Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys šunys turi pastebimai kitokį genetinį „parašą“ nei gyvūnai, gyvenantys vos už 15 kilometrų. Naujas tyrimas rodo, kad šie skirtumai greičiausiai susiję ne su radiacijos sukeltomis mutacijomis, o su natūralios atrankos procesu.
Mokslininkai identifikavo daugiau nei 100 genomo vietų, kuriose matyti evoliucinių pokyčių požymių. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Genes“, apie juos taip pat rašo „Phys.org“.
Ankstesni darbai jau buvo parodę, kad šunys, gyvenantys netoli Černobylio AE, genetiškai skiriasi nuo aplinkinių teritorijų populiacijų. Tačiau šį kartą tyrėjai siekė atsakyti į konkretesnį klausimą: ar skirtumus galėjo suformuoti natūrali atranka, ar tai – atsitiktinių pokyčių, vadinamų genetiniu dreifu, pasekmė.
Genetinis dreifas paprastai pasireiškia mažose ir izoliuotose populiacijose, kai tam tikrų genetinių variantų dažnis kinta atsitiktinai. Tyrėjai pabrėžia, kad vien populiacijos izoliacija nepaaiškina to, ką jie mato Černobylio zonoje.
Daugiau nei 100 genomo vietų su atrankos ženklais
Tyrėjų komanda, kurioje dirbo ir Šiaurės Karolinos valstijos universiteto mokslininkai, lygino Černobylio šunų genetinius duomenis su kitų izoliuotų populiacijų – Rytų Europoje ir Galapagų salose – charakteristikomis. Taip buvo tikrinama, ar Černobylio atvejį galima paaiškinti vien atsitiktiniais procesais.
Analizė parodė: Černobylio populiacijos išskirtinumo nepavyksta paaiškinti vien izoliacija ir genetiniu dreifu. Dėl to daroma išvada, kad dalis genetinių pokyčių galėjo būti nulemti kryptingos atrankos – kai palankesnius požymius turintys individai dažniau išgyvena ir perduoda juos palikuonims.
Tarp genų, kuriuose aptikta tokių signalų, minimos sritys, susijusios su DNR taisymu, ląstelių dalijimusi, imuninės sistemos veikla ir procesais, siejamais su vėžio vystymusi. Tyrėjai akcentuoja, kad tai – biologiniai mechanizmai, kurie teoriškai gali būti svarbūs gyvenant užterštoje aplinkoje.
Kodėl radiacijos poveikis dar nėra įrodytas
Nors Černobylio zona pirmiausia siejama su radioaktyvia tarša, mokslininkai pabrėžia, kad kol kas negali tiksliai pasakyti, kas konkrečiai „atrinko“ būtent tokius genetinius variantus. Aplinkoje yra ir kitų veiksnių – pavyzdžiui, sunkieji metalai bei įvairios toksinės medžiagos.
Tyrime dalyvavęs genetikas Matthew Breenas neatmeta, kad dalis šunų galėjo turėti naudingų genetinių variantų dar iki tol, o sudėtingomis sąlygomis tokie gyvūnai tiesiog turėjo daugiau šansų išgyventi. Tokiu atveju populiacijos pokyčiai galėjo vykti be „naujų“ radiacijos sukeltų mutacijų – per kelias kartas tiesiog dažnėjant jau buvusiems palankiems variantams.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad galutinės šių genetinių skirtumų priežastys dar nėra nustatytos. Tam reikės papildomų tyrimų, kurie leistų tiksliau atskirti skirtingų aplinkos veiksnių poveikį.
Ankstesnė analizė taip pat yra parodžiusi, kad skirtingose vietovėse aplink zoną gali formuotis atskiros genetinės šunų grupės – pavyzdžiui, šunys prie elektrinės skiriasi nuo gyvenančių Černobylio mieste, o dar viena grupė fiksuota Slavutyčiuje, maždaug už 45 kilometrų nuo elektrinės.