CP v2

Tag: Gėlavandeniai telkiniai

  • Dnipro pastebėtas neįprastas upių paukštis: grobį prieš suėdamas „išmaudo“ vandenyje

    Dnipro mieste pastebėtas neįprastu elgesiu išsiskiriantis paukštis, vadinamas upiniu tilvikiniu. Šis paukštis dažniausiai laikosi prie gėlo vandens telkinių ir neretai grobį prieš suėdamas trumpai pamirko vandenyje.

    Ornitologai aiškina, kad toks elgesys gali turėti kelias priežastis: vanduo padeda nuplauti smėlį ar dumblą, o kartais palengvina kietesnio grobio prarijimą. Nors tai atrodo tarsi „plovimas“, dažniausiai tai praktiškas būdas greičiau ir saugiau suėsti rastą maistą.

    Upinis tilvikas dažnai išduoda save judesiais: jis retai stovi ramiai, linkčioja galva ir ritmiškai judina uodegą. Skrisdamas laikosi žemai virš vandens, o ant sparnų gali matytis šviesesnė išilginė juosta.

    Šie paukščiai renkasi smėlėtus ar akmenuotus upių, ežerų, tvenkinių pakraščius bei ramesnes įlankas. Minta vabzdžiais, vorais, moliuskais ir kirmėlėmis, todėl dažniausiai jų galima išvysti ten, kur seklu ir gausu smulkaus gyvūninio maisto.

    Artėjant prie lizdo, upinis tilvikas gali imituoti sužeidimą: velka „nulūžusį“ sparną ir taip vilioja plėšrūną ar žmogų tolyn nuo jauniklių. Tai plačiai paplitusi pakrančių paukščių gynybinė taktika, padedanti apsaugoti perėjimo vietą.

    Dnipro regione, kaip ir daugelyje Rytų Europos vietovių, šį paukštį dažniausiai galima stebėti nuo pavasario iki rudens. Vėliau jis migruoja žiemoti į pietesnius regionus, įskaitant Pietų Europą ir Afriką.

  • Mažoji kragas: kodėl ši vandens paukštė lesina jauniklius savo plunksnomis

    Ši rūšis didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, slepiasi nendrynuose ir dažnai lieka nepastebėta, nors aptinkama plačioje teritorijoje. Būtent todėl neįprastas jauniklių „maitinimas“ plunksnomis ilgą laiką atrodė kaip keistas, sunkiai paaiškinamas įprotis.

    Kuo ypatinga mažoji kragas

    Mažoji kragas paprastai užauga iki maždaug 25–30 centimetrų ilgio ir sveria apie 120–150 gramų. Palyginimui, įprasta didžioji antis dažnai sveria 1 000–2 000 gramų, tad kragas atrodo itin smulki.

    Lizdą ji dažniausiai krauna iš vandens augalų, neretai suformuodama plūduriuojančią sankasą tarp nendrių. Perėjimo metu dedama kelis kiaušinius, o išsiritę jaunikliai pirmomis savaitėmis yra ypač pažeidžiami plėšrūnams.

    Kodėl paukštė ryja plunksnas?

    Plunksnų rijimas nėra klaida ar stresas, o funkcionalus prisitaikymas, būdingas kragams ir kai kurioms giminingoms rūšims. Paukštė ne tik praryja dalį savo plunksnų, bet ir duoda jų jaunikliams.

    Tokiu būdu skrandyje susiformuoja savotiškas minkštas sluoksnis, padedantis suvaldyti aštresnes maisto dalis. Kragų racione dažnai būna smulkios žuvys ir bestuburiai, o žuvų kaulai gali dirginti ar net žaloti virškinamąjį traktą.

    Plunksnų „pagalvė“ padeda sumažinti riziką, kad aštrūs fragmentai pažeis skrandžio sieneles, ir gali palengvinti jų pasišalinimą su vėmalais ar kitais virškinimo produktais. Jaunikliams tai ypač svarbu, nes jų virškinimo sistema dar tik vystosi, o pačių plunksnų jie iš pradžių beveik neturi.

    Kur ją galima pamatyti?

