CP v2

Tag: Gatvės menas

  • Berlynas vilioja rekordais: ką pamatyti be Brandenburgo vartų ir kodėl verta grįžti?

    Berlynas vilioja rekordais: ką pamatyti be Brandenburgo vartų ir kodėl verta grįžti?

    Berlynas 2025 metais sulaukė daugiau kaip 12 mln. svečių ir fiksavo beveik 30 mln. nakvynių – sostinė išlieka vienu stipriausių Europos miestų turizmo žemėlapyje. Vis dėlto keliautojai vis dažniau ieško ne tik atvirukinių vietų, bet ir gyvų rajonų, kuriuose atsiskleidžia tikrasis miesto charakteris.

    Vienas ryškiausių Berlyno simbolių – Brandenburgo vartai, pastatyti 1791 metais. Ši vieta tapo istorinių lūžių scena nuo imperinės epochos iki Šaltojo karo pabaigos, todėl apsilankymas čia dažnai yra atspirties taškas pažinti platesnį miesto kontekstą.

    Ne mažiau svarbus miesto istorijai yra Berlyno siena, pastatyta 1961 metais ir nugriauta 1989 metais, beveik tris dešimtmečius skyrusi miestą į dvi dalis. Šiandien ilgesnės sienos atkarpos, virtusios atvira galerija, primena ne tik politinę praeitį, bet ir tai, kaip miestas keičia traumines erdves į kultūros traukos taškus.

    Gatvės menas Berlyne tapo ne atsitiktine detale, o miesto tapatybės dalimi, traukiančia kūrėjus ir turistus. Kūrybinės dirbtuvės ir grafičių užsiėmimai, kuriuose dirba vietos menininkai, atspindi platesnę tendenciją: keliautojai nori ne vien žiūrėti, bet ir patys įsitraukti į patirtį.

    Ieškant netikėtų nakvynės vietų, dėmesį patraukia „Wilmina Hotel“ – viešbutis, įrengtas buvusiame moterų kalėjime Vakarų Berlyne. Istorinis pastatas su ilgais koridoriais ir metalinėmis grotomis buvo pritaikytas šiuolaikiniam naudojimui per maždaug 10 metų, o tokios konversijos Europoje vis dažniau vertinamos kaip būdas išsaugoti paveldą ir sumažinti naujų statybų poreikį.

    Berlynas taip pat patogus pažinti dviračiu: mieste daug žaliųjų erdvių, parkų ir ilgesnių maršrutų, jungiančių skirtingas epochas menančius objektus. Pavyzdžiui, Mauerpark – vieta, kurios pavadinimas ir istorija tiesiogiai siejasi su buvusia siena, o netoliese esantys rajonai atskleidžia, kaip sparčiai kinta miesto socialinis ir kultūrinis audinys.

    Keliaujant tarp skirtingų miesto dalių, keliautojai neretai užsuka ir į Zionskirche – bažnyčią, siejamą su Rytų Vokietijos laikotarpiu ir visuomeniniais pokyčiais. Tokie sustojimai primena, kad Berlynas įdomiausias tada, kai į jį žiūrima ne kaip į vieną maršrutą, o kaip į sluoksniais susiklosčiusį pasakojimą.

    Todėl net ir tiems, kurie Berlyne jau lankėsi, miestas dažnai atsiveria iš naujo: pėsčiomis, laivu ar dviračiu atrandamos erdvės, kurios nepatenka į trumpą privalomų objektų sąrašą. Būtent ši įvairovė ir gebėjimas nuolat keistis lemia, kodėl sostinė išlieka patraukli skirtingų interesų keliautojams.

  • Vilniaus centre sužaliavo 600 kv. metrų miškas: Žemaitės skvere atsivėrė netikėtas vaizdas

    Vilniaus centre sužaliavo 600 kv. metrų miškas: Žemaitės skvere atsivėrė netikėtas vaizdas

    Miškas, kuris keičiasi kartu su miestu

    Gedimino prospekte atsirado išskirtinis monumentalaus meno kūrinys, kurį praeiviai neretai palaiko tikru miesto žalumos tęsiniu. Ant vieno pastato sienos nutapytas beveik 600 kvadratinių metrų „Bukantės miškas“ kviečia įžengti į Žemaitės kūrybos pasaulį, kuriame susipina gamta, paslaptis ir gyvybė.

