Daugiau nei keturis šimtmečius Europos istorikus ir kriminalistikos mėgėjus persekiojo klausimas, kas nutiko Toskanos didžiajam kunigaikščiui Pranciškui I Medičiui. 1587 metais valdovas mirė staiga, o vos po dienos mirė ir jo žmona Bianca Kapelo, todėl netruko įsižiebti kalbos apie sąmoningą nunuodijimą.
Įtarimų šešėlis ypač krito ant valdovo brolio Ferdinando Mediči, tuo metu buvusio kardinolo, vėliau tapusio Toskanos valdovu. Politinis motyvas atrodė akivaizdus: po netikėtos Pranciškaus mirties valdžia pereitų artimiausiam įpėdiniui, o staigus dviejų žmonių mirčių sutapimas daugeliui skambėjo kaip kruopščiai surežisuotas planas.
Naujausi genetikos tyrimai pateikė kur kas žemiškesnį, bet moksliškai tvirtesnį paaiškinimą. Mokslininkai, ištyrę iš Pranciškaus palaikų išgautą genetinę medžiagą, aptiko Plasmodium genties parazitų DNR, o tai yra stipriausias iki šiol įrodymas, kad mirties priežastis buvo maliarija, o ne nuodai.
Toks rezultatas dera ir su amžininkų aprašymais apie staigią aukštą temperatūrą bei kitus simptomus, būdingus maliarijai. Istoriniai šaltiniai mini, kad prieš mirtį pora buvo apsistojusi vietovėje, kur aplink buvo pelkėtų teritorijų, o tokiose vietose uodai, platinantys maliariją, renesanso laikais buvo itin paplitę.
Tyrėjai nagrinėjo ir kitus Medičių giminės palaikus: panašių parazitų DNR rasta ir Pranciškaus jaunesniojo brolio kaulų mėginiuose, o tai leido daryti prielaidą, kad maliarija galėjo turėti didesnę įtaką giminės istorijai, nei buvo manyta. Tokie duomenys mažina nunuodijimo versijos tikimybę ir rodo, kad anuometinės epideminės ligos galėjo „perrašyti“ net aukščiausios valdžios grandies likimus.
Mokslininkų teigimu, senovinės DNR analizė yra sudėtinga, nes genetinė medžiaga per šimtmečius stipriai suyra ir lengvai užsiteršia šiuolaikiniais pėdsakais. Vis dėlto pažangūs metodai leidžia vis dažniau patikrinti istorines versijas ne vien pagal kronikas, bet ir pagal biologinius įrodymus, taip atskiriant legendas nuo tikrovės.
Tyrime taip pat identifikuotas anksčiau nežinotas Plasmodium falciparum atmainos genetinis pėdsakas, susijęs su pavojingiausia maliarijos forma. Tokie radiniai svarbūs ne tik istorijai: jie padeda geriau suprasti, kaip maliarija plito Europoje, kaip keitėsi sukėlėjas ir kokie veiksniai lėmė ligos evoliuciją per šimtmečius.
Nors Italijoje maliarija buvo iš esmės suvaldyta XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, pasaulyje ši liga iki šiol išlieka rimta visuomenės sveikatos problema. Šiuolaikiniai tyrimai, atskleidžiantys senųjų infekcijų pėdsakus, gali prisidėti prie platesnio supratimo, kaip ligos prisitaiko ir kokios priemonės ilgainiui padeda jas suvaldyti.