CP v2

Tag: Genetinė įvairovė

  • Mirtini iltiniai katinai nyko iš vidaus: mokslininkai atskleidė ligas ir kraujomaišą prieš išnykimą

    Mirtini iltiniai katinai nyko iš vidaus: mokslininkai atskleidė ligas ir kraujomaišą prieš išnykimą

    Naujas tyrimas rodo, kad vienas garsiausių ledynmečio plėšrūnų, iltinis katinas Smilodon fatalis, prieš išnykdamas galėjo susidurti ne tik su aplinkos pokyčiais, bet ir su rimtomis sveikatos problemomis. Mokslininkai aptiko požymių, leidžiančių įtarti dažnesnes įgimtas deformacijas ir galimą kraujomaišą nykstančiose populiacijose.

    Smilodon fatalis buvo stambus pasalomis medžiojęs plėšrūnas, galėjęs sverti apie 270 kilogramų. Ši rūšis išnyko paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 12 000 metų, kai Šiaurės Amerikoje sparčiai keitėsi klimatas ir nyko stambiųjų žolėdžių, nuo kurių priklausė plėšrūnai, gausa.

    Tyrėjai analizavo Los Andžele esančių La Brea dervos duobių fosilijas ir ištyrė daugiau nei 3 700 slankstelių. Šie kaulai priskirti mažiausiai 849 skirtingiems Smilodon fatalis individams, todėl tai tapo viena didžiausių tokio tipo anatominių analizių, leidžiančių vertinti ne pavienius atvejus, o bendras populiacijos tendencijas.

    Ką parodė slankstelių tyrimas

    Naudodami optinius metodus ir kompiuterinės tomografijos tyrimus mokslininkai ieškojo traumų, ligų ir genetinių defektų pėdsakų. Slanksteliuose rasta įvairių patologijų, įskaitant požymius, būdingus lėtiniams uždegimams, taip pat užfiksuota daugiau nei 200 įgimtų slankstelių apsigimimų ir beveik 50 suaugusių slankstelių atvejų.

    Be to, identifikuoti trys individai, kurių juosmeninėje stuburo dalyje aptikta požymių, siejamų su stuburo nervų navikais. Nors absoliutus skaičius atrodo nedidelis, pagal tirtų pavyzdžių proporciją tyrėjai apskaičiavo apie 353 atvejus 100 000 individų, o tai yra labai didelis rodiklis, palyginti su žmogaus populiacijomis.

    „Dervos ištekos buvo spąstai mėsėdžiams: įklimpęs stambus žolėdis pritraukdavo plėšrūnus ir maitėdas, kurie patys įstrigdavo dideliais kiekiais“, – teigiama tyrime.

    Kaip tai galėjo prisidėti prie išnykimo

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokios įgimtos deformacijos ir galimi navikai galėjo reikšmingai mažinti gyvūnų judrumą ir medžioklės sėkmę. Šiuolaikinių gyvūnų pavyzdžiai rodo, kad panašūs stuburo nervų navikai dažnai sukelia skausmą, raumenų nykimą ir šlubavimą, o tai plėšrūnui reiškia prastesnes galimybes sumedžioti grobį.

    Tyrėjai neatmeta, kad blogėjanti sveikata galėjo lemti ir elgsenos pokyčius. Jei gyvūnui sunkiau medžioti, jis gali dažniau rizikuoti, pavyzdžiui, bandydamas pasinaudoti lengvu grobiu, įklimpusiu dervoje, nors tai didina tikimybę pačiam žūti.

    Kraujomaišos hipotezė, anot autorių, išlieka tikėtina, tačiau ją galutinai patvirtinti sudėtinga, nes iš La Brea radinių paprastai neišlieka minkštieji audiniai, o DNR analizė tokiu atveju beveik neįmanoma. Vis dėlto didesnis įgimtų defektų dažnis dažnai siejamas su mažėjančiomis, izoliuotomis populiacijomis.

    Pamoka šiandienos gamtai

    Šis darbas primena, kad rūšių nykimą gali lemti ne vienas veiksnys, o jų derinys: mažėjantis skaičius, genetinės įvairovės praradimas, ligos ir aplinkos pokyčiai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašios rizikos išlieka ir šiandien, kai dėl buveinių nykimo bei klimato kaitos daugelio rūšių populiacijos fragmentuojasi, o genetinė įvairovė mažėja.

    Tyrime taip pat primenama, kad analogiški signalai fiksuoti ir kitų ledynmečio gyvūnų istorijoje. Pavyzdžiui, kai kurių amžinajame įšale rastų mamutų genetiniai duomenys rodo didelį kraujomaišos lygį prieš išnykimą, o tai galėjo didinti paveldimų sutrikimų ir ligų riziką.