    Kūrinys tapo atviros miesto galerijos dalimi ir papildė atnaujintą Žemaitės skverą. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai: meninis pasakojimas sąmoningai kuriamas taip, kad vizualiai pratęstų skvero medžius ir stiprintų žaliąją ašį pačiame miesto centre.

    Unikali technika ir dialogas su tikrais medžiais

    Menininkė Liuda Jaruševičiūtė Stankevičienė darbą kūrė mišria tapybos ir grafikos technika, o didžiulis plotas nutapytas nedideliais teptukais. Pasak kūrėjos, idėja gimė dar pandemijos metu, kai ugniasienių projektams ieškota sprendimų, galinčių ne konkuruoti su aplinka, o ją papildyti.

    „Mano tikslas buvo sukurti mišką, kuris būtų gyvas ir įdomus visais metų laikais ir gyventų kartu su skveru“, – sakė „Bukantės miško“ autorė Liuda Jaruševičiūtė Stankevičienė.

    Šio kūrinio išskirtinumas tas, kad dalį sienos užstoja tikrų medžių lajos, o jie patys tampa kompozicijos pirmuoju planu. Vasarą želdiniai paslepia dalį tapybos, rudenį atsiveria daugiau detalių, o žiemą vaizdą papildo šakos ir jų šešėliai.

    Žemaitė, Frida Kahlo ir nauji miesto skaitymai

    „Bukantės miške“ integruotas ir 2016 metais scenografės Paulės Bocullaitės sukurtas Fridos Kahlo portretas, suteikiantis kūriniui papildomų prasmių. Dviejų ryškių menininkių dialogas čia perskaitomas kaip pasakojimas apie autentišką moters patirtį, laisvę kūryboje ir socialinių normų keliamas ribas.

    Kūrinio įgyvendinimas prasidėjo 2025 metų rugsėjį, tačiau darbų tempą koregavo oro sąlygos, ypač šaltuoju sezonu. Galutinį rezultatą galima pamatyti ant pastato Gedimino prospekte, šalia Žemaitės skvero.

    Šalia sieninės tapybos numatytas ir informacinis stendas, skirtas Žemaitei, kad praeiviai galėtų geriau suprasti, kuo šis literatūrinis kontekstas svarbus pasirinktam vaizdiniui. Rengiant tekstus konsultuotasi su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tyrėja doc. dr. Žydrone Kolevinskiene.

    Oficialus „Bukantės miško“ pristatymas planuojamas rugsėjo pabaigoje Žemaitės skvere, tiksli data dar bus tikslinama. Organizatoriai žada, kad renginio metu lankytojai galės ne tik pamatyti visą kūrinį, bet ir išgirsti jo atsiradimo istoriją.

  • Salonikai kovoja su grafičiais menu: Ano Poli namų sienos virsta spalvingomis freskomis

    Salonikai kovoja su grafičiais menu: Ano Poli namų sienos virsta spalvingomis freskomis

    Graikijos mieste Salonikuose, istoriniame Ano Poli rajone, dalis gyventojų rado netradicinį būdą kovoti su nelegaliais užrašais ant namų sienų. Vietoj nuolatinio perdažymo jie kviečia menininkus, kad šie fasadus paverstų didelio formato piešiniais.

    Rajone pastaruoju metu atsiranda vis daugiau spalvingų kompozicijų: gėlių, augalų motyvų ir japoniškos estetikos įkvėptų vaizdų. Tokie piešiniai keičia gatvių vaizdą ir pritraukia tiek vietinių, tiek turistų dėmesį.

    Hokusai banga ant namo sienos

    Didžiausio susidomėjimo sulaukė ant vieno tradicinio namo išorinės sienos nutapytas kūrinys, kuriame atpažįstami Katsushikos Hokusai darbams būdingi bruožai. Kompozicijoje matyti banga, žydinčios vyšnios, tradicinės architektūros elementai ir raudona saulė, todėl vieta greitai tapo fotografijų tašku.

    Kūrinį sukūrė menininkė Souzy Kamaliani, dirbusi savininkų prašymu. Pasak jos, idėjos kryptį nulėmė šeimininkų simpatija Japonijai, o galutinis dizainas buvo vystomas bendradarbiaujant.

