Tag: Genomas

  • Mokslininkai aptiko kojotų DNR čihuahua genuose: pėdsakai siekia šimtus kartų atgal

    Čihuahua – vieni mažiausių pasaulio šunų – turi netikėtą laukinį giminaitį: jų genome aptikta kojotų DNR pėdsakų. Tyrėjai teigia, kad tai ne šiuolaikinės mišrūnystės rezultatas, o labai senos genetinės istorijos fragmentai.

    Kaip rašo „ZME Science“, išvados gautos pasitelkus naują metodą, leidžiantį itin tiksliai nustatyti, iš kur kilusios atskiros genomo atkarpos ir kada jos galėjo patekti į šunų protėvių liniją. Tokie įrankiai padeda atsekti genetinę praeitį per šimtus kartų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rasti fragmentai yra labai maži – tai svarbus signalas. Jei čihuahua būtų neseniai susikryžminę su kojotais, tikėtina būtų aptikta didesni, lengviau atpažįstami DNR „gabalai“.

    Tyrimo autoriai šį radinį sieja su platesne Šiaurės Amerikos šunų istorija: dar iki europiečių kolonizacijos žemyne gyvenę šunys galėjo būti susiję su vietinėmis bendruomenėmis ir tam tikrais atvejais kryžmintis su laukiniais kojotais.

    Kaip aptikti seną genetinį pėdsaką

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto mokslininko Helgi Hilmarssono, pasitelkė mašininį mokymąsi ir analizavo 191 šuninių (tarp jų – vilkų, kojotų ir įvairių šunų veislių) genomą. Tuomet metodas pritaikytas dar 531 šuns genomui.

    Toks „lokalios kilmės nustatymo“ (angl. local ancestry inference) principas skiriasi nuo bendrų procentinių įverčių: vietoj klausimo, kokia dalis genomo yra vienos ar kitos kilmės, ieškoma tikslių vietų, kuriose slypi konkrečios kilmės DNR atkarpos.

    Mokslininkai aiškina, kad bėgant kartoms DNR nuolat „persimaišo“ – tai rekombinacija, kai chromosomose vyksta apsikeitimai atkarpomis. Dėl to senų protėvių palikimas pamažu suskaidomas į vis trumpesnius fragmentus, kuriuos aptikti tampa vis sunkiau.

    Ryšys su prieškolumbiniais Amerikos šunimis

    Tyrime paminėta, kad dar prieš europiečių atvykimą į Ameriką vietinės bendruomenės augino šunis įvairiems tikslams – nuo medžioklės iki darbo ir draugijos. Kai kurie šių šunų, kaip spėjama, galėjo kryžmintis su kojotais, nors tikslus mechanizmas – ar tai vyko natūraliai, ar buvo sąmoningai skatinama – išlieka neaiškus.

    Greta čihuahua mokslininkai analizavo ir kitos su Meksikos prieškolumbinėmis kultūromis siejamos veislės – ksuloickvintlio (Meksikos plikojo šuns) – genetinę sudėtį. Vieno šios veislės šuns genome aptikta apie 4,03 proc. DNR atkarpų, susijusių su Arkties šunimis.

    Toks radinys gali skambėti netikėtai, tačiau ankstesni genetiniai tyrimai yra rodę, kad prieš europiečių kontaktą Amerikoje gyvenę šunys buvo artimi šiuolaikinių arktinių veislių protėviams, atkeliavusiems iš Sibiro kartu su žmonėmis.

    Ką šis radinys keičia čihuahua istorijoje

    Iki šiol dažnai kartota, kad čihuahua senosios šaknys siekia daugiau nei 1 000 metų ir yra susijusios su prieškolumbine Meksika, o moderni veislė galutinai susiformavo XIX amžiaus viduryje. Vis dėlto ankstesnis genetinis tyrimas, publikuotas 2018 metais žurnale „Science“, buvo parodęs, kad ikikolonijiniai Amerikos šunys kilo iš Sibiro linijos, o po kolonizacijos didelė dalis vietinių šunų genetinio paveldo buvo išstumta atvežtinių šunų.