    Smilodon fatalis atvejis, mokslininkų teigimu, yra dar vienas argumentas, kodėl gamtosaugos politikoje svarbu ne tik saugoti buveines, bet ir užtikrinti populiacijų junglumą. Kuo mažesnė ir labiau izoliuota populiacija, tuo greičiau gali didėti genetinių defektų tikimybė ir mažėti atsparumas ligoms.

  • Prževalskio arklys: kaip vienintelė tikrai laukinė pasaulio arklio rūšis išliko iš vos 12 gyvūnų

    Prževalskio arklys laikomas vienintele iki šių dienų išlikusia tikrai laukine arklio rūšimi, o ne sulaukėjusiu naminiu gyvūnu. XX amžiaus antroje pusėje šis gyvūnas buvo atsidūręs ant išnykimo ribos, o dabartinis jo sugrįžimas į gamtą tapo viena ryškiausių pasaulio gamtosaugos istorijų.

    Skirtingai nei Šiaurės Amerikos mustangai, kurie yra sulaukėję naminių arklių palikuonys, Prževalskio arkliai niekada nebuvo prijaukinti. Jie artimi naminiams arkliams, tačiau genetiškai skiriasi: Prževalskio arkliai turi 66 chromosomas, o dauguma naminių arklių – 64.

    Ankstyviausi šių arklių atvaizdai siejami su prieš maždaug 20 000 metų Europoje kurtomis uolų ir urvų piešinių tradicijomis. Mokslinėje literatūroje minima, kad panašūs arkliai vaizduojami ir garsiojoje Lasko urvų komplekso ikonografijoje Prancūzijoje.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad apie laukinius arklius rašyta ir viduramžiais, o vėlesniais amžiais jie buvo pastebimi didelėje teritorijoje nuo Mongolijos iki šiaurinės Kinijos. Vis dėlto intensyvėjant žemdirbystei, plečiantis gyvenvietėms, vykstant karams ir medžioklei, jų buveinės fragmentavosi, o populiacija sparčiai mažėjo.

    Didžiausias smūgis rūšiai teko XX amžiuje, kai laukinėje gamtoje Prževalskio arklių liko vos pavienės grupės. Paskutinis plačiai cituojamas patvirtintas stebėjimas laukinėje gamtoje siejamas su 1969 metais Gobio dykumos regionu, po kurio rūšis gamtoje faktiškai buvo laikoma išnykusia.

    Kai laukinėje gamtoje Prževalskio arklių nebeliko, rūšies ateitis priklausė nuo nelaisvėje laikomų individų. Lemiamu momentu pasaulio zoologijos soduose ir veisimo programose buvo likę kelios dešimtys arklių, tačiau veisimuisi realiai prisidėjo tik 12 individų.

    Toks siauras genetinis „butelio kaklelis“ sukėlė ilgalaikių iššūkių: didesnę giminingo poravimosi riziką ir būtinybę itin tiksliai valdyti veisimo planus. Dėl to tarptautiniai veisimo registrai ir koordinuotos programos tapo esminiu įrankiu siekiant palaikyti genetinę įvairovę ir didinti populiaciją.

    Vienu svarbiausių atkūrimo centrų laikomas Prahos zoologijos sodas, prisidėjęs prie tarptautinių veisimo planų ir vėlesnių sugrąžinimo į gamtą projektų. Augant nelaisvėje laikomų arklių skaičiui, tapo įmanoma pereiti prie reintrodukcijos – rūšies grąžinimo į natūralias ar pusiau natūralias buveines.

    XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Prževalskio arkliai pradėti grąžinti į buvusias buveines Mongolijoje ir Kinijoje, taip pat perkelti į kitas teritorijas, kuriose galėjo formuotis laisvai gyvenančios bandos. Viena labiausiai aptariamų vietų Europoje – Černobylio uždaroji zona, kurioje dėl ribotos žmogaus veiklos susiformavo savotiška laukinės gamtos „sala“.

    Į Černobylio zoną Prževalskio arkliai perkelti 1998 metais, o vėliau stebėta, kad jie prisitaikė ir ėmė reguliariai veistis. Tyrėjai dažnai fiksuoja tipinę socialinę struktūrą: bandą sudaro eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o jų judėjimas ir būklė stebimi, be kita ko, fotospąstais.

    Vis dėlto ši teritorija nėra visiškai saugi. Karo veiksmai Ukrainoje ir jų padariniai paveikė ir laukinę gamtą, o pavojai kyla ne tik dėl trikdymo, bet ir dėl sprogmenų bei minų, kurios gali sužeisti gyvūnus net ir pasitraukus karinei technikai.