    Šiuo atveju sprendimas buvo ne vien estetinis. Namo savininkai ieškojo praktinio būdo sumažinti pasikartojančius purškiamų dažų išpuolius prieš jų fasadą.

    Kai menas tampa apsauga

    Menininkė teigia, kad panašus principas Ano Poli jau buvo išbandytas anksčiau: ant kito namo vasario mėnesį ji sukūrė ryškią kompoziciją su gėlių vazonais, žiedais ir bugenvilijomis. Anot autorės, po piešinio atsiradimo siena daugiau nebuvo niokojama.

    Souzy Kamaliani tapyba užsiima nuo 2009 metais, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiria muralams. Jos teigimu, esminis skirtumas nuo drobės yra mastelis: didelė siena leidžia laisviau dėlioti kompoziciją ir kurti kitokio poveikio vaizdą.

    Nevaldomi užrašai ir teplionės išlieka ilgalaike problema ne tik gyventojams, bet ir Salonikų savivaldybei. Valymo darbai dažnai duoda tik trumpalaikį efektą, nes sienos vėl greitai išmarginamos.

    Už techninius darbus ir tvarų judumą atsakingas vicemeras Prodromos Nikiforidis yra nurodęs, kad Ano Poli yra viena labiausiai paveiktų miesto vietų. Tam įtakos turi urbanistinė struktūra, kur gausu žemų pastatų ir didelių, lengvai pasiekiamų paviršių.

    Savivaldybės požiūriu vien valyti sienas nepakanka, todėl akcentuojamas visuomenės įtraukimas ir partnerystės su verslu, galinčiu prisidėti medžiagomis bei įranga. Panaši logika taikoma ir miesto centre, kur dalis prekybininkų užsako piešinius ant metalinių žaliuzių, tikėdamiesi, kad tai sumažins nelegalių šūkių atsiradimą po eitynių ar protestų.

    Ruošiamas menininkų sąrašas muralams

    Salonikuose siekiama viešojo meno iniciatyvas padaryti labiau struktūruotas, todėl savivaldybė kuria atvirą duomenų bazę ir bendradarbiavimo platformą muralų kūrėjams. Menininkai kviečiami registruotis pateikiant patirties įrodymus ir reprezentatyvius darbų pavyzdžius.

    Tikimasi, kad toks sąrašas ateityje padės greičiau atrinkti autorius naujiems projektams ir nuosekliau integruoti meną į miesto kasdienę aplinką. O Ano Poli gatvėse pokytis jau matomas: vietoje tuščių sienų, kurios anksčiau lengvai tapdavo taikiniu teplionėms, vis dažniau atsiranda apgalvoti kūriniai, keičiantys rajono pasakojimą.

  • Vilkaviškio centre atidengė milžinišką piešinį: ant buvusio pašto sienos užkoduota krašto istorija

    Vilkaviškio centre atidengė milžinišką piešinį: ant buvusio pašto sienos užkoduota krašto istorija

    Vilkaviškio miesto centre, J. Basanavičiaus aikštėje, pristatytas naujas didelio formato gatvės meno kūrinys, atsiradęs ant buvusio pašto pastato sienos. Piešinyje šiuolaikine menine kalba pasakojama Vilkaviškio krašto istorija, sujungiant skirtingų laikotarpių žmones, įvykius ir simbolius.

    Atidengime dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, vicemerė Daiva Riklienė, projekto įgyvendintojai, kūrinio autoriai ir miesto bendruomenės nariai. Renginyje akcentuota, kad naujas akcentas papildo miesto centro veidą ir kuria papildomą traukos tašką lankytojams.

    Kūrinį sukūrė gatvės meno kūrėjai Tadas Šimkus ir Žygimantas Amelynas. Menininkai pasirinko sepijos atspalvių koloristiką, primenančią seną fotografiją, todėl istorinis pasakojimas organiškai įsilieja į aplinką ir pastato architektūrą.

    Monumentaliame piešinyje atgyja turgaus aikštės gyvenimas, matomi kasdienybės fragmentai, taip pat su kraštu siejamos asmenybės ir ženklai. Autoriai pabrėžia, kad tai nėra vieno konkretaus istorinio momento atkartojimas, o meninė interpretacija, paremtą tikrais faktais ir vietos tapatybės motyvais.