    Dabartinis darbas rodo, kad dalis to beveik išnykusio paveldo vis dėlto išliko – o čihuahua aptikti kojotų DNR fragmentai tampa dar vienu užuominu apie sudėtingą šunų ir laukinių šuninių istoriją Amerikoje.

    Tyrėjai pripažįsta, kad tokio tipo analizės turi ribojimų ir ne visada leidžia tiksliai pasakyti, kada konkrečiai įvyko susimaišymas. Vis dėlto pats faktas, kad senoviniai kontaktai gali būti „įrašyti“ mažuose DNR fragmentuose, parodo, kiek daug istorijos dar slepiasi gyvūnų genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

  • Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojai turi vieną sudėtingiausių nervų sistemų gyvūnų pasaulyje, o naujas tyrimas siūlo netikėtą galimą paaiškinimą: lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ne patys genai, o tai, kaip jie „išdėstyti“ ir sąveikauja trimatėje DNR struktūroje.

    Mokslininkai žurnale „Nature Communications“ paskelbė analizę, kurioje teigiama, kad galvakojų evoliucijoje įvyko didelės DNR reorganizacijos. Tokie pokyčiai, anot tyrėjų, galėjo vykti prieš šimtus milijonų metų ir pakeisti genų tarpusavio ryšius.

    Nors DNR dažnai vaizduojama kaip dviguba spiralė, ląstelėje ji būna labai tankiai supakuota ir susukta į trimatę struktūrą. Dėl to net ir toli vienas nuo kito DNR sekoje esantys fragmentai gali fiziškai susiliesti, o tai daro įtaką, kurie genai įsijungia, kada ir kaip stipriai.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Theos Rogers iš Vienos universiteto, nagrinėjo, kaip tokia erdvinė genomo organizacija galėjo kisti galvakojų (aštuonkojų, kalmarų ir sepijų) evoliucijoje, lygindama DNR struktūrą su genų aktyvumo ypatybėmis.

    Kas rasta galvakojų genomuose

    Analizė parodė, kad šiuolaikinių galvakojų protėviai iš Coleoidea grupės patyrė reikšmingus genetinės medžiagos persitvarkymus. Didelės chromosomų atkarpos persikėlė ir susijungė nauja konfigūracija, todėl anksčiau „nutolę“ DNR regionai įgijo galimybę tiesiogiai sąveikauti.

    Toks perstatymas galėjo pakeisti genų aktyvumo reguliavimą ir atverti naujų biologinės raidos galimybių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip reguliacinį „susipynimą“ – kai tarp skirtingų genomo dalių susiformuoja vis sudėtingesni ryšių tinklai.

    Stabilios „domenų“ ribos ir kintančios DNR kilpos

    Tyrime išskiriamos dvi skirtingai besielgiančios erdvinės DNR struktūros. Didesni organizaciniai vienetai – chromatino domenai – evoliucijos eigoje išliko palyginti stabilūs ir, tikėtina, veikia kaip savotiški genomo „skyriai“, padedantys palaikyti tvarką.

    O štai mažesnės struktūros, vadinamos chromatino kilpomis, pasirodė esančios gerokai labiau kintančios. Jos sujungia tolimas DNR atkarpas ir sudaro sąlygas joms veikti viena kitą; kilpų išsidėstymas skiriasi tarp rūšių, audinių ir net skirtingų organizmo raidos etapų.

    Galimas ryšys su išskirtinėmis aštuonkojų smegenimis

    Ypač svarbi detalė – nemažai nustatytų sąveikų aptikta šalia genų, siejamų su nervų sistemos vystymusi ir funkcijomis. Tai leidžia manyti, kad DNR erdvinės organizacijos pokyčiai galėjo prisidėti prie neįprastai sudėtingų galvakojų „smegenų“ evoliucijos.

