Tag: Genetinės ligos

  • EB – „drugelių liga“: itin reta genetinė liga, kai net prisilietimas gali sukelti žaizdas

    „Drugelių liga“ vadinama epidermolizė pūslelinė (EB) – itin reta genetinių ligų grupė, dėl kurios oda yra tokia trapi, kad net menkas prisilietimas, apkabinimas ar drabužio užmovimas gali baigtis pūslėmis ir žaizdomis.

    Apie kasdienybę su šia liga pasakoja 13-mečio Kajtko mama Beata Kwiatek, pabrėžianti paradoksą: norint apsaugoti vaiką nuo infekcijų ir komplikacijų, tenka atlikti procedūras – perverti pūsles, keisti tvarsčius, prižiūrėti žaizdas – kurios pačiam vaikui sukelia skausmą.

    EB nėra užkrečiama – ja neįmanoma užsikrėsti nei per prisilietimą, nei per įprastą kasdienį kontaktą. Vis dėlto išoriškai matomos žaizdos ir tvarsčiai dažnai kelia aplinkinių baimę, todėl ligą lydėti gali ir atstūmimas, stigma.

    Sunkesnės EB formos gali pažeisti ne tik odą, bet ir gleivines, o vienas tipų – distrofinė epidermolizė pūslelinė (DEB) – kai kuriais atvejais siejamas su vidaus organų komplikacijomis, pirštų sąaugomis, stemplės susiaurėjimu ir labai didele plokščialąstelinės odos karcinomos rizika.

    Kas yra epidermolizė pūslelinė

    EB – ultrareta genetiškai nulemta būklė, apimanti kelias skirtingas ligos formas. Bendra jų ypatybė – neįprastai didelis odos (o daliai pacientų – ir gleivinių) pažeidžiamumas: pūslės ir žaizdos atsiranda nuo nedidelių traumų ar trinties.

    Dėl to kasdieniai dalykai, kurių dauguma žmonių nė nepastebi – prisilietimas, apkabinimas, judesiai, drabužių dėvėjimas – sergančiajam gali tapti skausmingi. Oda neretai lyginama su drugelio sparnais – tokia plona ir jautri ji būna.

    Stigmatizacija: žaizdos gyja lengviau nei atstūmimas

    Tekste cituojama vaikų dermatologė prof. Aleksandra Lesiak atkreipia dėmesį, kad išvaizdžios žaizdos ir tvarsčiai kai kuriems žmonėms sukelia klaidingas asociacijas su užkrečiamomis ligomis. Tai gali tapti atmetimo priežastimi, nors EB yra genetinė.

    Gydytoja pabrėžia, kad žaizdas galima gydyti tvarsčiais ir vis modernesnėmis terapijomis, tačiau emocinės pasekmės, kurias palieka atstūmimas, kartais būna dar sunkiau „užgydomos“.

    Gydymas ir pagalbos poreikis

    Lenkijoje distrofinės EB gydymas vis dar daugiausia remiasi simptomų kontrole: žaizdų priežiūra, skausmo ir niežėjimo malšinimu, infekcijų prevencija, reabilitacija ir mitybos palaikymu. Net ir atsirandant naujoms galimybėms, kasdienė kruopšti odos priežiūra išlieka būtina.

    Minima, kad Europos Sąjungoje šiuo metu registruoti du vaistai, skirti vietiniam žaizdų gydymui sergant DEB – jų tikslas yra paspartinti ir pagerinti žaizdų gijimą, tačiau jie nepakeičia nuolatinės odos priežiūros.

    Taip pat pabrėžiama, kad pacientams reikia ne tik žaizdų gydymo: svarbus koordinuotas daugiadalykis priežiūros modelis, vienodesnė prieiga prie tinkamų tvarsčių, galimybė gauti registruotas ligos eigą keičiančias terapijas, taip pat parama tėvams ir globėjams.

    Tekste nurodoma, kad Lenkijoje EB serga apie 200–500 žmonių, tačiau dėl ligos retumo ir sudėtingumo net ir pavieniams pacientams labai svarbus aiškus, nuoseklus pagalbos kelias.

  • Genų redagavimas keičia taisykles: ar tikrai artėja laikai, kai „užsisakysime“ vaikus?

