Tag: Gėlinimas

  • Porto startuolis „Seamoretech“ pritraukė 1,1 mln. eurų: sūrymą pavers gėlu vandeniu ir mineralais

    Porto startuolis „Seamoretech“ pritraukė 1,1 mln. eurų: sūrymą pavers gėlu vandeniu ir mineralais

    Porto mieste veikiantis „CleanTech“ startuolis „Seamoretech“ užsitikrino 1,1 mln. eurų investiciją pirmajame savo „Seed“ etapo uždaryme. Įmonė kuria technologiją, leidžiančią gėlintų vandens išteklių sūrymą paversti gėlu vandeniu ir iš jo išgauti vertingus mineralus.

    Kaip skelbia „EU-Startups“, šiame etape dalyvavo investuotojai „Rypples“, „7Seas Capital“ ir „Crédito Agrícola“. Po pirmojo uždarymo bendra startuolio pritraukta suma pasiekė 3 mln. eurų.

    „Seamoretech“ sprendžia problemą, su kuria susiduria gėlinimo ir kitos pramonės šakos: itin koncentruotas sūrus atliekų srautas – sūrymas – dažnai laikomas našta ir išleidžiamas į jūrą. Startuolis teigia, kad jo technologija leidžia šį srautą „įdarbinti“ – atgauti išvalytą gėlą vandenį ir kartu išgauti didelės vertės medžiagas.

    Bendrovės duomenimis, iš sūrymo galima atskirti tokius mineralus kaip magnis, kalcis, varis ir litis. Tokia kryptis siejama ir su Europos prioritetais – vandens trūkumo mažinimu bei kritinių žaliavų tiekimo užtikrinimu.

    Kaip veikia startuolio sprendimas

    „Seamoretech“ nurodo, kad jos sprendimas sukurtas kaip konteinerinė „plug-and-play“ sistema, kurią galima integruoti į esamą įrenginių infrastruktūrą. Teigiama, kad diegimui nereikia stabdyti veiklos ir nereikalaujama išankstinių kapitalo investicijų iš įrenginius valdančių įmonių.

    Technologijos pagrindas – vadinamoji tiesioginė osmozė (forward osmosis) ir siekis pasiekti „Zero Liquid Discharge“ principą, kai į jūrą niekas negrąžinama. Tai reikštų, kad sūrymo atliekos nebūtų išleidžiamos atgal į aplinką.

    Startuolis taip pat tvirtina, jog jo sistema gali padvigubinti gėlo vandens išeigą, o energijos sąnaudas sumažinti 50 proc., lyginant su atvirkštine osmoze (reverse osmosis). Be to, teigiama, kad eksploatacijos kaštai sumažėtų 30 proc., o anglies dioksido emisijos – iki 80 proc., palyginti su įprasta mineralų gavyba.

    Kam bus skirta investicija

    Pritrauktos lėšos bus naudojamos kitam įmonės etapui – technologijos industrializacijai ir komercinei plėtrai. „Seamoretech“ nurodo planuojanti kitais metais startuoti Ispanijos rinkoje.

    Bendrovė teigia jau turinti bendradarbiavimo patirties Ispanijoje ir šiuo metu formuojanti bandomųjų projektų („pilot“) portfelį keliose rinkose, tarp jų – Ispanijoje ir Egipte. Artimiausiais mėnesiais įmonė planuoja atverti ir antrą „Seed“ etapo uždarymą.

    Startuolis taip pat mini ilgalaikį tikslą – iki 2040 metų 30 proc. sumažinti pasaulinę priklausomybę nuo naujos mineralų gavybos. Tai pateikiama kaip ambicija, susieta su kritinių žaliavų išgavimu iš vietinių, atsekamų šaltinių.

  • Pusė pasaulio ant sausros ribos: kokius triukus taiko JAE ir Uzbekistanas, kad išgyventų

    Pusė pasaulio ant sausros ribos: kokius triukus taiko JAE ir Uzbekistanas, kad išgyventų

    Vandens trūkumas tampa viena ryškiausių šio dešimtmečio rizikų: Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija nurodo, kad maždaug pusė pasaulio gyventojų bent dalį metų patiria didelį vandens stygių. Situaciją aštrina klimato kaita, gyventojų augimas, miestų plėtra ir didėjantis vandens poreikis žemės ūkyje bei pramonėje.

    Nors vandens krizė skirtinguose regionuose atrodo nevienodai, bendra kryptis aiški: šalys ieško būdų mažinti nuostolius ir didinti efektyvumą. Gerą kontrastą rodo Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), kur geriamasis vanduo daugiausia gaunamas gėlinant jūros vandenį, ir Uzbekistanas, kur kritiškai svarbūs drėkinimo kanalai bei siurblinės.