    Aštuonkojų nervų sistema ryškiai skiriasi nuo stuburinių: didelė dalis neuronų yra čiuptuvuose, todėl galūnės gali apdoroti informaciją ir atlikti sudėtingus veiksmus gana nepriklausomai nuo centrinio smegenų mazgo. Tyrimas siūlo, kad tokiai architektūrai galėjo padėti susiformuoti būtent senovinė genomo pertvarka, pakeitusi genų reguliavimo ryšius.

  • Mokslininkai rado itin „minimalų“ mikrobą: jo genomas toks mažas, kad verčia perrašyti gyvybės ribas

    Mokslininkai rado itin „minimalų“ mikrobą: jo genomas toks mažas, kad verčia perrašyti gyvybės ribas

    Mokslininkai, tirdami jūrų planktoną prie Šimodos krantų Japonijoje, aptiko itin neįprastą mikroorganizmą, kurio genomas yra vienas mažiausių, kada nors rastų. Radinys verčia iš naujo kelti klausimą, kur baigiasi ląstelinė gyvybė ir prasideda į virusus panašios būsenos.

    Naujai aprašyta archėja pavadinta Sukunaarchaeum mirabile. Ji buvo nustatyta ne iš karto mikroskopu, o iš genetinės medžiagos analizės, kai tyrėjai rinko vienaląstį jūrų planktoną Citharistes regius ir nagrinėjo su juo susijusius mikrobus.

    Kodėl šis genomas toks svarbus?

    Tyrėjai aptiko DNR žiedą, sudarytą maždaug iš 238 000 bazių porų. Toks skaičius yra neįprastai mažas net mikroorganizmų pasaulyje, o kai kurių virusų genomai, paradoksalu, būna didesni.

    Genomo dydis pats savaime dar nepasako visko, tačiau šiuo atveju svarbiausia tai, ko jame trūksta. Analizė rodo beveik visišką atpažįstamų metabolinių kelių stoką, vadinasi, organizmas greičiausiai negali savarankiškai pasigaminti energijos ir būtinų junginių.

    Gyvybė ar viruso analogas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad klasikinėje biologijoje esminis kriterijus yra gebėjimas daugintis ir išlaikyti genetinę informaciją, tačiau taip pat svarbus savarankiškumas. Šis organizmas, sprendžiant iš genomo, išlaikė daug mechanizmų, reikalingų kopijuoti savo DNR ir gaminti baltymus, bet prarado daugelį funkcijų, susijusių su medžiagų apykaita.

    „Beveik visiškas atpažįstamų metabolinių kelių nebuvimas rodo, kad jis negali išgyventi savarankiškai ir nesuteikia akivaizdžios metabolinės naudos šeimininkui“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tokie požymiai primena kraštutinę priklausomybę nuo šeimininko, kuri būdinga kai kurioms simbiozėms. Vis dėlto šiuo atveju tyrėjai svarsto ir parazitizmo scenarijų, nes dalis genomo, kaip nurodoma publikacijoje, skirta dideliems membraniniams baltymams, galintiems padėti prisitvirtinti ar įsiskverbti į šeimininko ląsteles.

    Ką tai gali reikšti evoliucijai?

    Biologijoje žinoma, kad ilgalaikė gyvenimo kartu raida dažnai lemia genomo mažėjimą: organizmas praranda genus, jei jų funkcijas gali „pasiskolinti“ iš šeimininko. Panašūs procesai aptariami ir aiškinant, kaip atsirado mitochondrijos, kurios kadaise buvo laisvai gyvenusios bakterijos, o vėliau tapo neatsiejama sudėtingų ląstelių dalimi.

    Sukunaarchaeum mirabile iškelia papildomą klausimą, kiek toli gali nueiti toks supaprastėjimas, kad ląstelė vis dar būtų laikoma savarankišku organizmu. Jei hipotezė apie parazitinį gyvenimo būdą pasitvirtintų, tai būtų itin retas atvejis archėjų pasaulyje, kur tokių pavyzdžių iki šiol beveik nefiksuota.

