Žaidimų kūrėjas Hideo Kojima viešai sukritikavo „NVIDIA“ siūlomą DLSS 5 kryptį ir pripažino turintis prieštaringų jausmų dėl to, kaip ši technologija keičia galutinį vaizdą. Pasak jo, kai DI pradeda ne tik didinti našumą, bet ir perkurti kūrybinius sprendimus, atsiranda rizika prarasti autoriaus intenciją.
DLSS 5 pristatomas kaip neuroninio atvaizdavimo ir vaizdo rekonstrukcijos technologija, galinti keisti kadrų išvaizdą, apšvietimą, šešėlius ir kitas detales. Ji siejama su „GeForce“ RTX 50 serijos vaizdo plokštėmis ir orientuota į didesnį kadrų dažnį bei įspūdingesnį vizualą, net jei dalis vaizdo iš esmės „atkuriama“ DI metodais.
Po DLSS 5 pristatymo technologija sulaukė kritikos dalyje žaidėjų ir kūrėjų bendruomenės, ypač dėl to, kad agresyvesni DI sprendimai gali sukurti nenatūralius artefaktus ar „sintetinį“ įspūdį. Tokiose diskusijose dažnai keliama dilema, kas svarbiau: maksimalus našumas ar tikslus, kūrėjų sumanytas vaizdas.
Kojima temą išplėtė ir savo tinklalaidėje, kalbėdamas apie tai, kad DI įrankiai gali pakeisti ne tik grafikos atvaizdavimą, bet ir pačius kūrybinius procesus. Jo manymu, ateityje vis dažniau bus siūloma automatizuoti darbus, kuriuos iki šiol atlikdavo menininkai ir dizaineriai, o tai gali paveikti ir perdirbinių kūrimą.
„Kaip žmogus, sukūręs originalą, nenorėčiau, kad kas nors jį per daug pakeistų. Buvo priežastis, kodėl pasirinkau konkrečią apšvietimo konfigūraciją. Kitaip būtų tik tada, jei dirbtinis intelektas suprastų šias intencijas“, – sakė Hideo Kojima.
Kartu jis pripažino, kad tokie sprendimai greičiausiai taps pramonės standartu, net jei daliai kūrėjų tai kelia abejonių. Praktikoje tai reikštų vis didesnį DI vaidmenį realaus laiko grafikoje, kai ribos tarp „renderinto“ ir „atkurtų“ vaizdo elementų žaidėjui tampa beveik nepastebimos.
Pastaraisiais metais būtent ši kryptis ir ryškėja: vaizdo plokščių gamintojai investuoja ne vien į žalią skaičiavimo galią, bet ir į algoritmus, kurie leidžia pasiekti panašų rezultatą su mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau kritikai pabrėžia, kad kūrybinė kontrolė turi likti studijų rankose, o DI sprendimai neturi tapti priemone nepastebimai perrašyti meninių pasirinkimų.