    Gėlinimas ir vandens perdirbimas

    JAE natūralūs gėlo vandens ištekliai riboti: kritulių mažai, nuolatinių upių praktiškai nėra, todėl šalies vandens tiekimas priklauso nuo infrastruktūros ir technologijų. Didelę geriamojo vandens dalį čia užtikrina jūros vandens gėlinimas, o didėjant miestams vis svarbesnė tampa ir pakartotinio vandens panaudojimo logika.

    JAE užsienio reikalų ministerijos energetikos ir tvarumo padalinio atstovas Abdulla Balalaa primena, kad vandens valdymo tradicijos regione siekia šimtmečius: bendruomenės naudojo falaj tipo drėkinimo sistemas, kurios leido paskirstyti vandenį gyvenvietėms ir žemdirbystei. Šiandien dėmesys krypsta į modernesnius sprendimus, įskaitant DI taikymą vandens ūkyje.

    „Tarptautinėje kosminėje stotyje kiekvienas vandens lašas yra suskaičiuotas, o apie 95 proc. vandens perdirbama“, – sakė JAE astronautas dr. Sultan Al Neyadi.

    Kosmoso stoties principas vis dažniau įvardijamas kaip pavyzdys miestams ir pramonei: ne tik ieškoti naujų šaltinių, bet ir maksimaliai ilgai išlaikyti tą patį vandenį apytakoje. Praktikoje tai reiškia pažangesnį filtravimą, nuotekų valymą, pratekėjimų kontrolę bei tikslesnį suvartojimo apskaitos valdymą.

    Drėkinimo modernizavimas Uzbekistane

    Uzbekistane vandens trūkumas dažnai susijęs ne vien su bendru išteklių kiekiu, bet ir su tuo, ar vanduo laiku pasiekia laukus. Didelė žemės ūkio dalis priklauso nuo drėkinimo tinklų, kurie per sausas teritorijas perneša vandenį kanalais, rezervuarais ir siurblinėmis.

    Ferganos slėnyje vykdant Pasaulio banko remtą projektą nuo 2017 metų modernizuota dalis drėkinimo infrastruktūros. Vienoje vietovėje vanduo iš vietinių šaltinių surenkamas ir pumpuojamas maždaug 9 kilometrus į teritorijas, kuriose anksčiau prieiga prie vandens buvo sudėtinga, o atnaujinimai turėtų pagerinti drėkinimą apie 9 740 hektarų žemės.

    Patikimesnis vandens tiekimas keičia ir ūkininkavimo modelius: lašelinė drėkinimo sistema leidžia tiekti vandenį tik ten, kur jo reikia, mažinant išgaravimą ir sąnaudas. Tokie sprendimai, ypač soduose ir daržininkystėje, daugelyje šalių laikomi vienu efektyviausių būdų taupyti vandenį neprarandant derliaus.

    Mažiau nuostolių, daugiau kontrolės

    Vandens pernaša per dykumas ir ilgas atkarpas reikalauja ne tik energijos, bet ir nuoseklios nuostolių kontrolės. Uzbekistano vakaruose vanduo iš Amudarjos pumpuojamas per dykumą Amu Bucharos magistraliniu kanalu, o platesnis tinklas drėkina daugiau nei 350 000 hektarų Bucharos ir Navojaus regionuose bei tiekia geriamąjį vandenį Bucharai ir Kogonui.

    Modernizuojant infrastruktūrą diegiamos skaitmeninės valdymo sistemos, kurios leidžia tiksliau sekti vandens srautus ir elektros suvartojimą. Nurodoma, kad atnaujinus įrangą energijos sąnaudos kai kuriais atvejais sumažėjo iki 15 proc., o tai svarbu tiek kaštams, tiek patikimumui.

    Ne mažiau reikšminga problema yra vandens praradimai kanaluose. Bucharos regione anksčiau infiltravimosi nuostoliai kai kur siekė apie 37 proc., todėl kanalai pradėti betonuoti, kad vanduo mažiau „dingų“ pakeliui ir ūkininkai gautų stabilesnius srautus.

    Galiausiai vandens ūkis veikia ne tik žemdirbystę: drenažo ir grįžtamieji srautai iš laukų maitina Dengizkul pelkę, svarbią migruojantiems paukščiams. Vandens inžinerijos profesorė Malika Ikramova pabrėžia, kad augant gyventojų skaičiui ir kintant klimatui reikės dar tikslesnės apskaitos, mažesnių nuostolių ir platesnio vandens taupymo technologijų taikymo.