    Tyrimas publikuotas žurnale Current Biology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni žingsniai bus nukreipti į tiesioginį organizmo stebėjimą ir ryšio su šeimininku patikslinimą, nes vien genomo duomenų neužtenka galutinėms išvadoms apie jo gyvenimo būdą ir poveikį ekosistemai.

  • Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Nors dauguma DNR molekulių iš tiesų sudaro klasikinę dvigubą spiralę, tai nėra vienintelė įmanoma jos forma. Tam tikromis sąlygomis genetinės medžiagos atkarpos gali susisukti į sudėtingesnes erdvines konfigūracijas, vadinamas nekanoninėmis struktūromis. Ilgą laiką manyta, kad tai tik laboratorinė įdomybė, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, jog jos susidaro ir gyvose žmogaus ląstelėse.

    Viena geriausiai ištirtų nekanoninių formų yra G-kvadrupleksas. Jis formuojasi genuose ir kitose DNR vietose, kur gausu guanino: vietoj įprastų bazių porų keturios guanino molekulės susijungia į stabilias, sluoksniuotas struktūras. Tokie dariniai dažnai aptinkami šalia genų, susijusių su ląstelių augimu, taip pat telomeruose, kurie saugo chromosomų galus nuo irimo ir pažeidimų.

    Kita išskirtinė DNR konfigūracija siejama su citozinu. Mokslininkai ilgai abejojo, ar ji gali egzistuoti gyvoje ląstelėje, nes atrodė stabili tik specifinėmis laboratorinėmis sąlygomis. Situacija pasikeitė atsiradus tiksliau šioms struktūroms atpažinti pritaikytiems metodams, leidusiems pamatyti, kad jos iš tiesų pasirodo žmogaus ląstelės branduolyje.

    Įdomu tai, kad tokios struktūros dažnai nėra pastovios. Jos gali susidaryti ir išnykti, tikėtina, priklausomai nuo to, kokių procesų tuo metu reikia ląstelei, pavyzdžiui, kai aktyviai perrašoma genetinė informacija arba vyksta DNR kopijavimas. Tai sustiprina prielaidą, kad nekanoninės formos nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o viena iš reguliavimo grandžių.

    Tyrimai taip pat aprašo ir daugiau neįprastų DNR „architektūrų“, tarp jų tripletas spiralės, segtukus primenantys susilankstymai ar kryžminės grandinių sąveikos. Tokios konfigūracijos formuojasi dėl specifinių nukleotidų sekų ir vietinių DNR susisukimo pokyčių. Vis dažniau akcentuojama, kad jos gali veikti kaip biologiniai jungikliai, keičiantys baltymų priėjimą prie DNR ir taip lemiantys, kurie genai bus įjungti, o kurie liks nutildyti.

    Būtent ryšys su genų aktyvumo kontrole kelia didžiausią susidomėjimą medicinoje. Kai neįprastos struktūros susiformuoja netinkamu metu ar netinkamoje vietoje, jos gali prisidėti prie genomo nestabilumo ir padidinti mutacijų tikimybę. Tai siejama su didesne kai kurių vėžio formų ir dalies neurologinių sutrikimų rizika, todėl šios struktūros tiriamos ir kaip galimi naujų vaistų taikiniai.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija kurti molekules, kurios galėtų selektyviai stabilizuoti arba, priešingai, slopinti konkrečias DNR struktūras. Tokiu būdu būtų galima netiesiogiai paveikti ligos eigai svarbių genų veiklą, nekeičiant pačios DNR sekos. Nors iki plačios klinikinės praktikos dar reikia daug patikros, mokslininkai tokį požiūrį vertina kaip perspektyvų kelią tikslesnei, labiau personalizuotai terapijai.

