Tag: Gėlių auginimas

  • Neskubėkite išmesti lapų: per 2 metus pasigaminsite nemokamos žemės gėlėms

    Neskubėkite išmesti lapų: per 2 metus pasigaminsite nemokamos žemės gėlėms

    Rudenį sugrėbti medžių lapai daugeliui tampa atliekų krūva, tačiau iš jų galima pasigaminti vadinamąją lapinę žemę. Tai iš lėtai suyrančių lapų susiformavęs purus, tamsus substratas, vertinamas dėl gebėjimo pagerinti dirvožemio struktūrą. Svarbiausia suprasti, kad tai nėra pilnavertė universali žemė su daug maisto medžiagų.

    Lapai dažniausiai skyla lėčiau nei įprastas kompostas, nes procesą daugiausia „vairuoja“ grybai, o krūva paprastai neįkaista taip stipriai kaip karštas kompostavimas. Dėl to lapinė žemė būna lengva, trapi, gerai sulaiko drėgmę ir padeda dirvai tapti puresnei. Tačiau augalams, kuriems reikia intensyvaus maitinimo, papildomas tręšimas vis tiek bus būtinas.

    Kaip pasiruošti lapus?

    Patogiausia naudoti lapus iš savo kiemo ar sodo, surinktus nuo vejos ir takelių, kur juos vis tiek tenka pašalinti. Verta vengti lapų, surinktų prie judrių kelių, nes jie gali būti užteršti kietosiomis dalelėmis ir kitais teršalais. Taip pat geriau nerinkti aiškiai ligotų lapų, stipriai pažeistų kenkėjų.

    Greitesniam irimui pravers lapų susmulkinimas: kuo mažesnės dalys, tuo sparčiau vyksta skaidymas. Kai kurių rūšių lapai paprastai suyra greičiau, o storesni, „odinius“ lapus turintys medžiai gali pareikalauti daugiau laiko. Visgi net ir lėčiau yrančios žaliavos tinka, jei turite kantrybės.

    Lapus galima kompostuoti tvirtuose maišuose su nedidelėmis skylutėmis oro patekimui arba laikyti tinklelio dėžėje, kad krūvos neišnešiotų vėjas. Svarbiausia palaikyti tolygią drėgmę: masė turi būti drėgna, bet ne permirkusi. Jei lapai perdžiūsta, irimas smarkiai sulėtėja.

    Kada ji būna paruošta?

    Pirmieji rezultatai dažnai pasimato maždaug po metų, kai dalis lapų jau būna pradėjusi irti ir tinka mulčiavimui. Smulkiai, į žemę panašiai lapinei žemei vazonų mišiniams dažniausiai reikia apie 2 metų, kartais ir ilgiau. Trukmę lemia lapų rūšis, susmulkinimas, drėgmė ir laikymo sąlygos.

    Paruoštumą patikimiausia vertinti ne pagal datą, o pagal išvaizdą ir pojūtį. Tinkama lapinė žemė būna tamsi, trapi, joje sunku atpažinti pirminę lapų formą. Jei dar vyrauja kieti gabalai ir aiškūs lapų kontūrai, masę geriau palikti toliau bręsti arba naudoti kaip mulčią.

    Kur ir kaip naudoti?

    Sode lapinė žemė ypač naudinga kaip mulčias aplink krūmus ir daugiametes gėles: ji mažina drėgmės išgaravimą ir apsaugo dirvos paviršių. Įterpta į dirvą ji gerina struktūrą: sunkią dirvą padeda supurenti, o lengvesnei gali suteikti didesnį vandens sulaikymą. Tai aktualu ir vis dažnėjančių sausrų laikotarpiais, kai dirvos gebėjimas išlaikyti drėgmę tampa ypač svarbus.

    Vazoniniams augalams lapinę žemę verta naudoti kaip mišinio dalį, o ne kaip vienintelį substratą. Praktikoje ji dažnai maišoma su sodo žeme, subrendusiu kompostu ir rupesne frakcija, kuri gerina laidumą. Proporcijos priklauso nuo konkrečių augalų poreikių, nes vieniems reikia itin laidaus pagrindo, o kitiems svarbiau tolygi drėgmė.

    Reikėtų turėti omenyje, kad namuose pagaminta lapinė žemė nėra sterili. Joje gali būti piktžolių sėklų ar įvairių mikroorganizmų, todėl jautriems, ligoms imliems augalams verta atsargiai įvertinti riziką. Vis dėlto daugeliu atvejų tai paprastas būdas sumažinti žaliųjų atliekų kiekį ir gauti naudingą dirvos gerinimo priemonę be papildomų išlaidų.

  • Atrodo kaip aksomas ir kvepia šokoladu: šią gėlę verta pasodinti dar šį sezoną sode

    Retai pasitaiko augalų, kurie stebina ne tik išvaizda, bet ir kvapu. Šokoladinis kosmėjas, dar vadinamas šokoladine kosmėja (Cosmos atrosanguineus), išsiskiria tamsiai bordo, beveik juodais, aksomą primenančiais žiedlapiais ir saldžiu aromatu, kurį daugelis lygina su kartaus šokolado nata.