    Skirtingos šalys renkasi skirtingas priemones, tačiau kryptis sutampa: nuo gėlinimo iki drėkinimo tinklų atnaujinimo svarbiausia yra mažinti nuostolius ir tą patį ribotą vandens kiekį panaudoti kuo efektyviau.

  • Kinų mokslininkų proveržis: saulė leidžia iš jūros vandens pigiai gauti geriamą vandenį

    Kinų mokslininkų proveržis: saulė leidžia iš jūros vandens pigiai gauti geriamą vandenį

    Pasaulyje stiprėjant gėlo vandens trūkumui, mokslininkai ieško sprendimų, kurie būtų ir pigūs, ir draugiški aplinkai. Jungtinių Tautų vertinimu, vandens stresas daugelyje regionų didėja dėl klimato kaitos, ilgėjančių sausrų, augančio žemės ūkio poreikio ir pramonės vartojimo.

    Prie spaudimo vandens ištekliams prisideda ir skaitmeninė ekonomika. Dideli duomenų centrai, ypač sparčiai diegiantys DI infrastruktūrą, kai kuriose vietovėse naudoja didelius kiekius vandens aušinimui, todėl auga rizika konkuruoti su vietos gyventojų ir ūkio poreikiais.

    Kas pasiūlyta naujame tyrime?

    Žurnale Advanced Materials paskelbtame darbe Kinijos mokslininkų komanda pristatė saulės energija varomą gėlinimo įrenginį, skirtą efektyviai distiliuoti vandenį iš jūrinio. Sprendimas remiasi nanomedžiagų ir tankiai susietų polimerų struktūra, kuri gerai sugeria saulės spinduliuotę ir padeda greitai perduoti šilumą garinimo zonai.

    Laboratoriniuose bandymuose maždaug 0,75 kvadratinio metro ploto prototipas pademonstravo kelis kartus didesnį našumą nei įprasti saulės gėlinimo metodai. Tyrėjai nurodė, kad vienas modulis per dieną galėtų pagaminti apie 20 litrų geriamojo vandens, naudodamas tik saulės šviesą.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Šiuo metu plačiausiai naudojami jūrinio vandens gėlinimo būdai, tokie kaip atvirkštinė osmozė ar terminiai procesai, reikalauja daug energijos ir sudėtingos infrastruktūros. Tai reiškia dideles eksploatacijos sąnaudas, o kai energija gaunama iš iškastinio kuro, išauga ir tarša bei anglies dioksido pėdsakas.

    Naujojo metodo idėja patraukli tuo, kad jis orientuotas į paprastesnį, potencialiai pigesnį sprendimą be tiesioginių emisijų naudojimo metu. Mokslininkų skaičiavimais, po maždaug dvejų metų eksploatacijos vandens savikaina galėtų tapti mažesnė nei nuolat perkant fasuotą vandenį, nors reali kaina priklausytų nuo gamybos masto, medžiagų ilgaamžiškumo ir priežiūros.

    Pritaikymas: nuo laukų iki serverių

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokia technologija galėtų būti svarbi regionams, kuriuose trūksta gėlo vandens, bet netrūksta saulės, pavyzdžiui, daliai Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ar sausrų alinamiems pakrančių regionams. Be geriamojo vandens tiekimo, viena didžiausių krypčių yra žemės ūkis, kuris pasaulyje sunaudoja didžiausią dalį gėlo vandens.

    Bandymuose gautas vanduo buvo panaudotas nedideliam daržovių plotui laistyti, o rezultatai parodė, kad vanduo tinka augalų ciklui palaikyti. Kartu tai iškelia ir platesnį klausimą: pigesnis gėlinimas gali mažinti sausrų poveikį derliui, tačiau jis nepakeičia būtinybės taupyti vandenį ir gerinti jo valdymą.

    Kita potenciali kryptis yra technologijų sektorius. Duomenų centrai negali tiesiogiai naudoti jūros vandens aušinimui dėl druskų ir mineralų sukeliamos korozijos, todėl gėlinimas galėtų tapti būdu sumažinti spaudimą vietos gėlo vandens atsargoms, ypač ten, kur jos ribotos.

    Vis dėlto iki masinio pritaikymo dar reikės atsakyti į praktinius klausimus: kiek ilgai tarnaus medžiagos realiomis sąlygomis, kaip sistema elgsis esant užterštumui, kaip bus tvarkomos koncentruotos druskos atliekos ir kokie bus kaštai didinant gamybos apimtis. Ekspertai pabrėžia, kad technologinės naujovės turi eiti kartu su klimato kaitos švelninimu ir atsakingu vandens vartojimu.

