NASA marsaeigis „Curiosity“ Gėlo kraterio regione aptiko neįprastą reiškinį – mažas, negilias skylutes uolienoje ir grunte, kurių kilmė kol kas nėra aiški. Aparatas jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Marso paviršių, tačiau tokio tipo įdubos, pasak misijos komandos, išsiskiria forma ir kontekstu.
NASA duomenimis, skylutės pastebėtos „Curiosity“ kylant per Valle Grande – platų slėnį, kertantį sulfatais turtingus Šarpo kalno sluoksnius. Vienos iš nufotografuotų įdubų skersmuo siekia apie 1 centimetrą, o jų paviršius atrodo neįprastai platus ir lėkštas.
Kas įprastai suformuoja įdubas?
Marse duobučių ir skylėtų paviršių pasitaiko dažnai, ypač teritorijose, kurias veikė meteoritų smūgiai ir ilga erozijos istorija. Geologijoje įprastas paaiškinimas mažoms ertmėms – kai minkštesnė uoliena eroduojasi, o kietesni į ją įaugę akmenukai ar mineralų gumbeliai iš pradžių laikosi, vėliau iškrenta ir palieka tuštumas.
Šį kartą, kaip pabrėžia „Curiosity“ komanda, šalia įdubų nėra akivaizdžių akmenukų ar gumbelių, kurie galėjo būti jų pirmtakai. Dėl to tyrėjai neatmeta, kad skylutes galėjo suformuoti kitoks ir dar menkai suprastas procesas, susijęs su uolienos sudėtimi ar irimu.
Kaip tai tiriama iš arti?
Norėdami tiksliau įvertinti formą ir gylį, mokslininkai pasitelkė marsaeigio MAHLI artimo plano kamerą, o platesniam kontekstui – „Mastcam“ vaizdus. Stereoskopinės nuotraukos leidžia sudaryti trimatį paviršiaus modelį, iš kurio galima tiksliau išmatuoti įdubų geometriją ir ieškoti užuominų apie jų susidarymą.
„Curiosity“ šiuo metu važiuoja palyginti nauju maršrutu, todėl kiekvienas netikėtas radinys tampa svarbus. Anksčiau marsaeigis tyrinėjo vadinamąsias „boxwork“ formacijas – mineralizuotų keterų tinklą, kuris, manoma, susiformavo senovėje tekėjus požeminiam vandeniui.
Kodėl svarbūs Šarpo kalno sluoksniai?
Kylant aukščiau Šarpo kalnu, „Curiosity“ pasiekia sluoksnius, kuriuose gausu sulfatų mineralų. Tokie dariniai Žemėje dažnai siejami su vandens garavimu ir chemijos pokyčiais, todėl jie gali išsaugoti užrašą apie laikotarpius, kai Marso aplinka kito iš drėgnesnės į vis sausesnę.
NASA skelbia, kad marsaeigis neseniai pasiekė svarbų etapą – pakilo 1 000 metrų aukščio skirtumą nuo ankstesnių pozicijų kraterio dugno atžvilgiu. Tai reikšminga, nes kylant keičiasi uolienų tekstūra, atsparumas erozijai ir cheminė sudėtis, o šie pokyčiai padeda atkurti planetos geologinę istoriją.
„Kol kas matome neįprastas, plačias ir negilias įdubas, kurioms neatsiranda paprasto paaiškinimo“, – teigiama NASA „Curiosity“ misijos komentaruose. Mokslininkai tikisi, kad papildomi vaizdai ir cheminės sudėties matavimai leis susiaurinti hipotezes, tačiau aiškus atsakymas gali pareikalauti laiko.