    Genų redagavimas keičia taisykles: ar tikrai artėja laikai, kai „užsisakysime“ vaikus?

    Genų redagavimo technologijos, ypač CRISPR-Cas9 ir naujesni metodai, tokie kaip bazinė redakcija, per kelerius metus iš laboratorijų persikėlė į realios medicinos lauką. Tai atveria galimybes gydyti kai kurias sunkias genetines ligas, tačiau kartu aštrina klausimą, kur baigiasi gydymas ir prasideda žmogaus „tobulinimas“.

    Diskusijos epicentre atsiduria ne vien techninis gebėjimas pakeisti DNR, bet ir etika bei teisė. Vis dažniau klausiama, kokias genetines korekcijas būtų galima toleruoti, kieno interesais jos būtų daromos ir kas turėtų teisę priimti sprendimus už dar negimusį žmogų.

    Kas iš tiesų yra CRISPR?

    DNR dažnai vadinama organizmo instrukcija, o genų redagavimas primena bandymą tikslinti jos „tekstą“. CRISPR-Cas9 leidžia tiksliai nukreipti molekulinį įrankį į pasirinktą genomo vietą, ją perkirpti ir pasinaudojus ląstelės taisymo mechanizmais pakeisti seką.

    Vis dėlto žmogaus genomas nėra paprastas dokumentas, kurį galima be pasekmių redaguoti eilutė po eilutės. Genai veikia tarpusavyje, jų raiška priklauso nuo amžiaus, aplinkos ir daugybės biologinių procesų, todėl ta pati korekcija skirtingomis sąlygomis gali duoti nevienodus rezultatus.

    Pastaraisiais metais didelio dėmesio sulaukė bazinė redakcija, kuri kai kuriais atvejais leidžia pakeisti vieną „raidę“ DNR neperkerpant abiejų grandinių. Tai teoriškai mažina dalį rizikų, bet nepašalina esminių klausimų dėl nepageidaujamų pokyčių ir ilgalaikių padarinių.

    Gydymas ir paveldimi pokyčiai

    Kalbant apie genų redagavimą svarbu atskirti dvi kryptis. Viena jų yra somatinė terapija, kai koreguojamos konkretaus paciento ląstelės, pavyzdžiui, kraujo ar kepenų, ir pokyčiai paprastai nepersiduoda jo vaikams.

    Kita kryptis yra gemalinės linijos redagavimas, kai keičiama embriono DNR taip, kad pokytis galėtų būti paveldimas ateities kartų. Būtent šis scenarijus kelia didžiausią kontroversiją, nes sprendimas tampa praktiškai negrįžtamas ir jo pasekmes patirtų žmonės, kurie negalėjo duoti sutikimo.

    Net ir tais atvejais, kai šeima baiminasi perduoti viengenę sunkią ligą, alternatyva gali būti embrionų genetinis ištyrimas pagal pagalbinio apvaisinimo procedūras. Tokiu atveju pasirenkamas embrionas be konkrečios mutacijos, o DNR tiesiogiai neredaguojama.

    Reali pažanga: personalizuota terapija kūdikiui

    Genų redagavimas jau turi pavyzdžių, kurie rodo praktinį potencialą medicinoje. Plačiai aptartas atvejis, kai kūdikiui su itin retu ir gyvybei pavojingu fermento trūkumu buvo pritaikyta individualiai sukurta genų korekcijos terapija.

    Ši istorija svarbi tuo, kad kalbama apie jau gimusio paciento gydymą, o ne apie embriono keitimą siekiant sukurti pageidaujamas savybes. Ankstyvi rezultatai gali atrodyti viltingi, tačiau gydytojai tokiais atvejais pabrėžia, kad būtina ilgalaikė stebėsena ir kruopštus saugumo vertinimas.

    Tokio tipo sprendimai rodo kryptį, kur genų redagavimas gali tapti gyvybę gelbstinčiu įrankiu, ypač retų ligų srityje. Tačiau tai nėra įrodymas, kad jau mokame patikimai suplanuoti žmogaus raidą ar „užprogramuoti“ sudėtingas savybes.