    Šis augalas kilęs iš Meksikos, todėl labiausiai mėgsta šilumą ir saulę. Kvapas paprastai stipriausiai juntamas šiltomis, saulėtomis popietėmis, kai įkaitę žiedai intensyviau skleidžia aromatines medžiagas.

    Kas lemia šokolado kvapą?

    Šokoladinės kosmėjos kvapas nėra atsitiktinis: augalo žieduose aptinkamos aromatinės medžiagos, siejamos su vanilės ir kakavos natomis. Dėl to gėlė dažnai pasirenkama prie terasų, takų ar poilsio zonų, kur kvapas lengviau „pagauti“ praeinant.

    Svarbu žinoti, kad tai dekoratyvinis, ne maistinis augalas. Nors aromatas primena desertą, žiedai nėra skirti ragauti, ypač jei sode žaidžia maži vaikai ar laksto augintiniai.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Geriausiai šokoladinis kosmėjas auga saulėtoje, nuo vėjų bent iš dalies apsaugotoje vietoje. Dirva turėtų būti laidi, neužmirkstanti, vidutiniškai derlinga, nes pertręšus augalas linkęs auginti lapiją, o ne žiedus.

    Laistyti reikia saikingai, ypač vazonuose, kur žemė greičiau perdžiūsta, bet taip pat greitai ir užmirksta. Reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas skatina naujų pumpurų formavimąsi, todėl žydėjimas gali tęstis iki vėlyvo rudens, kol pasirodo pirmosios šalnos.

    Kaip peržiemoti, kad nedingtų?

    Skirtingai nei vienmetės kosmėjų rūšys, šokoladinis kosmėjas formuoja gumbines šaknis, panašias į jurginų. Būtent dėl to jis dažnai auginamas kaip daugiametis augalas, tačiau mūsų klimato žiemų paprastai neištveria paliktas dirvoje.

    Prieš šalnas augalą verta iškasti, apdžiovinti, nuvalyti nuo perteklinės žemės ir laikyti vėsioje, sausoje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje iki pavasario. Pavasarį, praėjus šalnų rizikai, gumbus galima vėl sodinti į dirvą ar vazoną, o augalas dažnai atsidėkoja dar gausesniu žydėjimu.

  • Po 16 valandos sužydi ir pakvimpa stipriausiai: pasodinkite jalapos dziwaczeką prie terasos

    Po 16 valandos sužydi ir pakvimpa stipriausiai: pasodinkite jalapos dziwaczeką prie terasos

    Jalapos dziwaczekas (Mirabilis jalapa) dažnai vadinamas nakties gražuole, nes jo žiedai prasiskleidžia vėlyvą popietę, dažniausiai apie 16 valandą, ir skleidžia intensyvų salstelėjusį kvapą. Šis augalas kilęs iš Meksikos, o mūsų klimate dažniausiai auginamas kaip vienmetis, nors šiltose vietose gali peržiemoti kaip daugiametis.

    Dziwaczekas formuoja tankius, šakotus kerus ir paprastai užauga iki 70–80 centimetrų, o palankiomis sąlygomis gali pasiekti ir apie 1 metrą. Didžiausias jo privalumas dekoratyviniame želdinime yra spalvų įvairovė, nes ant vieno krūmo neretai išsiskleidžia skirtingų atspalvių žiedai, įskaitant margus ar dvispalvius.

    Kur sodinti, kad atsiskleistų kvapas

    Kad vakarinis aromatas būtų juntamas, dziwaczeką verta sodinti ten, kur praleidžiate laiką po darbo ar vakarais, pavyzdžiui, prie terasos, pavėsinės ar takelio į namus. Jis geriausiai žydi saulėtoje vietoje, o per kaitrą lapai gali trumpam apvysti, tačiau atvėsus orui paprastai greitai atgauna stangrumą.

    Augalas nėra itin išrankus dirvai, tačiau geriausiai auga purioje, laidžioje žemėje. Sunkesnį gruntą verta pagerinti kompostu ir drenažą gerinančiomis priemonėmis, nes užmirkimas skatina šaknų irimą ir silpnina žydėjimą.

    Dziwaczekas laikomas nuodingu augalu, todėl jį saugiau sodinti atokiau nuo mažų vaikų ir naminių gyvūnų. Nors didelių incidentų pasitaiko retai, atsargumas ypač svarbus, jei sode auga daug smalsių augintinių.

    Sėja ir sodinimas: kada skubėti neverta

    Norint ankstyvesnio žydėjimo, sėklas galima pradėti daiginti namuose kovo ar balandžio mėnesį, o prieš sėją 12–24 valandas pamirkyti šiltame vandenyje. Sėjama maždaug 1–1,5 centimetro gyliu, o dygimas dažniausiai trunka nuo 1 iki 3 savaičių, jei patalpoje laikosi apie 18–20 laipsnių šiluma.