  • Mokslininkai sukūrė saulės panelę, kuri gėlina jūros vandenį ir vietoj sūrymo palieka druską

    Mokslininkai sukūrė saulės panelę, kuri gėlina jūros vandenį ir vietoj sūrymo palieka druską

    Pasaulyje geriamojo vandens trūkumas išlieka viena didžiausių XXI amžiaus problemų: Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad daugiau nei 2 milijardai žmonių neturi saugiai tvarkomo geriamojo vandens. Dėl to vis daugiau dėmesio sulaukia technologijos, galinčios gėlinti jūros vandenį pigiau ir švariau.

    Ročesterio universiteto (JAV) tyrėjai pristatė plonos, juodos metalo panelės prototipą, kuris, naudodamas vien saulės energiją, gali paversti jūros vandenį gėlu. Svarbiausia, kad procesas nepalieka įprasto taršaus sūrymo, o atskirta druska surenkama kaip kieta medžiaga.

    Kas blogai su įprastu gėlinimu?

    Šiandien plačiausiai naudojamas gėlinimo būdas yra atvirkštinis osmosas: vanduo per membranas spaudžiamas dideliu slėgiu, todėl procesas yra energijai imlus ir brangus. Be to, reikšminga dalis įrenginio paimto vandens virsta itin sūriu likučiu.

    Tas likutis, vadinamas sūrymu, dažnai išleidžiamas atgal į jūrą. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad lokalus druskingumo didėjimas ir mažesnis ištirpusio deguonies kiekis gali bloginti pakrančių ekosistemų būklę, ypač jautriose vietose.

    Kaip veikia saulės panelė?

    Ročesterio universiteto komanda sukūrė lazeriu suformuotą metalinį paviršių, kuris beveik visą krintančią saulės šviesą paverčia šiluma ir kartu „pritraukia“ vandenį. Ant panelės susidaro plona jūros vandens plėvelė, kuri kapiliariniu efektu kyla aukštyn net prieš gravitaciją.

    Saulėje vanduo nuo paviršiaus intensyviai garuoja, o garai vėliau gali būti kondensuojami į gėlą vandenį. Druskos ir kiti tirpūs junginiai lieka ant panelės ir, kaip teigia tyrėjai, yra nukreipiami į kraštus, kad aktyvi zona neužsikimštų.

    Druska vietoj atliekų ir potenciali nauda

    Daugelis saulės gėlinimo prototipų realiomis sąlygomis stringa dėl nuosėdų: jūros vandenyje esantys kalcio ir magnio junginiai linkę sudaryti kietą apnašą. Ši apnaša uždengia darbinį paviršių ir mažina našumą, todėl ilgaamžiškumas tampa viena didžiausių kliūčių.

    Šio sprendimo idėja yra savotiškas „savaiminis nusivalymas“: suformuotos vagelės ir paviršiaus struktūra padeda druskoms ir nuosėdoms pasitraukti iš aktyvios zonos. Tokiu būdu vietoj taršaus skysčio lieka kieta druska, kurią teoriškai būtų galima surinkti ir panaudoti.

    Tyrėjai taip pat nagrinėja galimybę tą patį principą pritaikyti mineralų išgavimui iš labai sūrių vandenų, pavyzdžiui, ličio junginių. Litis yra kritiškai svarbi žaliava akumuliatoriams, todėl technologijos, galinčios mažinti kasybos poreikį ir kartu spręsti vandens trūkumą, sulaukia didelio pramonės susidomėjimo.

    Kas dar neaišku?

    Kol kas tai yra laboratorinis prototipas, o svarbiausias klausimas yra mastelio didinimas: ar lazeriu apdorotus metalinius paviršius įmanoma gaminti pakankamai pigiai ir dideliais kiekiais. Ne mažiau svarbu, kaip tokios panelės veiktų ilgą laiką skirtingose pakrančių sąlygose, kur vandens sudėtis ir užterštumas smarkiai skiriasi.

    Vis dėlto kryptis aiški: pasauliui ieškant mažiau taršių gėlinimo sprendimų, technologijos, kurios vietoj sūrymo sukuria panaudojamą kietą produktą, gali pakeisti požiūrį į jūros vandens pavertimą geriamuoju. Jei prototipas pasiteisins realiomis sąlygomis, tai galėtų tapti alternatyva vietovėms, kuriose elektros energija brangi arba sunkiai prieinama.