    „Naujasis kūrinys ne tik keičia miesto centro veidą, bet ir kviečia stabtelėti, įsižiūrėti bei iš naujo atrasti Vilkaviškio istoriją“, – sakė Algirdas Neiberka.

    Projektas finansuojamas Europos Sąjunga

    Gatvės meno kūrinys sukurtas įgyvendinant projektą „Inovatyvus architektūros ir istorijos pažinimas Lietuvos ir Lenkijos kaimynystėje“ (LTPL00434). Jį Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras su partneriais vykdo pagal Interreg VI-A Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo programą.

    Projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis ir skirtas stiprinti kultūrinį bei pažintinį turizmą pasienio regione. Tokie sprendimai, kai viešosios erdvės papildomos profesionaliu menu, pastaraisiais metais vis dažniau naudojami miestų atnaujinimui, vietos identitetui ir lankytojų srautams skatinti.

  • Romos grafičius trina rankomis: 28-erių restauratorius su smėliasrove buria minias ir ginčus

    Romos grafičius trina rankomis: 28-erių restauratorius su smėliasrove buria minias ir ginčus

    Romos gatvėse grafičiai ir vadinamieji „tagai“ seniai tapo kasdienybe, tačiau 28 metų architektūros restauratorius Valerio Tuveri nusprendė su tuo kovoti praktiškai. Jis pats valo istorinių pastatų sienas, o procesą fiksuoja ir skelbia socialiniuose tinkluose, kur įgijo tūkstančius sekėjų.

    Jaunas restauratorius internete pristatomas kaip žmogus, kuris valo Romą, o kiekvienas jo vaizdo įrašas tampa ir edukacija, ir viešu spaudimu vandalams. Jo tikslas, pasak paties Tuveri, nėra „nubausti meną“, o apginti kultūros paveldą, kuris, anot jo, dažnai paverčiamas atsitiktinių užrašų fonu.

    Valymas smėliasrove ir gyva auditorija

    Naujausias Tuveri darbas vyko prie istorinės Villa Sciarra, kur ant neseniai sutvarkytų sienų vėl atsirado šviežių dažų. Apsivilkęs apsauginę aprangą jis naudojo aukšto slėgio smėliasrovę, kad pašalintų purškalų sluoksnį ir kartu nepažeistų akmens paviršiaus.

    Valymas virto savotišku gatvės renginiu: praeiviai stojo stebėti, kai kurie prisijungė padėti, o darbų pabaigoje dalis vietos gyventojų prisidėjo prie paskutinių detalių. Taip vieno žmogaus iniciatyva virto bendruomeniniu veiksmu, nors pats vandalizmo mastas mieste išlieka didžiulis.

    Kur riba tarp meno ir žalos?

    Tuveri pabrėžia, kad skiria gatvės meną nuo beatodairiškų „tagų“, kurie atsiranda ant istorinių fasadų, paminklų, privačių namų vartų ar net automobilių. Jo teigimu, būtent atsitiktiniai užrašai labiausiai kerta per miesto estetiką ir paveldą, o atstatymo darbai dažnai kainuoja brangiai ir reikalauja specialių technologijų.

    „Pasirinkau šį kelią, šią kovą su grafičiais, nes Roma, mano nuomone, yra gražiausias miestas pasaulyje, bet kartu ir vienas labiausiai niokojamų Europoje“, – sakė Valerio Tuveri.

    Jis ragina Italijos institucijas griežtinti kontrolę, didinti stebėjimo kamerų skaičių ir taikyti apčiuopiamesnes finansines baudas. Restauratoriaus logika paprasta: vien moraliniai raginimai neveikia, o reali ekonominė atsakomybė dažnai tampa stipriausiu atgrasymo veiksniu.

    Baudos ir atsakomybė Italijoje

    Italijos teisėje už kultūrinę, istorinę ar meninę vertę turinčio turto sugadinimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tokiais atvejais gali grėsti laisvės atėmimas iki vienų metų arba piniginė bauda, kuri praktikoje siekia apie 2 000 eurų, jei nustatoma žala kultūros paveldui.

