CP v2

Tag: Gėlas vanduo

  • Naujas palydovinis žemėlapis parodė, kur žmonės sparčiausiai eikvoja gėlo vandens atsargas

    Naujas aukštos raiškos žemėlapis parodė, kuriose pasaulio vietose žmonių veikla labiausiai keičia gėlo vandens atsargas – vienur jos sparčiai senka, kitur laikinai didėja.

    Tyrime, apie kurį rašė „Live Science“, panaudoti palydoviniai duomenys leido detaliau nei anksčiau matyti 2002–2025 metų sausumos vandens pokyčius ir geriau atskirti, kas labiau susiję su žmogaus veikla, o kas – su klimato svyravimais.

    Mokslininkai nustatė, kad žemynai netenka gėlo vandens greičiau, nei buvo manyta: kai kuriuose regionuose vandeningųjų sluoksnių siurbimas išryškėjo kaip maždaug 45 proc. didesnė problema, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Bendra kryptis aiški – gėlo vandens praradimų daugiau nei prieaugių, todėl tyrėjai akcentuoja geresnio vandens valdymo svarbą ir tai, kad dalyje vietovių didžiausi nuostoliai sutampa su intensyvia žemdirbyste ir drėkinimu.

    Kaip sudarytas žemėlapis

    Analizė paremta NASA GRACE ir GRACE-FO misijų matavimais, fiksuojančiais masės persiskirstymą Žemėje, todėl galima spręsti, kaip kinta vandens kiekis sausumoje – požeminiuose vandenyse, dirvožemyje, telkiniuose.

    Šį kartą duomenys apdoroti taip, kad vaizdas būtų gerokai ryškesnis: tyrėjų teigimu, regioniniai pokyčiai išryškėjo vidutiniškai 33 proc. labiau nei ankstesniuose panašiuose darbuose.

    Svarbi dalis – bandymas priskirti pokyčius skirtingiems veiksniams. Tyrimo autorė Mary Michael Forrester O’Neill aiškino, kad ankstesni darbai dažniau matydavo bendrus raštus, bet sunkiau atskirdavo žmogaus įtaką nuo klimato.

    Kur fiksuoti didžiausi pokyčiai

    Iš viso identifikuoti 94 regionai, kuriuose gėlo vandens atsargos keitėsi labiau nei „įprastas fonas“. Iš jų 40 vietovių pokyčiai daugiausia sieti su žmonių žemės ir vandens naudojimu, o ne su natūralia klimato kaita.

    Tarp ryškių gėlo vandens netekimo pavyzdžių įvardyti šiaurinė Indija, pietų Iranas ir JAV pietinės Didžiosios lygumos (regionas ties Kolorado, Kanzaso, Naujosios Meksikos, Oklahomos ir Teksaso sandūra), kur žemės ūkis plačiai remiasi požeminiu vandeniu drėkinimui.

    Kaip priešingas pavyzdys minimas centrinėje Rusijoje esantis Boguchanų tvenkinys – dirbtinis ežeras, užpildytas 2012 metais pastačius hidroelektrinės užtvanką, dėl ko regione fiksuotas vandens prieaugis.

    Kodėl tai svarbu ir kokios ribos

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vietiniai gėlo vandens prieaugiai ir praradimai gali turėti pasekmių „žemiau srovės“ esančioms bendruomenėms ir aplinkiniams regionams, nes vandens sistema yra susieta.

    Tačiau mokslininkai kartu įspėja dėl ribotumų: GRACE palydovai matuoja pokyčių greitį, o ne bendrą vandens kiekį konkrečiame vandeningajame sluoksnyje, todėl iš šių duomenų negalima tiksliai pasakyti, kada kur nors vanduo „baigsis“.