    Į atvirą gruntą daigus ar per žiemą išsaugotus gumbus geriausia perkelti tik tada, kai praeina šalnų rizika, dažniausiai gegužės antroje pusėje. Gumbai sodinami apie 8–10 centimetrų gyliu, o peraugusius galima dalyti, paliekant kiekvienoje dalyje bent vieną gyvybingą pumpurą.

    Priežiūra vasarą ir žiemojimas

    Dziwaczekui tinka vidutinė drėgmė, tačiau jis jautrus perlaistymui, todėl geriau laistyti rečiau, bet gausiau, palaukiant, kol viršutinis žemės sluoksnis šiek tiek pradžius. Karštomis dienomis laistyti patikimiausia anksti ryte arba vakare, vandenį pilant prie augalo pagrindo, o ne ant lapų, kad neskatintumėte grybelinių ligų.

    Tręšiant svarbiausia nepersistengti su azotu, nes tuomet augalas augina lapiją, bet prasčiau krauna žiedus. Žydėjimo laikotarpiu labiau tinka trąšos su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, o nužydėjusius žiedus verta reguliariai pašalinti, kad krūmas ilgiau formuotų naujus pumpurus.

    Mūsų klimato sąlygomis antžeminė dalis dažniausiai žūsta po pirmųjų šalnų, todėl patogiausia kitam sezonui pasiruošti renkant sėklas. Jei norite išsaugoti gumbus, juos reikėtų iškasti prieš stipresnius šalčius, nuvalyti nuo žemių nemirkant vandenyje, laikyti sausai ir vėsiai, maždaug 5–10 laipsnių temperatūroje, apibėrus sausomis pjuvenomis, durpėmis ar smėliu.

  • Mieczykai nekrauna? 5 sodininkų triukai, kad žiedų būtų daugiau – ir ką būtina padaryti po žydėjimo

    Mieczykai nekrauna? 5 sodininkų triukai, kad žiedų būtų daugiau – ir ką būtina padaryti po žydėjimo

    Kas lemia gausų žydėjimą?

    Miečykai yra vieni įspūdingiausių vasaros pabaigos ir rudens pradžios sodo akcentų, tačiau gausus jų žydėjimas nėra savaime suprantamas. Rezultatą dažniausiai nulemia keli dalykai: tinkama vieta, dirva, vanduo, mityba ir apsauga nuo kenkėjų.

    Sodininkai primena, kad miečykai geriausiai auga šiltoje, saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Pavėsyje augalai dažniau išaugina silpnesnius žiedstiebius, o žydėjimas būna skurdesnis arba vėluoja.

    5 taisyklės, kurios keičia rezultatą

    Pirmas žingsnis yra sodinimas. Svogūnėliai sodinami į lengvą, gerai drenuojamą dirvą, kuri prieš tai pagerinama kompostu ar perpuvusiu mėšlu, o sunkią molingą žemę verta palengvinti smėliu.

    Antra taisyklė – laistymas. Karščio ir sausros metu miečykams reikia pastovesnės drėgmės, tačiau vandens užsistovėjimas yra viena dažniausių puvinių ir grybinės kilmės ligų priežasčių.

    Trečia – tręšimas. Prieš žydėjimą ir žydėjimo metu miečykams ypač svarbūs fosforas ir kalis, o azoto perteklius gali paskatinti vešlius lapus, bet ne žiedus.

    Ketvirta – peržydėjusių žiedynų šalinimas. Reguliarus nužydėjusių žiedų nukirpimas padeda augalui energiją nukreipti ne sėkloms brandinti, o svogūnėliui stiprinti ir likusiems žiedams formuoti.

    Penkta – apsauga nuo kenkėjų, ypač tripsų. Jie pažeidžia lapus ir žiedus, silpnina augalą ir mažina žydėjimo gausą, todėl svarbu stebėti požymius ir laiku taikyti apsaugos priemones.

    Ar miečykus būtina iškasti?

    Nors miečykai yra daugiametės gėlės, mūsų klimato sąlygomis jų svogūnėliai dažniausiai neperžiemoja dirvoje. Dėl to po žydėjimo juos rekomenduojama iškasti, kad per žiemą nesupūtų ir nenušaltų.

    Praktikoje svogūnėliai kasami maždaug po 5 savaičių nuo žydėjimo pabaigos, kai lapai pradeda gelsti. Iškasus nuvaloma žemė, o stiebai patrumpinami paliekant apie 5–10 centimetrų.

    Tuomet svogūnėliai džiovinami šiltoje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Laikymui tinka popieriniai maišeliai arba ažūrinės dėžutės, o vieta turėtų būti vėsi ir sausa, maždaug 6–8 laipsniai šilumos.

    Svarbu per žiemą svogūnėlius periodiškai patikrinti ir pašalinti suminkštėjusius ar turinčius puvinio požymių. Pavasarį sveiki svogūnėliai vėl sodinami, o laikantis šių taisyklių žydėjimas paprastai būna pastebimai gausesnis.