Žemę nuolat pasiekia dulkės iš kosmoso, tačiau dalis jų, kaip rodo tyrimai, yra gerokai egzotiškesnės kilmės. Mokslininkai įvairiuose Žemės „archyvuose“ aptinka izotopų pėdsakų, kurie siejami su seniai įvykusiu žvaigždės sprogimu – supernova.
Vienas svarbiausių įkalčių – geležies-60 izotopas. Tai radioaktyvus elementas, kuris natūraliai Žemėje nesusidaro reikšmingais kiekiais, o jo pusėjimo trukmė yra apie 2,6 mln. metų, todėl ilgainiui turėtų „išnykti“, jei papildymas nevyktų. Vis dėlto geležies-60 aptikta giliavandenių nuosėdų sluoksniuose ir ledo gręžiniuose, o tai leidžia manyti, kad jis į Žemę atkeliavo iš tarpžvaigždinės erdvės.
Mokslininkai taip pat analizuoja kitų retų izotopų, pavyzdžiui, plutonio-244, pasiskirstymą. Skirtingi izotopai padeda atskirti, ar medžiaga galėjo atsirasti dėl vieno konkretaus sprogimo, ar dėl kelių įvykių, vykusių per ilgą laiką. Tokie „kosminiai parašai“ ypač vertingi, nes leidžia kalbėti apie procesus, kurie vyko už Saulės sistemos ribų.
Kaip nustatoma dulkių kilmė?
Izotopai ieškomi sluoksniuotuose gamtos įrašuose – giliavandenėse nuosėdose, mangano plutoje vandenynų dugne, taip pat poliariniuose ledo gręžiniuose. Ten medžiaga kaupiasi lėtai ir tvarkingai, todėl galima atsekti, kada į Žemę pateko didesnis kiekis specifinių dalelių.
Kai kurių darbų išvada – kosminės dulkės galėjo ateiti ne atsitiktinai iš visų pusių, o turėti kryptingesnį srautą. Tai siejama su vietine tarpžvaigždine aplinka: Saulės sistema juda per nevienalytę tarpžvaigždinę terpę, kurioje gali būti senų sprogimų suformuotų medžiagos „gijų“ ar tankesnių debesų.
Ar tikrai skrendame per supernovos liekanas?
Astronomai jau seniai sieja geležies-60 signalus su santykinai netoliese Paukščių Take vykusiais supernovų sprogimais, kurie galėjo prisidėti prie vadinamojo Vietinio burbulo formavimosi – retesnių dujų srities aplink Saulę. Pagal modelius, keli supernovų sprogimai per paskutinius keliolika milijonų metų galėjo išpūsti šią ertmę, o jų išmestos medžiagos dalis galėjo pasiekti ir Žemę.
Hipotezė, kad dabar judame per konkretesnę supernovos liekanų struktūrą, remiasi bandymais susieti dalelių kryptį ir jų pasiskirstymą su tam tikra dangaus sritimi. Vis dėlto tai sudėtinga: dalelių trajektorijas keičia Saulės vėjas, heliosferos „barjeras“, taip pat tarpžvaigždiniai magnetiniai laukai, todėl vien tik kryptis dar nebūtinai reiškia aiškiai „matomą“ sprogimo pėdsaką.
Šiuo metu dauguma mokslinių aiškinimų sutaria dėl pagrindinės krypties: radioaktyvūs izotopai Žemėje yra realus netolimų supernovų įrodymas. Tačiau klausimas, ar Saulės sistema šiuo momentu kerta konkrečią supernovos liekanų „juostą“, tebėra aktyvių tyrimų tema, kuri priklauso nuo naujų matavimų, modelių ir papildomų geocheminių duomenų.