    Embrionų redagavimas ir didžiausios rizikos

    Eksperimentai su žmogaus embrionais laboratorinėmis sąlygomis rodo, kad technologiškai vis daugiau kas tampa įmanoma. Vis dėlto atstumas nuo eksperimento iki klinikinės procedūros yra milžiniškas, nes reikia ne tik redaguoti DNR, bet ir užtikrinti, kad pokytis nepakenks vystymuisi, vaisingumui ir sveikatai po dešimtmečių.

    Viena didžiausių problemų yra mozaikiškumas, kai redagavimas paveikia ne visas embriono ląsteles. Tokiu atveju gali susiformuoti organizmas, kurio dalis ląstelių turi pakeistą DNR, o dalis išlieka nepakeista, todėl rezultatus sunku prognozuoti.

    Taip pat išlieka nepageidaujamų pakitimų kituose genomo regionuose rizika. Net jei koreguojamas, atrodytų, naudingas variantas, jis gali turėti šalutinių padarinių, kurie trumpuose bandymuose neatsiskleidžia.

    Kinijos atvejis, pakeitęs diskusiją

    Genų redagavimo istorijoje lūžiu tapo 2018 metais paskelbtas atvejis, kai mokslininkas pranešė apie dviejų mergaičių gimimą po to, kai embrionuose buvo redaguotas genas, siejamas su jautrumu kai kuriems ŽIV variantams. Šis eksperimentas sulaukė itin griežto tarptautinio pasmerkimo.

    „Ši istorija tapo įspėjimu, kad technologinis gebėjimas dar nereiškia moralinės teisės taikyti metodą klinikoje“, – sakė bioetikos ekspertai, vertinę atvejį po kilusio skandalo.

    Kritika buvo susijusi su būtinybės stoka, neaiškiu saugumu ir tuo, kad sprendimas buvo priimtas už žmones, kurie negalėjo duoti informuoto sutikimo. Be to, potencialūs padariniai galėtų paveikti ir jų būsimus vaikus, jei pokyčiai būtų paveldimi.

    Ar įmanoma „užsisakyti“ savybes?

    Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie akių spalvą, ūgį ar intelektą, tačiau dauguma tokių savybių yra daugiagenės ir stipriai priklauso nuo aplinkos. Tai reiškia, kad net teoriškai redaguojant kelis ar keliasdešimt genų, rezultatas būtų ne garantija, o rizikinga prognozė.

    Praktiškai arčiau realybės šiuo metu yra ne embrionų redagavimas, o genetinis embrionų ištyrimas ir rizikų vertinimas. Tokie vertinimai gali padėti spręsti dėl kai kurių ligų tikimybės, tačiau jie nėra tikslus būsimų gebėjimų ar charakterio numatymas.

    Kartu auga ir socialinė įtampa: jei brangios procedūros būtų prieinamos tik turtingiausiems, nelygybė galėtų įgyti naują, biologinį matmenį. Tai keltų riziką, kad genetikos pažanga bus suvokiama kaip dar vienas būdas įsigyti pranašumą, o ne kaip visuomenės sveikatos priemonė.

    Teisė ir ribos, kurios dar neaiškios

    Daugelis valstybių šiandien taiko griežtus ribojimus embrionų redagavimui, jei tikslas būtų gimdymas, o ne moksliniai tyrimai. Tačiau reguliavimas skirtingose šalyse nevienodas, todėl išlieka rizika, kad atsiras „pilkųjų zonų“ ir medicininio turizmo.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien draudimų nepakanka, nes technologijos vystosi greičiau nei įstatymai. Vis svarbesnė tampa skaidrumo, atsakomybės, tarptautinio suderinimo ir ilgalaikės stebėsenos sistema, kad sprendimai nebūtų palikti rinkos spaudimui ar pavienių entuziastų ambicijoms.

    Šiandien atsakymas į klausimą, ar žmonės netrukus galės projektuoti savo vaikus, yra dviprasmis. Genetikos įrankiai jau keičia mediciną, bet saugus, prognozuojamas ir etiškai priimtinas embrionų redagavimas siekiant pasirinktų savybių vis dar išlieka tolima perspektyva.