  • Kaip kelios rudosios medžių gyvatės užkariavo Guamą: genomo tyrimas atskleidė netikėtą paslaptį

    Rudoji medžių gyvatė (Boiga irregularis) laikoma vienu ryškiausių invazinių rūšių pavyzdžių Ramiajame vandenyne: į Guamą ji pateko po Antrojo pasaulinio karo ir per kelis dešimtmečius išplito po visą salą. Mokslininkus ilgai glumino faktas, kad populiacija, tikėtina, prasidėjusi nuo kelių individų, sugebėjo ne tik išlikti, bet ir tapti dominuojančiu plėšrūnu.

    Guame rudoji medžių gyvatė siejama su dideliais ekosistemų pokyčiais, įskaitant vietinių miško paukščių nykimą. Be to, ji tapo ir praktine problema žmonėms: gyvatės lipdamos ant elektros įrangos gali sukelti elektros tiekimo sutrikimus, o kai kuriose teritorijose jų tankis buvo vertinamas kaip itin didelis.

    Naujame tyrime mokslininkų komanda, siejama su Bafalo universitetu ir JAV geologijos tarnyba, gyvatės genetikai analizuoti pasitelkė ilgų DNR sekų skaitymo technologijas. Skirtingai nei ankstesni metodai, kurie dažniau fiksuodavo pavienes smulkias DNR „raides“, šis būdas leidžia pamatyti didesnio masto pokyčius genome.

    Tyrėjai aptiko daugiau kaip 19 000 struktūrinių variantų, tai yra didelių genetinių pakitimų, kai DNR atkarpos gali būti dubliuojamos, prarandamos arba „perstatomos“ į kitą genomo vietą. Tokie pokyčiai dažnai turi didesnį biologinį poveikį nei pavienės mutacijos, nes gali paveikti ištisų genų ar jų reguliacijos veikimą.

    Įprastai invazinė populiacija, prasidėjusi nuo kelių individų, patiria vadinamąjį genetinį „butelio kaklelio“ efektą: genetinė įvairovė sumažėja, daugėja giminingo kryžminimosi, o prisitaikymo galimybės teoriškai silpnėja. Vis dėlto Guamo atvejis rodo, kad situacija gali būti sudėtingesnė.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad „paslėpta“ genetinė įvairovė, slypinti struktūriniuose variantuose, galėjo padėti gyvatėms išvengti kritinių giminingo kryžminimosi pasekmių. Kitaip tariant, net jei bendras genetinės įvairovės lygis nebuvo itin aukštas, būtent tam tikrų tipų variacijos galėjo suteikti pakankamai „medžiagos“ adaptacijai.

    Tyrime išskirta, kad dalis aptiktų genetinių skirtumų buvo susitelkę genuose, susijusiuose su imunitetu ir uosle. Rudoji medžių gyvatė stipriai remiasi cheminiais signalais: šakotas liežuvis ir uoslės sistema padeda aptikti grobį, orientuotis aplinkoje bei sekti kvapus įvairiomis sąlygomis.

    Taip pat aptariamas galimas ryšys su elgsena: natūralioje aplinkoje ši rūšis gali misti ir kitomis gyvatėmis, tačiau Guame tai fiksuojama rečiau. Viena iš svarstomų versijų, kad uoslės sistemos ypatybės gali padėti atskirti giminingus individus, o tai potencialiai mažintų tarpusavio plėšrumą populiacijoje, kur giminingas kryžminimasis tikėtinas.

    „Ilgų sekų skaitymas leidžia pamatyti tokius genomo pokyčius, kurių anksčiau tiesiog nefiksuodavome, nors jie gali turėti didelę reikšmę prisitaikymui“, – sakė vienas iš tyrėjų, komentuodamas, kodėl ankstesni vertinimai galėjo neatskleisti realios įvairovės.

    Šie rezultatai svarbūs ne tik Guamo istorijai. Jie papildo supratimą apie tai, kaip invazinės rūšys gali sėkmingai įsitvirtinti net tada, kai pradinis individų skaičius yra mažas, o teorinės genetinės rizikos didelės.