    Vis dėlto net ir sutvarkius atskiras sienas problema greitai sugrįžta kitur: Romos rajonuose, įskaitant turistų mėgstamas zonas, grafičiai dažnai dengia ištisus kvartalus. Tuveri sako tikintis, kad viešumas ir nuoseklus darbas bent daliai žmonių padės pamatyti istorines sienas ne kaip tuščią drobę, o kaip saugotiną miesto atmintį.

  • Kazachstano miestas, kur kalnai prasideda už kampo: Almata stebina menu ir architektūra

    Kazachstano miestas, kur kalnai prasideda už kampo: Almata stebina menu ir architektūra

    Almata – didžiausias Kazachstano miestas ir buvusi šalies sostinė – įsikūrusi pietuose, prie Tian Šanio kalnų grandinės šlaitų. Miestą dažnai apibūdina retas derinys: tanki urbanistika, gyva kultūrinė scena ir gamta, pasiekiama per keliasdešimt minučių.

    Turizmo srautai čia auga: Almatos miesto valdžios duomenimis, 2025 metais miestas priėmė beveik 2 500 000 lankytojų. Tai buvo 6,3 proc. daugiau nei metais anksčiau, o užsienio turistų skaičius viršijo 754 000.

    Kalnai ranka pasiekiami

    Vienas ryškiausių Almatos bruožų – greitas pabėgimas į kalnus. Maždaug per pusvalandį iš centro pasiekiamas Medeo slėnis, garsėjantis viena aukščiausiai pasaulyje įrengtų ledo arenų ir panoraminiais vaizdais į miestą.

    Vietinių ir turistų išbandymas – vadinamieji sveikatos laiptai: įkalnė su 842 pakopomis. Maršrutas laikomas ne tik sportiniu iššūkiu, bet ir populiaria vieta apžvalgos taškams, ypač savaitgaliais.

    Kitas Almatos simbolis – Kok Tobe kalva, kylanti apie 200 metrų virš miesto. Iki jos iš centro galima pakilti lynų keltuvu, o viršuje lankytojus pasitinka apžvalgos aikštelės, pasivaikščiojimo takai ir šeimoms pritaikytos pramogos.

    „Man labai patinka kalnai. Vokietijoje jų irgi turime, bet jie nė iš tolo neprilygsta čia esantiems“, – sakė Julia Wottschal, iš Kazachstano išvykusi 1991 metais, tačiau nuolat sugrįžtanti į gimtąją šalį.

    Naujas traukos centras menui

    Pastaraisiais metais miestas aktyviai stiprina šiuolaikinės kultūros infrastruktūrą. 2025 metų rugsėjį duris atvėręs Almatos menų muziejus ALMA greitai tapo vienu labiausiai lankomų kultūrinių objektų mieste.

    Muziejus orientuotas į modernų ir šiuolaikinį meną, o kolekcijoje – daugiau nei 700 kūrinių iš Kazachstano ir platesnio Vidurio Azijos regiono. Programoje pristatomi ir tarptautiniu mastu žinomi autoriai, o lankytojų dėmesį ypač traukia patyriminės, fotografuoti pritaikytos instaliacijos.

    „Nustebau sužinojusi, kokia populiari tarp vyrų yra Richard Serra instaliacija. Jiems nuoširdžiai įdomu, kaip tokia masyvi konstrukcija buvo sumontuota muziejaus viduje“, – sakė parodų projektų vadovė Dayana Vafina.

    Miestą pasakoja architektūra

    Almatos miesto centras išsiskiria architektūrinių sluoksnių įvairove: nuo XIX amžiaus pabaigos vilų ir namų iki sovietinio monumentalizmo, konstruktyvizmo bei šiuolaikinių stiklo dangoraižių. Dėl kompaktiško centro skirtingi laikotarpiai čia „skaitomi“ beveik vieno pasivaikščiojimo metu.

    Po pandemijos miestą naujai atrado ir vietos fotografai bei tyrinėtojai, fiksuojantys mažiau pastebimas fasadų detales, kiemus ir viešąsias erdves. Kartu ryškėja ir dar viena kryptis – gatvės menas, kuris daugelyje Europos ir Azijos miestų tampa atskira turizmo priežastimi.