  • Kai gydymo nėra, tėvai patys pajudina mokslą: retų ligų kaina ir peticija valdžiai

    Retos ligos po vieną pasitaiko nedažnai, tačiau bendrai jos paliečia milžinišką žmonių skaičių: vien Lenkijoje su jomis gyvena apie 3 000 000 gyventojų, o pasaulyje – apie 300 000 000. Daliai šeimų diagnozė reiškia ne gydymo pradžią, o ilgą kelią, kuriame tėvai patys ieško mokslininkų, laboratorijų ir lėšų tyrimams.

    Tokį realybės pjūvį išryškina kampanija „Każdy zna kogoś, kto ma TO COŚ“, inicijuota „MEK2 Research Foundation“ ir parengta kartu su „dentsu Creative“. Jos tikslas – atkreipti dėmesį, kad be kryptingo finansavimo retų ir ypač retų ligų tyrimai dažnai lieka pavienių iniciatyvų, o ne nuoseklios valstybės politikos dalimi.

    Kampanija taip pat remia peticiją „Nauka ratuje życie“, adresuotą Lenkijos Sveikatos ministerijai bei Mokslo ir aukštojo mokslo ministerijai. Joje prašoma sukurti ilgalaikį, stabilų retų ir ultraretų ligų mokslinių tyrimų finansavimo kelią, kad projektai nepriklausytų vien nuo vienkartinių konkursų ar epizodinių paramos bangų.

    Retų ligų srityje laikas turi ypatingą vertę: kuo anksčiau nustatoma genetinė ar metabolinė priežastis, tuo daugiau galimybių sulėtinti ligos progresą, sumažinti komplikacijas ar pritaikyti tikslines terapijas. Vis dėlto daugeliui diagnozuotų pacientų tinkamo gydymo nėra, o klinikiniai tyrimai gali būti vienintelė viltis.

    Praktikoje tai reiškia, kad šeimos dažnai tampa ne tik globėjais, bet ir projekto vadovais: buria pacientų bendruomenes, ieško tarptautinių ekspertų, derina duomenų dalijimosi ir bioetikos klausimus. Pastaraisiais metais didesnį pagreitį suteikia genomo sekoskaita ir vis plačiau taikoma duomenų analizė, įskaitant DI sprendimus, tačiau be tvaraus finansavimo šios galimybės ne visada pasiekia pacientus.

    Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikės programos retoms ligoms yra svarbios ne tik kuriant naujus vaistus, bet ir stiprinant diagnostiką, registrus, biobankus bei klinikinių tyrimų infrastruktūrą. Būtent tokia sistema, o ne pavieniai projektai, leidžia greičiau perkelti mokslo rezultatus į realią gydymo praktiką.

    Nors kampanija skirta Lenkijos institucijoms, jos žinutė universali: kai rinkos logika nustumdo retesnes diagnozes į paraštes, pacientų artimieji vis dažniau tampa varomąja jėga, kuri verčia judėti ir mokslą, ir politiką. Tvarus finansavimas čia tampa ne prabanga, o mechanizmu, nuo kurio tiesiogiai priklauso žmonių gyvenimai.

  • Mokslininkai aptiko spermos mutacijų karą: rizika auga su amžiumi, bet ne viskas taip paprasta

    Spermatozoidų varžybos dėl išlikimo prasideda dar jiems nesusiformavus. Nauji duomenys rodo, kad vyro sėklidėse mutavusios kamieninės ląstelės gali įgyti pranašumą prieš kitas ir pamažu „užkariauti“ didesnę audinio dalį. Mokslininkų teigimu, šis paslėptas procesas gali būti gerokai platesnis, nei manyta anksčiau.

    Tyrėjai analizavo 24–75 metų vyrų spermos mėginius ir taikė itin tikslią DNR sekoskaitos metodiką „NanoSeq“. Jie ieškojo mutacijų, kurios pasitaiko dažniau, nei būtų tikėtina atsitiktinai, nes tai gali reikšti, kad tam tikros mutavusios ląstelių linijos sėklidėse išstumia kitas. Tokia konkurencija vadinama teigiama atranka, kai biologinį pranašumą turinčios ląstelės plinta sparčiau.

    Rezultatai parodė daugiau nei 35 000 mutacijų baltymus koduojančiose genų srityse. 40 genų aptikta teigiamos atrankos požymių, o 31 iš jų anksčiau nebuvo sieti su tokio tipo ląstelių konkurencija vyriškoje gemalinėje linijoje. Dalis naujai išryškėjusių genų siejami su paveldimomis ligomis, o dalis persidengia su žinomais su vėžiu susijusiais genais.