    Gamtosaugininkų vertinimu, Prževalskio arklio istorija pabrėžia, kaip greitai rūšis gali atsidurti ties išnykimo riba ir kaip ilgai užtrunka atkurti populiaciją. Tai taip pat primena, kad vien veisimo programų neužtenka – rūšies ateitis priklauso nuo saugių buveinių, nuoseklios stebėsenos ir stabilios aplinkos, ypač regionuose, kuriuos veikia karas ar spartūs žemėnaudos pokyčiai.

  • Seni obuolių skoniai grįžta: kurios senos obelų veislės atspariausios ir kaip jas auginti

    Seni obuolių skoniai grįžta: kurios senos obelų veislės atspariausios ir kaip jas auginti

    Senos veislės vėl madingos

    Senosios obelų veislės vėl grįžta į sodus ne vien dėl nostalgijos. Augintojai vis dažniau renkasi jas dėl natūralaus atsparumo šalčiui, karščiui ir daliai ligų, o tai ypač aktualu, kai orai tampa vis labiau nenuspėjami.

    Tokios veislės dažnai susiformavo per ilgą natūralios atrankos laikotarpį, todėl geriau pakelia temperatūrų svyravus ir kartais leidžia apsieiti su mažesniu augalų apsaugos priemonių kiekiu. Kartu tai ir būdas išsaugoti genetinę įvairovę, kuri praverčia ieškant atsparesnių sprendimų ateities sodams.

    Kodėl verta sodinti seną obelį

    Viena ryškiausių senųjų veislių savybių yra ilgaamžiškumas. Tinkamai prižiūrimos obelys gali derėti kelis dešimtmečius, todėl tai investicija ne vienam sezonui, o ilgam šeimos sodui.

    Ne mažiau svarbus ir skonis. Senos veislės dažnai pasižymi ryškesniu aromatu, didesne skonių įvairove ir tinka tiek desertui, tiek kepiniams ar sultims, nes jų rūgšties ir cukraus balansas skiriasi nuo dalies šiuolaikinių prekybinių veislių.

    „Jei nežinome, kaip išsaugoti senas veisles, jas tiesiog prarandame“, – sakė sodininkystės tyrėjas Sebastianas Przybyłko.

    Populiarios senos obelų veislės

    Tarp dažniausiai minimų senųjų veislių išsiskiria antonovka, vertinama dėl patikimo derėjimo ir ryškesnės rūgštelės. Jos vaisiai dažnai pasirenkami sultims, kepiniams ir perdirbimui, o pats medis laikomas pakankamai ištvermingu įvairioms augimo sąlygoms.

    Kita sodo klasika yra kosztela, kuri garsėja saldumu ir aromatu. Ji dažnai minima kaip desertinė veislė, o senesniuose soduose vertinama ir dėl prisitaikymo prie vietinio klimato.

    Kepinių mėgėjai dažnai renkasi pilkąją renetą, nes jos vaisių struktūra kepant geriau išlaiko formą. Tokios savybės svarbios šarlotėms ir kitiems kepiniams, kur norisi ne košės, o aiškesnės tekstūros.

    Ankstyvam sezonui tinka papiruočių tipo obelys, kurių vaisiai sunoksta vasaros pradžioje. Jos leidžia derlių ragauti anksčiau, tačiau paprastai prasčiau tinka ilgesniam laikymui, todėl svarbu planuoti vartojimą ir perdirbimą.

    Vertinamos ir retesnės aromatingos veislės, pavyzdžiui, malinovka, siejama su išraiškingu kvapu ir sultingumu. Kai kurios senos laikymui skirtos veislės būna kietesnės nuskynus, o geriausią skonį įgauna po kelių savaičių ar mėnesių laikymo.

    Derlius priklauso nuo apdulkinimo

    Planuojant senąjį sodą svarbu įvertinti apdulkinimą, nes nemaža dalis tradicinių obelų nėra savidulkės. Jei šalia nėra tinkamai tuo pačiu metu žydinčios kitos veislės, medis gali gausiai žydėti, bet derlius bus menkas.

    Apdulkinimą užtikrina vabzdžiai, todėl padeda ir kaimynystėje augančios obelys. Praktikoje patikimiausia sodinti bent dvi skirtingas veisles, kurių žydėjimo laikas sutampa, ir tuo pačiu prailginti derliaus laikotarpį nuo vasaros iki rudens.

    Renkantis sodinukus svarbu pasitikrinti veislės žydėjimo laiką, poskiepį ir atsparumo savybes. Specialistai taip pat pataria nepamiršti dirvos, vietos saulėtumo ir genėjimo, nes net ir ištvermingai veislei prasta agrotechnika gali smarkiai sumažinti derlių.