    Mažoji kragas dažniausiai laikosi gėluose vandens telkiniuose, ypač ten, kur yra tankūs pakrančių augalai. Sutikus žmogų ji neretai staigiai neria ir išnyra kiek toliau, jau pasislėpusi tarp nendrių.

    Šaltuoju sezonu paukščiai telkiasi ten, kur vanduo neužšąla, todėl kai kur gali ir žiemoti. Dėl slapto gyvenimo būdo stebėjimui dažniausiai prireikia kantrybės ir tylos, o geriausi šansai – anksti ryte ar vakare.

    Specialistai primena, kad perėjimo metu vandens paukščių trikdyti nereikėtų: priėjus per arti, tėvai gali laikinai palikti lizdą, o tai didina kiaušinių ar jauniklių žūties riziką. Stebėti geriausia iš atstumo, naudojant žiūronus.

  • Kijevo vandens telkiniuose aptikta invazinė saulinė žuvis: kuo pavojingas vadinamasis ešerys piranija

    Kijevo Verbnės ežere pastebėta saulinė žuvis, dar vadinama sauliniu ešeriu. Ši Šiaurės Amerikos gėlavandenių telkinių rūšis laikoma invazine, o dėl apetito ir aktyvaus medžiojimo kai kur žiniasklaidoje praminta ešeriu piranija.

    Žuvininkystės ir vandens ekologijos ekspertai pabrėžia, kad žmonėms ji paprastai nepavojinga. Rizika labiau susijusi su sužvejotos žuvies laikymu rankose: priekinėje nugaros pelekų dalyje yra aštrūs dygliai, kuriais galima susižeisti neatsargiai ją imant.

    „Saulinė žuvis žmogaus nepuola, tačiau su pagauta žuvimi reikia elgtis atsargiai dėl aštrių dyglių“, – sakė žuvininkystės srities ekspertas Leonidas Izerginas.

    Didžiausia problema – poveikis vietinėms rūšims. Invazinės rūšys laikomos vienu reikšmingiausių biologinės įvairovės nykimo veiksnių, nes jos keičia buveines, konkuruoja dėl maisto ir išstumia vietines populiacijas.

    Saulinė žuvis pasižymi didele ekologine tolerancija ir greitai prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl gali sparčiai didinti gausą. Dėl ryškesnės spalvos ją dažnai lengviau atpažinti nei dalį vietinių žuvų, tačiau vien išvaizda problemos nesumažina.

    Pasak specialistų, neršto metu šios rūšies patinai agresyviai saugo nerštavietes, o tai gali trikdyti vietinių žuvų veisimąsi. Be to, ji minta vandens bestuburiais ir mailiumi, todėl stiprina konkurenciją dėl maisto bazės ir gali keisti visą mažesnių organizmų grandinę telkinyje.

    Ekspertai pažymi, kad visiškai išnaikinti įsitvirtinusias invazines žuvis urbanizuotuose ar sujungtuose vandens telkiniuose dažniausiai beveik neįmanoma. Todėl pagrindinis tikslas yra plitimo kontrolė ir prevencija, ypač ten, kur žmogaus veikla sudaro sąlygas naujoms rūšims patekti į gamtą.

    Didelė dalis įvežtinių rūšių plitimo rizikos siejama su akvariuminiais augintiniais ir tyčiniu žuvų perkėlimu tarp telkinių. Specialistai ragina neišleisti akvariuminių žuvų į natūralius vandenis, nepervežti gyvų žuvų be leidimų, nenaudoti invazinių rūšių kaip masalo ir nepaleisti atgal sužvejotų egzempliorių, jei tai prieštarauja vietinei tvarkai.

    Dniepro baseine per pastaruosius dešimtmečius fiksuojama daugiau nevietinių žuvų, o jų atsiradimą dažnai skatina hidrotechnikos statiniai, telkinių įžuvinimas ir atsitiktinis pernešimas. Tokios rūšys kaip saulinė žuvis, rotanas ar amūrinis čebakas kai kur tapo ilgalaike vietinių ekosistemų valdymo problema, kuriai spręsti reikalinga nuosekli stebėsena ir rizikų vertinimas.