    Tyrėjai pabrėžia, kad panašūs mechanizmai gali būti aktualūs ir nykstančioms rūšims, kurios patiria populiacijos mažėjimą bei giminingo kryžminimosi spaudimą. Struktūriniai variantai gali būti nepakankamai įvertintas genetinės įvairovės šaltinis, todėl ateityje tokio tipo analizės gali tapti svarbesnės tiek gamtosaugai, tiek invazijų valdymui.

    Kitas žingsnis, kurį įvardija mokslininkai, yra palyginti Guamo populiaciją su šaltinio regionų populiacijomis Australijoje ir pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tai padėtų atsakyti, ar aptikti struktūriniai variantai egzistavo dar prieš gyvatėms patenkant į salą, ar dalis jų susiformavo jau invazijos metu.

  • Tarakanuose aptiko tūkstančius bakterijų DNR fragmentų: ką tai sako apie jų ištvermę ir evoliuciją

    Naujas tarakonų genomų tyrimas atskleidė netikėtą detalę: kai kurių rūšių DNR slepia tūkstančius mažų fragmentų, kilusių iš su tarakonais seniai susijusios bakterijos Blattabacterium cuenoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tarakonai yra „iš dalies bakterijos“, tačiau rodo daug glaudesnius ryšius su mikrobų pasauliu, nei manyta.

    Tyrimo rezultatai publikuoti Proceedings of the National Academy of Sciences. Autorių teigimu, tai gali būti vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gyvūnų genomuose ilgainiui gali kauptis iš kitų organizmų perimtos genetinės „nuotrupos“.

    Genų „šokinėjimas“ tarp nesusijusių rūšių vadinamas horizontaliu genų pernašumu. Bakterijoms tai įprastas reiškinys, nes jos lengvai apsikeičia genetine medžiaga, ypač gyvendamos arti viena kitos, o tai, pavyzdžiui, padeda greičiau plisti atsparumui antibiotikams.

    Sudėtingesniems organizmams, tokiems kaip vabzdžiai, toks procesas laikomas retesniu, nes jų DNR saugoma ląstelės branduolyje, o paveldimi pokyčiai turi patekti į lytines ląsteles. Būtent todėl tarakonų atvejis patraukė ypatingą tyrėjų dėmesį.

    Blattabacterium bakterijos tarakonuose gyvena labai glaudžiai: jos įsikuria specialiose ląstelėse ir perduodamos iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Toks ilgalaikis „bendras gyvenimas“ sukuria daug progų bakterijų genetinei medžiagai patekti šalia šeimininko DNR ir, retais atvejais, į ją įsiterpti.

    Tyrėjai, lygindami tarakonų ir termitų genomus, ieškojo atitikmenų, būdingų Blattabacterium. Daugiausia įterpų aptikta Australijos tarakonų grupėse Panesthiinae ir Geoscapheinae, kur jų skaičius viršijo 3 000.

    Nors tarakonai garsėja ištverme, mokslininkai ragina nepervertinti šių rezultatų: dauguma aptiktų fragmentų yra labai trumpi, neretai net ne primenantys pilnaverčių genų. Tai labiau panašu į genetinius „pėdsakus“, o ne į veikiančias instrukcijas, kurios iškart suteikia naujų savybių.

    Vis dėlto intriguoja tai, kad dalis fragmentų, sprendžiant iš jų pasiskirstymo skirtingose grupėse, gali būti labai seni ir išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie ilgaamžiai įrašai kelia klausimą, ar bent kai kurie jų kartais galėjo įgyti funkciją, tačiau šiuo metu tai dar nėra patvirtinta.

    Tyrimo autoriai pabrėžia: atradimas labiau plečia supratimą apie evoliuciją ir simbiozę, nei pateikia paprastą atsakymą, kodėl tarakonus taip sunku išnaikinti. Genomai gali būti kur kas sudėtingesni, o ryšiai su mikroorganizmais – gilesni, nei ilgą laiką rodė klasikiniai modeliai.

