas. Žmogus pradeda valgyti su apetitu, tačiau jau po kelių kąsnių pajunta pilnumą ir nebegali suvalgyti įprastos porcijos.
Toks simptomas nebūtinai reiškia onkologinę ligą, tačiau turėtų paskatinti išsitirti, jei kartu atsiranda pykinimas, apetito stoka, skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, silpnumas arba svorio kritimas.
„Užsitęsusių problemų nereikėtų ilgai aiškinti vien persivalgymu ar stresu“, – sakė Tomasz Olesiński.
Kraujavimas ir mažakraujystė – signalai nedelsti
Pilvo skausmas dažniausiai turi gerybinę priežastį, tačiau budrumą turėtų kelti jo užsitęsęs ar nuolat pasikartojantis pobūdis. Jis gali būti jaučiamas kaip spaudimas, deginimas ar bukas skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kartais sustiprėjantis po valgio.
Skubaus įvertinimo reikalauja kraujavimo iš virškinamojo trakto požymiai. Kraujas gali būti matomas vemiant, o kartais vėmalai įgauna kavos tirščių vaizdą; taip pat gali pasireikšti juodos, deguto pavidalo išmatos.
Nedidelis, akiai nepastebimas kraujavimas ilgainiui gali sukelti mažakraujystę. Tuomet vargina nuolatinis nuovargis, silpnumas, odos paburkimas ar blyškumas, dusulys, o ypač neramina šių požymių derinys su svorio kritimu ir prastesniu valgymu.
Rizikos veiksniai ir kaip nustatoma liga
Tarp svarbiausių rizikos veiksnių minimas ilgalaikis užsikrėtimas bakterija Helicobacter pylori. Riziką didina ir rūkymas, nutukimas, mityba, kurioje daug sūdytų, rūkytų ar itin perdirbtų produktų, taip pat ikivėžiniai skrandžio gleivinės pakitimai ir šeiminis polinkis.
Rizika didėja su amžiumi, tačiau nei rizikos veiksnių buvimas, nei jų nebuvimas negarantuoja aiškaus atsakymo dėl ligos. Dėl to gydytojai ragina vertinti simptomų visumą ir jų dinamiką, o ne vieną atskirą požymį.
Pagrindinis skrandžio vėžio diagnostikos tyrimas yra gastroskopija, kurios metu apžiūrima skrandžio gleivinė ir paimami mėginiai iš įtartinų vietų. Galutinai patvirtinti arba paneigti diagnozę leidžia histologinis ištyrimas, o nedelsti ypač svarbu, jei atsiranda rijimo sutrikimai, kraujavimo požymiai, neaiškus svorio kritimas ar ryškus silpnumas.