    Ypač išsiskyrė mutacijų, kurios anksčiau aptiktos vaikams, turintiems raidos sutrikimų, dažnis. Tyrimo duomenimis, spermos mėginiuose jos pasitaikė apie 66 kartus dažniau, nei būtų prognozuojama pagal įprastą mutacijų atsiradimo foną. Tai sustiprina prielaidą, kad dalis mutacijų ne šiaip atsiranda, bet ir yra „palaikomos“ ląstelių konkurencijos sėklidėse.

    Mokslininkai taip pat įvertino mutacijų kaupimosi spartą: vidutiniškai apie 1,67 mutacijos per metus. Pagal jų skaičiavimus, apie 30 metų amžiaus maždaug 2 proc. spermatozoidų galėtų turėti tikėtinai žalingą mutaciją, o apie 70 metų šis rodiklis galėtų didėti iki maždaug 4,5 proc. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tiesioginė tikimybė susilaukti vaiko su genetiniu sutrikimu.

    Tam, kad mutacija turintis spermatozoidas paveiktų palikuonį, jis pirmiausia turi apvaisinti kiaušialąstę, o embrionas turi sėkmingai vystytis. Dalis mutacijų gali mažinti apvaisinimo tikimybę arba lemti ankstyvus nėštumo nutrūkimus, todėl realus ryšys tarp mutacijų spermoje ir genetinių sutrikimų dažnio naujagimiams išlieka ne iki galo aiškus. Tyrimo autoriai akcentuoja, kad svarbiausia žinia yra pati natūralios atrankos apimtis vyro gemalinėje linijoje ir tai, kaip ji gali keisti spermos genetinę sudėtį bėgant metams.

  • Milano biotechnologijų startuolis „Aptadir Therapeutics“ pritraukė 45 mln. eurų: kam bus skirti pinigai?

    Milano biotechnologijų startuolis „Aptadir Therapeutics“ pritraukė 45 mln. eurų: kam bus skirti pinigai?

    Milane įsikūrusi biotechnologijų bendrovė „Aptadir Therapeutics“ pranešė užbaigusi 45 mln. eurų pradinės stadijos investicijų raundą. Pasak įmonės, tai vienas didžiausių tokio tipo finansavimo sandorių Italijos sveikatos technologijų sektoriuje ir vienas ryškiausių ankstyvos stadijos raundų Europoje.

    Investicijų raundui vadovavo Londone įsikūręs gyvybės mokslų rizikos kapitalo fondas 4BIO Capital. Prie finansavimo taip pat prisidėjo ankstyvasis investuotojas Extend ir Italijos nacionalinis technologijų perdavimo centras biotechnologijų ir farmacijos srityse.

    Prie raundo prisijungė ir kiti investuotojai, tarp jų CDP Venture Capital, XGEN Venture ir CE-Ventures. Tokia investuotojų sudėtis rodo, kad rinka aktyviai ieško ankstyvos stadijos projektų, galinčių sukurti naujos kartos terapijas retoms ligoms ir onkologijai.

    „Aptadir Therapeutics“ šiuo metu dirba ikiklinikinėje stadijoje ir kuria naują RNR inhibitorių klasę, skirtą nutildyti defektinius genus. Tokios technologijos gali būti pritaikomos genetinėms ligoms, taip pat vėžio formoms, kurioms iki šiol trūksta veiksmingų gydymo alternatyvų.

    Bendrovės kuriama platforma remiasi tarptautinės mokslininkų grupės darbais RNR ir DNR biologijos, genetinių sutrikimų, leukemijos bei imunoterapijos srityse. Įmonė pabrėžia, kad projektų kryptys atrinktos atsižvelgiant į didelį nepatenkintą medicininį poreikį ir aiškų kelią iki klinikinių tyrimų.

    Pirmasis prioritetinis taikinys yra trapaus X chromosomos sindromas, genetinė būklė, susijusi su intelekto negalia, mokymosi sunkumais ir raidos sutrikimais. Tokios indikacijos biotechnologijų rinkoje dažnai laikomos sudėtingomis dėl biologinių mechanizmų ir klinikinių baigčių matavimo, todėl investuotojų dėmesys signalizuoja apie pasitikėjimą pasirinkta moksline strategija.