  • Mokslininkai aptiko 1 700 slaptų baltymų: tai gali pakeisti vėžio ir kitų ligų gydymą

    Mokslininkai aptiko 1 700 slaptų baltymų: tai gali pakeisti vėžio ir kitų ligų gydymą

    Mokslininkai praneša aptikę daugiau nei 1 700 iki šiol nepastebėtų baltymų tipo molekulių žmogaus ląstelėse. Jos aptiktos tose genomo vietose, kurios ilgą laiką buvo laikomos nekoduojančiomis arba menkai reikšmingomis, todėl atradimas papildo supratimą, kiek informacijos iš tiesų yra panaudojama ląstelėse.

    Šios molekulės nėra klasikiniai dideli baltymai, kuriuos įprastai aprašo genų anotacijos. Dalis jų labai mažos arba neįprastos sandaros, todėl tyrėjai jas išskyrė į atskirą kategoriją ir siūlo terminą peptidein, pabrėždami, kad tai tarpinė grandis tarp peptidų ir tradicinių baltymų.

    Tai kilo iš „tamsiojo“ genomo

    Daug metų biologijoje dominavo požiūris, kad tik nedidelė DNR dalis koduoja baltymus, o likusi dalis tėra vadinamoji šiukšlinė DNR. Pastaraisiais dešimtmečiais šis įsitikinimas sparčiai keičiasi, nes vis daugiau nekoduojančių sričių siejama su genų reguliacija, ląstelių veiklos valdymu ir ligų rizika.

    Naujausias darbas šią kryptį sustiprina: „tamsiojo“ genomo sritys, pasirodo, gali ne tik reguliuoti kitus genus, bet ir pačios duoti pradžią naujai molekulių klasei. Tyrėjai pabrėžia, kad tai plečia žinomą proteomą ir gali pakeisti, kaip ieškoma ligų mechanizmų.

    Milžiniška duomenų analizė ir pirmieji signalai apie vėžį

    Atradimas paremtas plataus masto skaičiavimais ir daugybės eksperimentų duomenimis, kai buvo tikrinama, ar iš vadinamųjų nekonvencinių atvirų skaitymo rėmų susidaro aptinkamos molekulės. Iš tūkstančių kandidatinių sričių identifikuota 1 785 mikrobaltymų tipo junginių, kuriuos pavyko patvirtinti kaip realiai susidarančius ląstelėse.

    Vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių pavyzdžių siejamas su genu, anksčiau laikytu nekoduojančiu: laboratoriniuose bandymuose išjungus su juo susijusią molekulę, vėžinės ląstelės augo prasčiau. Tai dar nereiškia, kad artimiausiu metu atsiras naujas vaistas, tačiau rodo, jog dalis peptidein gali turėti konkrečias biologines funkcijas.

    Ką tai gali reikšti medicinai?

    Didžioji dalis naujai aptiktų molekulių funkcijų dar neaiški, todėl artimiausiais metais laukia daug papildomų tyrimų, įskaitant jų raišką skirtinguose audiniuose ir sąsajas su ligomis. Jei paaiškės, kad dalis peptidein yra būtini tam tikroms vėžio ar kitų ligų ląstelių grandinėms, jie galėtų tapti naujais diagnostikos žymenimis ar gydymo taikiniais.

    „Mes tik pradedame suprasti, ką gali pasiūlyti šis tamsusis proteomas“, – sakė vienas iš tyrėjų, pabrėždamas, kad ši kryptis gali atverti naujų galimybių ieškant ligų priežasčių ir kuriant terapijas.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“, o autoriai pabrėžia, kad atradimas labiausiai keičia patį žemėlapį: kas laikyta tylia genomo zona, gali būti aktyvi ir biologiškai reikšminga. Tai dar vienas signalas, kad žmogaus genetinė informacija veikia sudėtingiau, nei buvo manyta anksčiau.