CP v2

Tag: Geofizikiniai tyrimai

  • Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Naujausi tyrimai Balkanuose pakeitė vaizdą apie vieną vėlyvojo neolito gyvenvietę: paaiškėjo, kad ji buvo beveik dvigubai didesnė, nei manyta anksčiau. Opovo Ugar-Bajbuk vietovėje, dabartinėje Serbijos Vojvodinoje, mokslininkai nustatė, kad gyvenvietė galėjo užimti daugiau kaip 9 hektarus.

    Pagal aptiktų struktūrų tankį ir planą tyrėjai suskaičiavo iki 220 statinių, kurie interpretuojami kaip gyvenamųjų namų liekanos. Skaičiuojama, kad piko metu čia galėjo gyventi daugiau nei 700 žmonių, todėl vietovė laikytina vienu ryškesnių regiono bendruomeninių centrų.

    Gyvenvietė siejama su Vinčos kultūra, laikoma viena svarbiausių vėlyvojo neolito kultūrų Balkanuose. Šio laikotarpio bendruomenės garsėjo žemdirbyste, amatais ir tolimais mainais, o jų keramika bei akmens dirbiniai rodo aukštą meistrystės lygį.

    Opovo buvo tiriama ir XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau tuomet remtasi gerokai kuklesniais duomenimis. Tada manyta, kad gyvenvietė užėmė apie 5 hektarus ir joje galėjo gyventi maždaug 200 žmonių, todėl ji buvo vertinama kaip nedidelė žemdirbių bendruomenė.

    Kaip pavyko išmatuoti gyvenvietę

    2022–2024 metais vokiečių ir serbų mokslininkų komanda pritaikė platesnį neinvazinių metodų rinkinį, leidžiantį įvertinti vietovę neardant didžiosios dalies sluoksnių. Buvo sistemingai renkami radiniai nuo paviršiaus, atlikti geofiziniai matavimai, o pasirinktuose taškuose – geoarcheologiniai gręžiniai.

    Tik baigiamajame etape įvykdyti nedideli, tiksliniai kasinėjimai, sutelkti į vieną iš gyvenvietę juosusių griovių. Toks derinys leido tiksliau atsekti užstatymo ribas ir pamatyti bendrą planą, kuris anksčiau išliko nepakankamai aiškus.

    Naujas datavimas ir socialinės struktūros klausimai

    Patikslintas ir pagrindinės gyvenvietės fazės datavimas: radiokarbono analizės rodo laikotarpį apie 4850–4725 metus prieš mūsų erą. Tyrėjai taip pat išskyrė du raidos etapus ir požymių, kad teritorija didėjo palaipsniui, o ne buvo suformuota vienu metu.

    Aplink gyvenvietę fiksuota iki penkių žiedinių griovių. Tokių įtvirtinimų ar riboženklių įrengimas būtų pareikalavęs daug darbo jėgos ir koordinacijos, tačiau kol kas nerasta aiškių ženklų, kad darbai buvo organizuojami prievarta.

    Vertinant statinių dydžius ir pasiskirstymą, materialinės nelygybės skirtumai atrodo palyginti nedideli. Tai leidžia svarstyti, kad bendruomenė galėjo remtis labiau kooperacija nei ryškia, griežtai hierarchine valdžios struktūra, o tokios įžvalgos svarbios aiškinantis vėlyvojo neolito socialinius pokyčius Balkanuose.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo leidinyje Archaeologia Austriaca. Mokslininkai pabrėžia, kad šis atvejis dar kartą parodo, kaip neinvazinės technologijos archeologijoje gali atverti didesnį vaizdą, kai ankstesni vertinimai rėmėsi ribotais kasinėjimų plotais.

  • Po 2 000 metų aptiko Poseidono šventyklą: kas slypėjo po pelkėmis ir ką rado archeologai?

    Po 2 000 metų aptiko Poseidono šventyklą: kas slypėjo po pelkėmis ir ką rado archeologai?

    Archeologai Graikijoje pranešė, kad, tikėtina, pagaliau nustatyta senovės šaltiniuose minima Poseidono šventykla Samikone, ilgus šimtmečius laikyta dingusia. Mokslininkų teigimu, kompleksą galėjo paslėpti senovinių pelkių ir lagūnų nuosėdos, palaipsniui užklojusios statinius.

    Apie šią šventovę rašė antikos geografas Strabonas, minėjęs Poseidonui skirtą religijos centrą prie Samikono ir laukinių alyvmedžių giraitę. Vis dėlto beveik 2 000 metų niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur ji buvo, nes vietovės reljefas ir drėgnos žemės smarkiai keitėsi.

    Paieškas pakeitė technologijos

    Pirmieji rimtesni bandymai lokalizuoti objektą vyko dar XX amžiaus pradžioje, kai vokiečių archeologas Wilhelmas Dörpfeldas Kleidi-Samikono apylinkėse fiksavo monumentalių konstrukcijų pėdsakus. Tačiau tuometines ekspedicijas ribojo pelkėtas gruntas ir buvusių lagūnų likučiai, todėl plačių kasinėjimų atlikti nepavyko.

    Lūžis siejamas su nuo 2022 metais vykdomu Graikijos ir Austrijos mokslininkų projektu, kuriame sujungti klasikiniai kasinėjimai ir geofizika. Tyrėjai taikė magnetometriją, elektromagnetinius matavimus ir geologinius gręžinius, kad „pamatytų“ struktūras po žeme ir tiksliau parinktų kasinėjimų vietas.

    Kuo išsiskiria rasta šventykla?

    Paskelbti rezultatai rodo, kad po nuosėdomis aptiktas statinys atitinka senovės aprašymus ir yra didesnis, nei manyta: apie 28 metrų ilgio ir beveik 9,5 metro pločio. Ypač intriguoja planas, kuris skiriasi nuo įprastų graikų šventyklų modelių.

    Archeologai fiksavo dvi greta esančias dideles patalpas, prieš jas buvus bendrą prieangį. Toks išdėstymas archaikinės Graikijos architektūroje sutinkamas retai, todėl kelia klausimų, kaip tiksliai buvo organizuojamos apeigos ir bendruomenės susitikimai.

    Religija ir politika vienoje vietoje

    Mokslininkai svarsto, kad kompleksas galėjo atlikti ne tik religines, bet ir politines funkcijas. Viena salė galėjo būti tiesiogiai skirta Poseidono kultui, o kita, tikėtina, veikė kaip aplinkinių miestų atstovų susirinkimų vieta, kur buvo derinami bendri sprendimai.

    Tokia interpretacija dera su istoriniais pasakojimais, jog šventovė buvo svarbus Trifilijos regiono miestų sąjungos centras. Tai paaiškintų, kodėl objektas minimas kaip išskirtinės reikšmės taškas platesnei apylinkių bendruomenei, o ne vienam miestui.

    Kasinėjimų metu aptikta ir radinių, leidžiančių tiksliau įsivaizduoti šventovės gyvenimą: marmurinė ritualinė dubenė, siejama su apsivalymo apeigomis, taip pat dekoruoto indo kantharos fragmentai, datuojami IV amžiumi prieš mūsų erą. Be to, rasta bronzinė lentelė su sunkiai įskaitomu tekstu, kurio iššifravimas ateityje galėtų papildyti žinias apie šventovės veiklą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie projektai vis dažniau remiasi ne vien kasinėjimais, bet ir neinvaziniais metodais, leidžiančiais tiksliau planuoti darbus ir mažinti pažeidimų riziką. Samikono atvejis rodo, kaip geofizika ir geologija padeda spręsti seniai įstrigusias istorines mįsles.