    Gautos lėšos bus skirtos terapijų portfelio vystymui ir programų pastūmėjimui link klinikinių tyrimų. Praktikoje tai reiškia papildomus ikiklinikinius efektyvumo bei saugumo tyrimus, gamybos procesų paruošimą ir reguliacinės strategijos stiprinimą, kad kandidatai galėtų pasiekti pirmuosius tyrimus su žmonėmis.

    „Šio investicijų raundo mastas atspindi mūsų technologijos potencialą ir tarptautinės mokslininkų komandos kokybę. Su investuotojų palaikymu galime kurti vaistų kandidatų portfelį, turintį galimybių atkurti genetinius kelius, kurie dešimtmečius buvo laikomi negrįžtamai nutildytais“, – sakė bendrovės įkūrėjas ir vadovas Giovanni Amabile.

    Ankstyvos stadijos biotechnologijų investicijos pastaraisiais metais Europoje tapo selektyvesnės, tačiau dideli raundai dažniausiai tenka platforminėms technologijoms, galinčioms generuoti kelias programas skirtingoms ligoms. „Aptadir Therapeutics“ atvejis atitinka šią kryptį, nes įmonė akcentuoja ne vieną produktą, o platesnį terapijų kūrimo pagrindą.

  • Pirmi simptomai atrodo kaip nuovargis, bet diagnozė gąsdina: Friedreicho ataksija atima jėgas

    Pirmi simptomai atrodo kaip nuovargis, bet diagnozė gąsdina: Friedreicho ataksija atima jėgas

    Friedreicho ataksija yra reta paveldima genetinė liga, kuri palaipsniui pažeidžia nervų sistemą ir ilgainiui gali smarkiai apriboti judėjimą. Dažniausiai ji prasideda vaikystėje ar paauglystėje, tačiau pirmieji požymiai neretai būna neryškūs ir lengvai supainiojami su paprastu nuovargiu.

    Ligą lemia FXN geno pokytis, dėl kurio organizmas pagamina per mažai frataksino baltymo. Šis baltymas būtinas normaliam mitochondrijų darbui, todėl sutrikus energijos gamybai ypač nukenčia nervų ląstelės ir širdies raumuo.

    Vienas ankstyviausių signalų dažniausiai yra pusiausvyros sutrikimai ir vis dažnesni kluptelėjimai, atsirandantys net be aiškios priežasties. Vėliau gali ryškėti koordinacijos problemos, raumenų silpnumas, pasunkėjęs ėjimas, o daliai pacientų atsiranda ir kalbėjimo sutrikimų.

    Friedreicho ataksija paveikia ne tik neurologinę sistemą. Ligai progresuojant dažnai išsivysto širdies komplikacijos, ypač kardiomiopatija, be to, daliai žmonių gali pasireikšti ir cukrinis diabetas, todėl stebėjimas paprastai apima ne vieno specialisto priežiūrą.

    Diagnozė nustatoma įvertinus klinikinius požymius, neurologinį ištyrimą ir patvirtinus genetiniu tyrimu. Papildomai gali būti atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, nervų laidumo ir raumenų tyrimai, taip pat širdies būklės vertinimas, nes ankstyvas komplikacijų aptikimas keičia stebėjimo ir gydymo planą.

    Ši liga šiuo metu laikoma neišgydoma, todėl gydymas orientuotas į simptomų kontrolę, funkcijų išsaugojimą ir gyvenimo kokybės gerinimą. Didžiausią reikšmę turi nuosekli reabilitacija, kineziterapija, pagalbinės judėjimo priemonės, o širdies ir medžiagų apykaitos sutrikimai gydomi pagal atskiras indikacijas.

    Gydytojai pabrėžia, kad delsimas dažnai kainuoja prarastą laiką, nes ligos eiga paprastai būna lėta, bet progresuojanti. Jei vaikas ar jaunas žmogus ima dažnai griuvinėti, prastėja koordinacija, atsiranda neįprastas nuovargis ar pastebimi širdies simptomai, verta kuo anksčiau kreiptis į šeimos gydytoją ir neurologą.