    Vis dėlto praktinė rizika išlieka – kylant vandens siurbimo kaštams ir gręžinių gilinimo poreikiui, daliai vietovių tai gali tapti neįkandama. Tyrėjai akcentuoja, kad toks spaudimas labiausiai smogia pažeidžiamiausioms bendruomenėms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

  • Keistas 1977 metų eksperimentas JAV: iš Aliaskos atgabentas ledkalnio gabalas, kad patikrintų vandens idėją

    Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje vis garsiau svarstyta, kaip didėjant miestams ir pramonei užtikrinti patikimą gėlo vandens tiekimą. Viena iš tuo metu aptartų krypčių buvo ne tik jūros vandens gėlinimas, bet ir natūralių ledo masių panaudojimas, ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu ištekliumi.

    1977 metų spalio 2–6 dienomis Ajovos valstijos universitete vyko Pirmoji tarptautinė konferencija apie ledkalnių panaudojimą. Į renginį, kaip nurodoma to meto aprašymuose, susirinko apie 200 dalyvių iš 18 šalių, tarp jų glaciologai, inžinieriai, jūrų biologai, valdžios atstovai ir verslo delegatai.

    Kad idėja skambėtų ne kaip teorija, o kaip reali inžinerinė užduotis, konferencijai buvo paruošta neįprasta demonstracija. Į Ajovos miestą Eimsą atgabentas maždaug 1 133 kilogramų ledo gabalas iš Portidžo ežero Aliaskoje, kuris buvo pristatomas kaip ledkalnio fragmentas.

    Ledo luitas buvo izoliuotas, papildomai vėsintas sausu ledu ir keliavo skirtingomis transporto priemonėmis, įskaitant sraigtasparnį, lėktuvą ir šaldytuvinį sunkvežimį. Kelionės kaina anuomet siekė apie 8 500 JAV dolerių, o tai šiandien, įvertinus infliaciją, atitiktų maždaug 40 000 eurų, todėl spauda jį praminė vienu brangiausių ledo kubelių istorijoje.

    Konferencijos metu ledas buvo laikomas didelėje šaldymo kameroje, kad dalyviai galėtų apžiūrėti struktūrą ir aptarti praktinius aspektus. Kartu buvo nagrinėjami esminiai klausimai: kaip aptikti tinkamus ledkalnius, kaip juos sekti, vilkti jūra, pjaustyti ir galiausiai saugiai tirpdyti taip, kad vanduo būtų panaudojamas be didelių nuostolių.

    Prie idėjos populiarinimo prisidėjo ir Saudo Arabijos atstovai, sieję projektą su vandens stygiaus problema ir tuomet brangiu jūros vandens gėlinimu. Nors gėlinimo technologijos jau buvo naudojamos, jos reikalavo didelių investicijų ir nuolatinio energijos vartojimo, todėl daliai šalių ieškota alternatyvų.

    Ekspertai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra ne vien logistika, bet ir fizika: vilkimo metu ledas sparčiai tirpsta, o šiltesni vandenys didina nuostolius. Taip pat svarstyta, kaip sumažinti poveikį jūrų ekosistemoms, nes didelių gėlo vandens kiekių išleidimas pakrantėse gali keisti druskingumą ir vietines sąlygas.

    Nors 1977 metais aptartos vizijos nevirto didelio masto projektais, pati tema periodiškai sugrįžta ir šiandien. Augant vandens poreikiui ir klimato kaitai didinant sausrų riziką, valstybės dažniau lygina skirtingus sprendimus: gėlinimą, pakartotinį vandens naudojimą, tinklų nuostolių mažinimą ir naujas vandens saugojimo strategijas.

    Istorinis bandymas Ajovoje išliko kaip ryškus pavyzdys, kaip mokslinės konferencijos kartais siekia ne tik diskusijų, bet ir simbolinių demonstracijų. Ledkalnio gabalas iš Aliaskos tapo konkrečiu objektu, padėjusiu perkelti diskusiją iš teorijos į klausimą, kiek tokia idėja iš tiesų įgyvendinama technologiškai ir ekonomiškai.