    „Jie tikrai daro Almatą išskirtinę ir suteikia miestui atmosferą. Manau, tai gali tapti atskira turistine traukos vieta, nes susidomėjimas gatvės menu pasaulyje akivaizdžiai egzistuoja“, – sakė Alen Shayakhmetov.

    Šiandien muralų Almatos kvartaluose daugėja, o dalis jų sieja šiuolaikinę estetiką su nacionaliniais simboliais. Miesto istoriją primena ir obuolio motyvas: pavadinimas siejamas su kazachišku žodžiu, reiškiančiu obuolį, o ši tema dažnai atsikartoja meniniuose kūriniuose ir suvenyruose.

    Augant turistų skaičiui, Almata stiprina pozicijas kaip svarbiausias Kazachstano kelionių centras. Miestas vilioja tuo, kad per vieną dieną galima suderinti kalnų panoramas, muziejus ir modernų miesto ritmą, o švelnesnis klimatas leidžia aktyvų sezoną išlaikyti didžiąją metų dalį.

  • Londono centre per naktį išdygo paslaptinga skulptūra: Banksy patvirtino, kad tai jo darbas

    Londono centre per naktį išdygo paslaptinga skulptūra: Banksy patvirtino, kad tai jo darbas

    Londono centre, Waterloo Place, per naktį atsirado nauja skulptūrinė instaliacija, netrukus sukėlusi spėliones, ar tai nėra dar vienas garsiojo gatvės menininko Banksy kūrinys. Jau netrukus autorius patvirtino, kad skulptūra yra jo darbas.

    Instaliacijoje vaizduojamas kostiumu vilkintis vyras, žengiantis nuo postamento krašto, o rankose laikomas vėliavos stiebas taip uždengia veidą, tarsi figūra būtų apakinta savo paties simbolio. Kūrinys pastatytas netoli kitų istorinių memorialų ir maždaug už kelių šimtų metrų nuo Dauningo gatvės, kur įsikūrusi Jungtinės Karalystės politinė valdžia.

    Pirmosios nuotraukos socialiniuose tinkluose pasklido dar prieš oficialų patvirtinimą, o įtarimus kurstė ir ant skulptūros apačios matomas autoriaus parašas. Vis dėlto Banksy paprastai savo autorystę įtvirtina viešu įrašu oficialiuose kanaluose, todėl iki patvirtinimo dalis meno bendruomenės ragino neskubėti daryti išvadų.

    „Tai mano darbas“, – patvirtino Banksy, prisiimdamas autorystę dėl netikėtai Londone pasirodžiusios skulptūros.

    Naujoji instaliacija atitinka Banksy kūrybai būdingą kryptį: politinę ir socialinę kritiką, perteikiamą paprastais, bet stipriais simboliais. Vyras su vėliava, dengiančia akis, interpretuojamas kaip užuomina į aklą lojalumą ir saviapgaulę, o žingsnis nuo postamento krašto leidžia įžvelgti perspėjimą apie sprendimus, vedančius į aklavietę.

    Banksy kūriniai Londone neretai sukelia ir praktinių klausimų: kaip greitai jie bus apsaugoti, ar netaps vandalizmo taikiniu ir kam galiausiai priklausys viešoje erdvėje atsiradęs objektas. Gatvės meno atvejais Jungtinėje Karalystėje nuolat susiduria trys interesai: autoriaus intencija, viešasis interesas ir komercinė kūrinių vertė.

    Pastaraisiais metais Banksy vardas dažnai minimas ir dėl bandymų atskleisti jo tapatybę, tačiau pats menininkas nuosekliai saugo anonimiškumą. Ši strategija laikoma ne tik kūrybine pozicija, bet ir praktine apsauga, nes dalis jo intervencijų į viešąją erdvę formaliai gali kelti teisinių ginčų.

    Naujoji skulptūra, atsiradusi strategiškai jautrioje Londono vietoje, dar kartą parodė, kaip greitai Banksy darbai iš miesto detalės virsta tarptautine naujiena. Kartu tai priminimas, kad gatvės menas šiandien konkuruoja su tradicinėmis institucijomis dėl dėmesio ir daro įtaką viešoms diskusijoms ne mažiau nei politiniai pareiškimai.